Kosovo sostinė Priština nuo Makedonijos sostinės Skopjės yra panašiu atstumu kaip Kaunas nuo Vilniaus. Autobusai tarp abiejų miestų važiuoja kelis kartus per dieną. Makedonai visada rekomenduos dienai išvažiuoti ne į Prištiną, o į jų istorinį Ohrido miestą, sako, kad ten labai gražu. Ir aš juos suprantu, jų akimis žiūrint tikrai nesuprantama, ko tie išpindėję vakariečiai veržiasi į Kosovą. Bet mane pažįstantys žino, kad tiesiog gražu man anaiptol ne argumentas ;). Kosovo, kaip ir beveik visų kitų buvusios Jugoslavijos respublikų, naujausių laikų istorija sudėtinga ir brutali. Lietuvoje žinios apie Kosovą neretai strigusios tame laike, kai apie Kosovą daugiau kalbėjo per televiziją dėl karinio konflikto. Mažai kas ten yra buvęs, neretas iki šiol mano, kad Kosove šaudo. Tobula atostogų kryptis. Būti už nepilno šimto kilometrų ir bent jau neįkelti kojos? Neįmanoma. Kad savisaugos instinktas nepražudytų įkvėpimo, prieš tai geriau neskaityti UMR įspėjimų, nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda.


Karinis konfliktas, labai primityviai apibendrinant, išsprogdinęs daug metų trukusį daugiausia albanų gyvenamo krašto nepriklausomybės siekį (Jugoslavijos laikais Kosovas buvo autonominė respublika) prieš Serbijos siekį bet kokia kaina Kosovą, kaip ir visas kitas buvusias Jugoslavijos respublikas, išlaikyti savo sudėtyje, Kosove baigėsi prieš dvidešimt metų NATO įsikišimu. Pasaulinė bendruomenė tąkart sureagavo šiek tiek ryžtingiau nei Bosnijos kare, kai civilizuotas pasaulis ilgai stebėjo pragarą Europos vidury. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurią pirmoji pripažino Kosta Rika. Lietuva nepriklausomą Kosovą pripažino 2008 metų gegužės 6 dieną (sutapimas, kad mes Kosove taip pat lankėmės gegužės 6 dieną) ir buvo jau trisdešimt devinta tai padariusi šalis. 2019 metų vasario 9 dieną Kosovą buvo pripažinusios 102 iš 193 JT narių, 23 iš 28 ES šalių, 25 iš 29 NATO narių. Nekalbant apie Serbiją, Rusiją, Baltarusiją, Kiniją ir panašias šalis, Kosovo nėra pripažinusios Graikija, Kipras, Ispanija, Rumunija ir Slovakija, kaip bebūtų keista - Ukraina, taip pat ir Bosnija, nes tam prieštarauja serbiška šios šalies parlamento pusė. Pačiai Serbijai Kosovas yra lyg rakštis subinėje. Man patinka Belgradas, todėl jei tai, ką rašo URM, yra teisybė (dukters draugė Serbijoje sakė kitaip) ir jeigu kada norėsiu sugrįžti į Serbiją, bus nesudėtinga pasidaryti naują pasą.




Atrodo geriau nei mūsų sovietiniai rajonai
Dengta prekybos gatvė
Fotogeniškas banko fasadas
Prištinoje neplanavome vaikščioti po muziejus, žiūrėti kažkokių specifinių objektų ar pan., juo labiau kad ir laiko nebuvo daug, važiavome išgerti kavos. Žinoma, ir pamatyti, kaip atrodo, kuo gyvena sostinė, kaip rengiasi, ar šypsosi jos žmonės ir t. t., bet ir garsiosios Kosovo kavos.

Autobusai ir bilietai
Prisimindama patirtis Gruzijoje, dukra klausė, ar važiuosim normaliu autobusu, ar „maršrutka“. Sakau, aišku, kad autobusu, net mintis nekilo, kad tarp dviejų Europos sostinių gali kursuoti mikroautobusai. Pasirodo, dar ir kaip gali - seni, sprendžiant pagal lipdukus, ilgą ir turiningą gyvenimą nugyvenę kažkur Skandinavijoje. Bilietus pirkome kasose. Teoriškai Skopjėje galima pirkti ir grįžimo bilietus, bet praktiškai tik į tuos reisus, kuriuos vykdo tas pats operatorius. Kasos darbuotoja liepė nueiti į informaciją pasitikrinti išvykimo atgal iš Prištinos laikus, o kai pasirinkome, pasakė, kad mūsų pasirinktu laiku atgal veš kita firma, todėl bilietus galime pirkti tik į priekį. Bilietų kaina perkant Skopjėje ir Prištinoje buvo ta pati, 5 eurai plius 50 centų kažkokio mokesčio už vieną, vienuolika eurų už abu, dvidešimt du eurai už visus keturis bilietus. Žodžiu, kainos humaniškos. Skopjėje už bilietus buvo galima susimokėti denarais arba mokėjimo kortele, o Prištinoje, kur bilietus nusipirkome iškart tik nuvažiavusios, priima tik grynuosius - eurus (Kosovas nuo 2002 metų vienašališkai naudoja eurą, nebūdamas euro zonos narys, ir ką tu jam padarysi ;)). Išvykimo platformos nurodytos ant bilietų, nurodytos ir vietos, bet jų niekas nepaiso, nes vietos senuose mikroautobusuose, suprantama, nesužymėtos.

Priešais gyvenamąjį namą - paminklas Kosovo išsivadavimo armijos vadui, Kosovo didvyriui Zahirui Pajaziti (1962 - 1997)

Kosovo albanų lyderis, prezidentas, įkvėpėjas Ibrahimas Rugova (1944 - 2006)

Naujos krikščionių bažnyčios interjeras

Kelionė, pasienis ir „Telia Lietuva“ bajeriukai
Kelionė trunka dvi valandas, įskaitant sienos kirtimo procedūras. Važiuodami visi užsipildėme sąrašą - vardas, pavardė, paso numeris. Pasienyje liepė išlipti iš mikroautobuso ir eiti prie pasų kontrolės būdelės. Pasus tikrino rūsti pareigūnė, ji tik mums su dukra ES pasus pamačiusi maloniai šypsojosi, kitiems ne. Paskui visiems parodė vietą prie kelio, kur turėjome palaukti, iki apžiūrės autobusą. Gal bijo, kad kas pasislėpęs po sėdyne norės prasmukti, gal dėl kontrabandos. Įvažiavus į Kosovo pasienio dalį, jie patys susirinko pasus ir grąžino suantspauduotus, autobuso netikrino. Grįžtant procedūra pasikartojo atvirkštine tvarka. Kaip Europos viduryje, pripratus prie Šengeno, tvarka suteikia kelionės procesui mielų egzotikos prieskonių. Aišku, neprilygsta patikrai važiuojant iš Jeruzalės į Betliejų Palestinoje, kai pasus tikrino ginkluoti kareiviai, bet vis tiek.

„Sveiki prisijungę prie Monaco Telecom tinklo [...]“, - tokiu intriguojančiu sakiniu prasidėjo sveikinimo žinutės, kurias gavome abi su dukra iš „Telia Lietuva“, bet pabaiga nuskambėjo kaip nuosprendis: „[...] Standartinė mobiliojo interneto kaina 10.0 Eur/MB“. Dešimt eurų už vieną megabaitą, mieli kolegos, ar pablūdot!? Įtariau, kad tai koks nors techninis bug'as, bet dėl visa ko, kad su mūsų naršymo įpročiais grįžus namo nereikėtų įkeisti buto, mašinos ir katės, prabangųjį mobilųjį internetą teko išjungti ir Kosovo teritorijoje naudotis tik wi-fi, kai toks pasitaikydavo. Grįžusi norėjau patikrinti tarifus, bet tokio Kosovo šalių, kur mūsų operatoriai reikia paslaugas, sąrašuose neradau.

Viešbutis Grand Hotel Prishtina



Kainos nurodytos eurais

Koks įspūdis išgėrus kavos?
Šalis, kuri turi ambicijų ir veržiasi į Vakarus. Kosovo pusėje nuo sienos iki Prištinos nutiestas greitkelis. Dideli namai, automobilių salonai, degalinės - niekas nerodo, kad vos prieš 20 metų čia buvo karas. Dukrai Priština pasirodė ramesnė, labiau atsipalaidavusi, geriau apsirengusi nei Skopjė. Ilgiau viešintys sako, kad brangesnė ir ne tokia ...hm... atraktyvi. Iš pirmo žvilgsnio paprastas normalus Europos miestas, deklaruojantis didelę meilę NATO, JAV ir Bilui Klintonui. Tai matyti ir iš nuotraukų.

Kavos užsukome į „Grand Hotel Prishtina“ viešbutyje įsikūrusią „Prince Coffee Shop“. Ir žinot ką? Tai tikrai buvo skaniausia kava, kokią esu kada nors gėrusi! Espresso su sirupu, kurio sluoksnis apačioje nesimaišo su kava, bet suteikia saldumo (nereikia cukraus) ir aromato. Jeigu kada būsite Prištinoje, užeikit!