Išgirdusieji, kur važiuosime atostogų, mūsų neretai klausdavo, kur yra ta Skopjė. Makedonija mums su dukra senokai buvo kelionių planuose, nors apie ją nieko dorai nežinojome, išskyrus, kad tai buvusi Jugoslavija, kad riejasi su Graikija dėl pavadinimo ir kad makedonai neblogai žaidžia krepšinį. Svajones optimistiškai nušvietė geltona saulė raudonoje šalies vėliavoje. Tiesa, bilietų kainos „kandžiojosi“, todėl siūliau ir kitų kelionių variantų, bet dukra buvo kategoriška, kad buvusio sovietinio paveldo jai kol kas gana. Cha cha, mano balse dabar turėtų girdėtis švelni ironija.

Makedonija valstybe tapo 1991 metų rugsėjo 8 dieną. Iki tol tokios šalies kaip Makedonija nebuvo. Penkis šimtus metų iki 1912-ųjų ši teritorija buvo Osmanų imperijos dalis, iki osmanų ir po jų - daugiausia įvairiai vadintos Serbijos (Jugoslavijos). Nuo Jugoslavijos iširimo daugiau kaip 28 metus makedonai neturėjo ir padoraus šalies pavadinimo ir tik šių metų vasario 12 dieną, išsprendę nesutarimus su Graikija, oficialiai pasivadino Šiaurės Makedonija. Tai viena skurdžiausių buvusios Jugoslavijos respublikų. 2017 metų duomenimis, BVP vienam gyventojui siekė 5 442,61 USD (palyginti Lietuvos 16 680,68 USD).

Skrydžiai į Skopję nėra iš pigiųjų, be to, ne itin patogūs. Mums labiausiai tiko austrų avialinijų reisas per Vieną su nakvyne Austrijos sostinėje (skrydis į Skopję buvo tik kitą rytą) už 422, 62 Eur kainą dviem bilietams tik su rankiniu bagažu. Radosi proga po daugelio metų pertraukos nuo tada, kai Vienoje lankydavausi beveik kasmet, sugrįžti į šitą gražų miestą, kita vertus, atsižvelgiant į kainų Skopjėje ir Vienoje skirtumą ir kad norėjome apsistoti Vienos centre netoli nuo „Praterstern“ stoties, iš kurios traukiniu patogu greitai nusigauti į oro uostą, kelionė pabrango apie 100 eurų. Kad išvengtume dar vienos nakvynės Vienoje ir spėtume į rytinį lėktuvą į Vilnių, grįždamos iš Skopjės turėjome išskristi pusę penkių ryto. Daugiau kaip para be miego labai išvargino.

Skopjė pasitiko šiluma, kurią greitai išsklaidė per Europą slinkusi šalčio banga. Vis dėlto kai Lietuvoje atšalo iki nulio ir žemiau, Skopjėje mėgavomės plius 12-18 laipsnių.

Iš anksto užsisakiau viešbučio pasiūlytas pervežimo paslaugas. Kaina kaip Makedonijai nėra maža, 20 Eur į vieną pusę, bet užtat apynauju miesto visureigiu ir su labai išvaizdžiu ir angliškai kalbančiu vairuotoju. Kokybės skirtumas nuo miesto taksi, kuriuo teko naudotis vėliau, buvo ryškus. Spėju, euras Makedonijoje vertinamas panašiai kaip doleris Lietuvoje iki lito (sako, mes juk irgi einame link Europos). Oficiali Makedonijos valiuta yra denaras. Mums lankantis euras vertėsi į maždaug šešiasdešimt denarų. Dažniausiai patariama per daug jų neprisikeisti ir neišsiimti iš bankomatų, nes už Makedonijos ribų nebus kur dėti.

Įvažiavus į miestą mūsų veidų išraiškos turbūt persimanė. Stebuklų nesitikėjau, bet ir nemaniau, kad Skopjė tokia negraži ir netvarkinga. Šitas įspūdis per mieste praleistas dienas nepasikeitė. Kita vertus, „negražumui“ yra rimtas pateisinimas. 1963 metų liepos 26 dieną stiprus žemės drebėjimas beveik nušlavė Skopję nuo žemės paviršiaus. Žuvo 1066 žmonės, buvo sugriauta arba apgriauta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, apie 100 tūkst. žmonių liko be pastogės. Senosios geležinkelio stoties laikrodis rodo 20 sekundžių trukusio žemės drebėjimo laiką - 5.17 ryto.


O jau kokį miestą Jugoslavija anuomet atstatė, tokį.

Senojoje stotyje dabar įsikūręs muziejus, ji nurodoma kaip vienas iš lankytinų objektų. Bet mes neužėjome, nes netoli nuo įėjimo prie šiukšlių dėžės gulėjo negyva katė. Vėliau katės neliko, bet vis tiek nesinorėjo eiti.

Nuliūdino gatvėse klaidžiojantys beglobiai šunys. Man visada tokių gaila ir aš juos pastebiu ir Bosnijoje, ir Rumunijoje, ir dabar Šiaurės Makedonijoje... Kai kurie benamiai šunys segėjo plastmasinius ženklus ausyse, kokiais pas mus žymimos karvės. Už pavadėlio vedžiojamų „naminių“ šunų pastebėjau vienetus, juo labiau neteko matyti, kad kas rinktų jų šūdukus, todėl einant reikia labai žiūrėti po kojom. Be, aišku, fotografuoti norėjosi tik gražius dalykus.


Buvome apsistojusios trijų žvaigždučių viešbutyje „Leonardo“ vilų rajone netoli nuo centro už 50 Eur už naktį. Šiais laikais, kai per „Booking“ bandoma išnuomoti kiekvieną šuns būdą, apgalvotas naktinis apšvietimas, reikiamas rozečių skaičius prie lovos, patogi spinta, erdvi vonia, į kainą įskaičiuoti kad ir kuklūs pusryčiai yra prabanga, jau nekalbant apie superior numerio balkoną su šiek tiek vaizdo į Vodno kalną. Tikrai galiu rekomenduoti!

Ir dar keli bendri pastebėjimai. „Valstybė yra šalių, į kurias vykstant rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąraše“, - rašo Užsienio reikalų ministerija, pridurdama, kad pasitaiko sukčiavimo, susijusio su banko kortelėmis, atvejų, todėl atsiskaitant kortelėmis rekomenduojamas ypatingas atsargumas. Bet šitai perskaičiau tik grįžusi. Skopjėje iš bankomato per du kartus nusiėmiau šiek tiek grynųjų, o kur tik įmanoma atsiskaitinėjau mokėjimo kortele. Tfu tfu, kol kas lyg ir viskas gerai.


Vietos vynas nebrangus ir geras, maistas pasirodė padorus, bet niekas labai nenustebino. Skaniausia, ką teko valgyti, buvo burekas su sūriu iš prekybos centro gatavų karštų patiekalų skyriaus, mano mėgstamiausias Balkanų virtuvės patiekalas, kurio pirmą kartą paragavau Sarajeve. Daug kur kavinėse ir restoranuose rūkoma, nors stengiamasi rūkančiųjų ir nerūkančiųjų erdves atskirti. Beje, kavinėse kažkodėl beveik visada duodavo vieną meniu dviem, ir mandagus nepasitenkinimas veide nė karto negelbėjo išmušti antrą.

Apibendrinant, dar niekada taip nesidžiaugiau, kad gyvenu Europos Sąjungoje, į kurią labai norėjosi grįžti, ir niekad taip aštriai nebuvau pajutusi, kaip toli ir kaip stipriai, ir ne tik materialine prasme, mes pažengėme nuo tų 1990 metų.
Tad ar verta atostogų kryptimi rinktis Skopję?
Taip, ir ne tik todėl, kad tai masinio turizmo dar neatrastos ir nenutryptos vietos. Skopjė ypatinga, ir joje galima pamatyti tai, ko nepamatysite niekur kitur Europoje!

Žinoma, pirmiausia projekto „Skopjė 2014“ rezultatą, pavertusį miestą vienu keistesnių dalykų, kokį yra tekę matyti.









Tai vyriausybės finansuojamas kultūringo miesto atkūrimo ir tautos bei valstybės įsiprasminimo projektas, kuriam buvo ištaškyti išleisti šimtai milijonų eurų. Pastatyta švietimo, kultūros ir kitų įstaigų, net eskalatorius po atviru dangumi greta Čaršijos, aišku, jis nebeveikia ir užmėtytas šiukšlėmis. Ir daugybė paminklų bei skulptūrų! Jos Skopjėje visur, po kelias vienoje aikštėje, dešimtimis ant tiltų, net ant pastatų stogų. Išsiskiria Makedonijos aikštė su gigantišku 7,5 mln. eurų vertės Aleksandru Makedoniečiu ant žirgo, apsuptu tarpusavyje nieko bendra neturinčių imperatoriaus Justiniano, caro Samuilo, liūtų, raitelių, kiek tolėliau įsimylėjėlių poros, dviejų komunistų, grupės dar kažko ir gal dar ko nors nepastebėjau. Ir tai tik vienoje aikštėje, o mieste skulptūrų šimtai!




Neskoninga, pradžioje labai rėžia akį, vėliau akis bando priprasti. Viso to apibūdinimui man išsprūdo žodis freaky, jie sako different. Tiesa, pernai projektas buvo sustabdytas ir buvo įsteigta komisija dėl kai kurių skulptūrų pašalinimo. Nenorėčiau, kad mano miestą kas vadintų kičo sostine, bet turistus tai traukia! Kita vertus, yra ir labai įdomių, originalių skulptūrų, norint joms galima skirti visą viešnagės laiką.
Mums lankantis fontanai dar buvo tušti, o pagrindinė aikštė ruošiama popiežiaus Pranciškaus vizitui.






Skopjė yra Motinos Teresės miestas. Ji gimė 1910 metais tuometinėje Osmanų imperijoje, albanų katalikų šeimoje. Motinos Teresės memorialinis namas stovi vienoje iš Skopjės centro gatvių bei sulaukia lankytojų iš viso pasaulio. Pradžioje, suklaidinta turistams skirtos informacijos, maniau, kad tai tikri Motinos Teresės vaikystės namai, stebuklingais būdais išlikę per karus ir žemės drebėjimus. Memorialinis namas buvo pastatytas 2009 metais toje vietoje, kur stovėjo bažnyčia, kurioje Motina Teresė buvo pakrikštyta.



Čaršija (osmaniškasis senamiestis) yra viena jaukesnių miesto vietų, kur akis pailsi nuo skulptūrų.





Akmeninis tiltas per Verdaro upę pastatytas 1451 - 1469 metais. Per šimtmečius dažnai nukentėdavo, buvo ne kartą remontuojamas. Be galo fotogeniškas.




Tvirtovės griuvėsiai. Nuo jų atsiveria miesto panorama.






Taip, Skopjė turi stadioną!

Vodno kalnas ir Tūkstantmečio kryžius jo viršūnėje, kuris dieną naktį matomas iš bet kurios miesto vietos ir ne vienoje nuotraukoje. Į kalną ne ekstremaliu būdu galima užkilti tik keltuvu (cable car). Mums nepavyko tenai patekti, nes pasilikome šitą pramogą paskutinei dienai, kai Skopjėje lankėsi popiežius Pranciškus. Kadangi Vodno kalnas yra toje pačioje miesto pusėje, kaip ir prezidento rūmai, tai autobusai, vežantys į „tarpinį punktą“, iš kur keltuvas kelia į kalną, pusę dienos nevažiavo, nes buvo užblokuotas eismas, o jau ką ką, bet eismą blokuoti Skopjėje mėgsta. Iki keltuvų būtų galima nuvažiuoti ir taksi, net pėsčiomis, bet kad jau autobusai nevažiuoja, tai ir keltuvas nutarė pasidaryti išeiginę. Man atrodo, kad toks transporto organizavimo mieste bardakas nustebino net mūsų viešbučio darbuotojus. Jie iš širdies mėgino mums pagelbėti ir pasitarę pasiūlė alternatyvą - Matka kanjoną, kur važiuoti neplanavau, bet tikrai nesigailiu!






Matka kanjonas yra maždaug 15 km nuo miesto centro. Į jį iš centrinės autobusų stoties galima nuvažiuoti autobusu, bet taupant laiką ir nervus protingiau imti taksi. Galima sutarti, kad taksi nuveš ir dvi ar tris valandas palauks. Mes už kelionę pirmyn ir atgal senu opeliu be saugos diržų gale ir dvi valandas laukimo sumokėjome 1300 denarų, arba apie 20 eurų. Pirmines derybas pravedė viešbučio darbuotojas, o paskui su vairuotoju bendravome pirštais ir rašteliais. Taksi galima ir paleisti, nes jų būna stovėjimo aikštelėje, arba galima paprašyti, kad taksi iškviestų restorane. Aplinka aplink kanjoną netvarkinga ir prie netvarkingumo man taip ir nepavyko priprasti. Bet vis tiek gražu pasivaikščioti pakrantėje įrengtu taku, šiltesniu oru galima paplaukioti laivais, pasėdėti restoranuose. Mes labiau nesidomėjome, bet esama ten ir urvų, ir vienuolynų apylinkėse. Tai viena iš didžiausių turistų traukos vietų Šiaurės Makedonijoje.

Skopjė įsikūrusi netoli nuo sienos su Kosovu, todėl vieną dieną skyrėme trumpai pažinčiai su šios šalies sostine Priština.