Type Keyword and Press Enter to Search
×
Pirmiausia ačiū visiems „Open House Vilnius“ organizatoriams ir savanoriams už puikų renginį, geležinę kantrybę ir šypsenas, gal kartais nurijus ne tik nuoskaudas, bet ir ašaras. Ir gal tieji iš principo nelaimingi ir visakuo nepatenkinti bei išsiliejantys ant savanorių buvo lašas jūroje, bet pamaniau, kad kol kas pati jiems aukoti savo laiko ir nervų nesiryžčiau, nors minčių pasavanoriauti jau buvo kilę. Užtat buvo gražu matyti daug jaunų šviesių veidų ir taip pat vis daugiau pozityvių vyresnių žmonių, kurie atrado laiko ir prasmės tame.

Šiemet „Open House Vilnius“ vyko penktą kartą, jame dalyvavo 70 pastatų, iš jų 12 su išankstine registracija, kurios laimėtojai buvo renkami loterijos būdu. Bandžiau laimę į keturis pastatus, laimėjau dvi ekskursijas. Mano dukra laimėjo 0 ekskursijų iš dviejų, tai manau, kad man procentiškai neblogai pasisekė. ;) Dar penkis pastatus aplankiau be registracijos, iš jų tik į du teko pastovėti eilėje. Pastatai ir ekskursijos paliko nevienodą įspūdį, tai pagal įspūdžio gylį bei stiprį juos ir aprašysiu.


Istorijos, kurios sugrąžina į norėtą ištrinti praeitį. Teatras Vilniaus klasika / buvę Vilnius Statybininkų kultūros rūmai / buvusi Antano Vivulskio bažnyčia. Žinojau, kur einu, netikėtumo lyg ir neturėjo būti, bet vis tiek ši ekskursija buvo absoliuti mano šių metų „Open House Vilnius“ favoritė! 

Atrodo, kad lankytojai šitą nykų pilką pastatą atrado tik į savaitgalio pabaigą. Sekmadienį prieš dvyliktą eilės dar visai nebuvo.

Tai vienas iš devyniolikos naujų pastatų „Open House Vilnius“ programoje. Jame daug persipynusių istorijų, pagrindinės iš kurių likę tik pėdsakai, užuominos, ženklai.

Iki 1962 metų čia veikė Antano Vivulskio viso gyvenimo kūrinys - 1913 metais pradėta statyti ir niekada nebaigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Nors anksti miręs architektas nespėjo realizuoti savo Monmartro svajonės ir galutinę bažnyčios viziją nusinešė į kapus, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia buvo veikianti iki pat 1962 metų. Po to didelė jos dalis buvo nugriauta, o tai, kas liko, panaudota Vilniaus statybininkų kultūros rūmams.

Sako, kurijai teko pasirinkti, kurią bažnyčią Naujamiestyje gelbėti, o kurią paaukoti, tarp šios ir Dievo Apvaizdos bažnytėlės Gerosios Vilties gatvėje. Švč. Jėzaus Širdies parapija buvo iškelta į Dievo Apvaizdos bažnyčią, bet pati parapija ir toliau turi Švč. Jėzaus Širdies vardą.

Buvus bažnyčią rodo tik pastato pozicija sankryžos atžvilgiu. O švaraus bauhauzinio minimalizmo Statybininkų kultūros rūmus suprojektavo tuomet jaunas architektas Algimantas Mačiulis. Jis vėliau suprojektavo ir šalia esantį (rudą) 42 metrų aukščio dangoraižį, taip savotiškai įprasmindamas niekada nepastatytą Vivulskio bažnyčios bokštą, kuris turėjo būti dvigubai aukštesnis.

Jau baigiantis ekskursijai kažkas iš mūsų grupės paklausė, ar yra žinoma, kaip architektas savo darbą vertina šiandien.
Kita vertus, jaunas architektas anuomet klausė kitų, gal labiau patyrusių, kolegų nuomonės. Niekas nepaprieštaravo, garsiai nesuabejojo, toks buvo laikas, ir negali smerkti jauno žmogaus. Projektuodamas kultūros rūmus, Algimantas Mačiulis vis dėlto išlaikė arkadą, didžiąsias arkas, todėl norint būtų galima dabartinį, nevyniojant žodžių į vatą, baisų, nugyventą pastatą nugriauti ir bažnyčią atstatyti.



Neprimena bauhauzo, ar ne? Likimo ironija, kad apie 2000-uosius, įrengiant boulingą, paties Algimanto Mačiulio kūrinys buvo sudarkytas, meno kūriniai išvogti ar šiaip pradanginti, dabar iš progresyvių, minimalistinių Statybininkų kultūros rūmų irgi nekažką likę.

Pernai pastate pradėjęs kurtis teatras planuoja įrengti ne tik pirmo aukšto, bet ir viršutinę salę, kuri septintajame dešimtmetyje buvo pagrindinė miesto koncertų salė ir kurioje likę daugiau tiek bažnyčios, tiek ir kultūros rūmų autentikos. Pavyzdžiui, ten galima pamatyti tikrąsias rūmų lubas ir netinkuotą autentišką gelžbetoninę bažnyčios arką. Arkos nuotraukose žemiau su apdaila, bet tai bažnyčios arkos.




Laiptinė, kur buvo viena iš dešiniosios navos travėjų (romaninių ir gotikinių pastatų vidaus erdvės (navos) struktūrinė dalis, dengta vienu, dažniausiai kryžminiu skliautu).

1919 m. sausio 3 d. šaltą žiemos naktį, kai, kapituliuojant vokiečiams ir iš rytų artėjant Raudonajai bolševikų armijai, Užupio gatvėje šalia namo Nr. 5 sargybą ėjo savanoris A. Vivulskis. Dėl patriotinių nuostatų jis paliko savo didžiausią gyvenimo darbą – Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybą, ir stojo savanoriu į vietos savigynos būrį ginti Vilniaus. Tą naktį A. Vivulskis tarsi šv. Martynas kitam sušalusiam savanoriui atidavė savo milinę. Tai padaręs stipriai persišaldė ir po kelių dienų 1919 m. sausio 10 d. mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.
Ištrauka iš Bernardinai.lt straipsnio apie šių metų sausį Užupio gatvėje šalia namo Nr. 5 atidengtą paminklą Antanui Vivulskiui, pavadintą Vivulskio miline. Architektas mirė sulaukęs tik 41 metų. Gavus vyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus leidimą, jis buvo palaidotas savo bažnyčioje šalia išorinės sienos netoli nuo šios laiptinės. Statant kultūros rūmus, perlaidotas Rasų kapinėse.

Jeigu kitais metais šitas pastatas bus „Open House Vilnius“ programoje, eikite nedvejodami. Neįtikėtinai kokybiška ekskursija, už kurią dėkoju tiek jos rengėjams, tiek mums ekskursiją itin jautriai ir profesionaliai pravedusiam savanoriui Kostui.


Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Biblioteka taip pat pirmą kartą dalyvavo „Open House Vilnius“. Taip pat nebuvo jokių eilių. Didelė sėkmė ir privilegija, kad mūsų grupei ekskursiją vedė „Open House Vilnius“ savanorė pati bibliotekos direktorė Emilija Banionytė.

Adomo Mickevičiaus biblioteka su poetu neturi nieko bendra, jo vardą gavo sovietmečiu, nes tokia buvo mada. O iš tiesų tai buvę grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių rūmai, tų pačių Tiškevičių, kuriems priklausė Lentvario ir Kretingos dvarai ir kurie pastatė Palangos tiltą.

Pastatas buvo daug kartų perstatomas ir restauruojamas. Nuo XVIII amžiaus jame buvo nuomojami prabangūs butai, kurių prabangumą liudija faktas, kad tarp nuomininkų 1792 metais minimas pats kancleris Aleksandras Sapiega. Grafai Juozapas ir Sofija Tiškevičiai namus įsigijo XIX amžiaus viduryje ir po vestuvių galbūt šiek tiek juose gyveno, vėliau nuomojo. Be 27 dvarų su palivarkais, Tiškevičiams priklausė namai Trakų g.10, Trakų g. 12 ir Trakų g. 14. Biblioteka rūmuose įsikūrė 1951 metais. Tuo metu čia dar buvo likę net 40 varganų komunalinių butų, kurių paskutiniai gyventojai išsikraustė tik 1988 metų rugpjūtį.

Pirmiausia apsilankėme bibliotekos rūsiuose, kur skaitytojai kol kas nepatenka. Juose galima pamatyti ir seniausius mūrus, ne naujesnius nei XV amžiaus, ir XVI-XVIII amžiaus laiptus su originaliomis medinėmis pakopomis, kurie dabar jau niekur neveda, ir rūsio grindis su lataku. Gal čia buvo rūsys, o gal dirbtuvės.


Visuose aukštuose atidengta polichrominė sienų tapyba, pati vertingiausia antrame aukšte, iš kurios vertingiausia dalis - iš XVIII amžiaus. Iš likusių fragmentų atkurti visos nebeįmanoma, todėl stengiamasi parodyti tai, kas buvo. Iš viso restauracijos metu padaryti 1497 zondažai.
Bibliotekos krosnys gražios, bet pakeitus kaminų paskirtį jau nebegali būti kūrenamos.




Kas prisimena, tai buvusi skaitykla. Didžiojo veidrodžio restauracijos metu išsaugoti nepavyko, todėl buvo įrengtas naujas, mažesnis.


Į šitą kambarį darbuotojai iki restauracijos bijojo eiti, nes griuvo lubos. Tai vienintelė patalpa bibliotekoje su kesoninėmis lubomis, tiksliau, kesono imitacija.


O tai - viena gražiausių bibliotekos salių. Iki restauracijos manyta, kad joje nebuvo nieko, tik baltos lubos ir baltos sienos. Bet pradėję restauracijos darbus pastebėjo simetriškus sienų įtrūkimus ir pasirodė, kad tai labai vertinga sienų tapyba - angeliukai, taip pat nuostabiai gražios lubos.


Dar bydermejerio stiliaus.


Pakeliui į vaikų biblioteką - buvusi siauriausia Vilniaus gatvė, jungianti Trakų g. 10 ir Trakų g. 12.

Atsinaujinusi biblioteka organizuoja ekskursijas, į kurias galima registruotis bibliotekos interneto svetainėje. Rekomenduoju!

Igno Parčevskio namas

Šeštadienį eilėje stovėjau apie valandą, bet buvo verta. Noriu geru žodžiu paminėti kantrų ir malonų savanorį, atrodo, jo vardas Ignas, kuris reguliavo eiles ir man pasiūlė vandens. Lankytojai ne visi buvo tokie kantrūs ir malonūs.

Tai namas Žygimantų gatvėje, stovintis tiesiai priešais Vilniaus vamzdį. Keturių aukštų su pusrūsiu Igno Parčevskio namas baigtas baigtas statyti 1895 metais. Kaip dabar, taip ir prieš šimtą metų tai buvo prestižinė miesto vieta. Name yra stiklo kupolu dengtas šviesos šulinys, kokį Vilniuje turi nedaug pastatų, taip pat name nuo pradžių buvo įrengta kanalizacija.




Pats dvarininkas Ignas Parčevskis šiame name negyveno, visi jo butai buvo nuomojami. Parčevskiui tai buvo dar vienas pajamų šaltinis greta trijų dvarų, iš kurių ypač pelningas buvo Raudondvario dvaras prie Nemenčinės, kur Parčevskis turėjo didelį alaus bravorą. O Vilniaus butuose gyveno kilmingieji iš mažesnių miestelių, atvažiuodavę pagyventi Vilniuje ir pasidaryti pramogų, pasitūsinti, taip sakant. Antrame aukšte, kuris skaitėsi prestižinis, butai buvo brangesni, ypač tie, kur su kambariniais augalais. Pasirodo, didesnė kambarinė gėlė anuomet kainavo panašiai tiek, kiek fotelis.




Nors pastato šeimininkai keitėsi, iki pat Antrojo pasaulinio karo tai buvo nuomojamų butų namas. Sovietmečiu čia trumpai buvo įsikūręs Valstybinis plano komitetas, vėliau Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas. Kurį laiką Igno Parčevskio namas stovi tuščias, nešildomas ir, kaip matote iš nuotraukų, šiek tiek apleistas, bet su daug autentikos. Priklauso Turto bankui, parduodamas.

Umiastovskių rūmai

Dar vienas pastatas, pirmą kartą įtrauktas į „Open House Vilnius“ programą, norint patekti į kurį teko apie keturiasdešimt minučių palaukti eilėje. Eilės galėjo būti ir ilgesnės, bet savanoriai formavo didesnes grupes ir didino mūsų pralaidumą. Nors viduje ir nebuvo galima fotografuoti, bet rūmus tikrai verta aplankyti ir pajusti jų dvasią bei pažinti istoriją!

Rūmai pastatyti XVIII a. antroje pusėje, nors pasakojimas sukosi apie gerokai vėlesnius laikus, XIX a. pabaigą - XX amžiaus pirmą pusę, kai rūmai priklausė Vilniaus grafams Vladislavui ir Janinai (mergautinė pavardė Ostrorog-Sadovska) Umiastovskiams. Janina, stipri, protinga, išsilavinusi moteris, anksti tapo našle, vėliau antrą kartą nevykusiai ištekėjo ir sugebėjo pasiekti bažnytines skyrybas. Grafienė Umiastovska buvo ne lietuvė, bet rūmuose rengdavo ne tik didelius pobūvius, bet ir slaptus lietuviškus vakarėlius. Nepriklausomybės priešaušryje čia įvyko antrasis iš vadinamųjų lietuviškų arbatvakarių.

Fasadas, papuoštas Umiastovskių ir Ostrorog-Sadovskių herbais, nedaug tepasikeitė (tik Šventąjį Kristoforą pakeitė Stanislovo Kuzmos Miesto vartų sargybinis), o iš prabangiųjų interjerų liko tik koklinės krosnys, židiniai, grindų plytelės pirmame aukšte, lubų lipdiniai ir parketas, kuris gerokai nukentėjęs, bet įmanomas restauruoti, kai tam bus pinigų. Ir dar liko du šviestuvai, kurie šiuo metu yra Verkių rūmuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, 1938 metais, grafienė pasitraukė į Italiją, bet rūmų vertybių turbūt neturėjo kam palikti, o gal nespėjo, toks laikas buvo. Rusai išplėšė ir į Rusiją išsivežė 33 sunkvežimius baldų, vazų, šviestuvų, veidrodžių.

Šiuo metu Umiastovskių rūmuose įsikūręs Vilniaus klubas, kuris panaudai gavo rūmus, pro kurių stogą tekėjo vanduo, o viduje benamiai kūrė laužus. Kai kurie kambariai kol kas atrodo varganai, kitų interjerai pamažu atkuriami remiantis kitų šalių privačių klubų pavyzdžiu, nes neliko anei vieno rūmų interjero atvaizdo.

Gaisrinė ir bendrasis pagalbos centras

Su išankstine registracija.

Gaisrinės ir Bendrojo pagalbos centro pastatas buvo pradėtas statyti 2007, baigtas 2012 metais. Jame įsikūrusios dvi įstaigos - Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-oji komanda ir Bendrasis pagalbos centras. Pastatas prie vandens neatstiktinai, nes šeštoji komanda vienintelė iš visų septynių Vilniaus gaisrininkų komandų turi narų brigadą. Prie upės jų reikmėms yra pastatytas elingas (dengta patalpa, kur laikomos narų valtys). Narai iš čia išplaukia ir atlieka gelbėjimo darbus vandenyje, traukia skenduolius.




Modernios architektūros, taisyklingos geometrinės formos plokščiu stogu pastato eksterjere dominuoja tamsios, skirtingų atspalvių degto molio plokštės ir stiklas, iš kurio pagamintos garažo durys, kurios vakare atrodo kaip ekranas, o automobiliai atlieka ir dekoratyvinę funkciją.

Šeštosios komandos ugniagesiai kol kas budi po 24 valandas ir tuo džiaugiasi, nes gali išgyventi dirbdami kitus darbus. Tiek ugniagesių, tiek BPC darbuotojų atlyginimai yra nežmoniškai maži.

Ugniagesys savanoris mums aprodė techniką, darbo ir poilsio patalpas, papasakojo apie savo darbo kasdienybę.

Projekto autoriams pasisekė didelį projektą įtalpinti į nedidelę erdvę, kurioje dominavo nykūs sovietiniai pastatai. Projekto autoriai šalia esančiai kolegijai paliko šiek tiek upės vaizdo ir erdvę paganyti akis į veją, kuri kyla į statų kalniuką. Ugniagesiai tuo tarpu architektų geru žodžiu nemini, nes jiems tenka į tą kalniuką tampyti žoliapjovę.

Estijos Respublikos ambasada

Su išankstine registracija.
Estijos ambasadą Vilniuje suprojektavo tuo metu labai jauni, tik 1993 metais Estijos menų akademiją baigę architektai. 1999 metais atidaryta ambasada buvo pirmasis pastatas, suprojektuotas Estijos ambasadai užsienyje, ir pirmasis pastatas Vilniuje, statytas specialiai užsienio ambasadai.



Fasadas - estiškas kalkakmenis. Patalpos suprojektuotos pusaukščiais, todėl viduje labai šviesu, kokybiška ir šiuolaikiška. Fotografuoti, tiesa, buvo galima labai ribotai. Jeigu čia būčiau atsidūrusi 1999 metais, įspūdis, matyt, būtų buvęs kur kas stipresnis. Bet kokybę ir modernumą rodo jau tai, kad per 20 metų interjere niekas nebuvo keista, išskyrus kai kurių baldų minkštąsias dalis.

Sveikatos apsaugos ministerija / administracinis pastatas Palangos g. 4 / buvęs Ryšių ministerijos kompleksas

Šis objektas sekmadienį vakare buvo pakeliui norint trumpam užsukti į darbą. Be eilių prisijungiau prie priešpaskutinės grupės, kurioje buvome trise. Apskritai aš nemėgstu sovietinio modernizmo architektūroje dėl žemų lubų, suspaustų erdvių ir kad daugelis tų pastatų kažkokie nustekenti. Kita vertus, drąsus ir džiazuojantis architektas Justinas Šeibokas sugebėjo kiek įmanoma kūrybiškai išgelbėti sovietų sprogimais filmo efektams išvalytą Radvilų valdą, išlaikyti senamiesčio mastelį, sukurti lengvumo įspūdį. Gražiausia šiame pastate man virš Vilniaus gatvės pakibęs erkeris, kuriame nuotraukoje žemiau pozuoja savanorės, bei terasa ant aukštesnio pastato stogo. Pastate arčiau gatvės veikia Sveikatos apsaugos ministerija.



Centrinės automatinės miesto telefonų stoties ir Ryšių skyriaus patalpos nuomojamos įvairioms įmonėms. Mes lankėmės viename iš biurų pačiame viršutiniame aukšte.





Žodžiu, „Open House Vilnius 2019“ man baigėsi vaizdais už milijoną! :)
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST

2 comments:

  1. Parčevskio name kažkada dirbau))

    ReplyDelete
    Replies
    1. Pavydu tokios darbo vietos :). Ir gaila, kad šiandien namas atrodo būtent taip ir kad tokios neaiškios jo perspektyvos.

      Delete