Kosovo sostinė Priština nuo Makedonijos sostinės Skopjės yra panašiu atstumu kaip Kaunas nuo Vilniaus. Autobusai tarp abiejų miestų važiuoja kelis kartus per dieną. Makedonai visada rekomenduos dienai išvažiuoti ne į Prištiną, o į jų istorinį Ohrido miestą, sako, kad ten labai gražu. Ir aš juos suprantu, jų akimis žiūrint tikrai nesuprantama, ko tie išpindėję vakariečiai veržiasi į Kosovą. Bet mane pažįstantys žino, kad tiesiog gražu man anaiptol ne argumentas ;). Kosovo, kaip ir beveik visų kitų buvusios Jugoslavijos respublikų, naujausių laikų istorija sudėtinga ir brutali. Lietuvoje žinios apie Kosovą neretai strigusios tame laike, kai apie Kosovą daugiau kalbėjo per televiziją dėl karinio konflikto. Mažai kas ten yra buvęs, neretas iki šiol mano, kad Kosove šaudo. Tobula atostogų kryptis. Būti už nepilno šimto kilometrų ir bent jau neįkelti kojos? Neįmanoma. Kad savisaugos instinktas nepražudytų įkvėpimo, prieš tai geriau neskaityti UMR įspėjimų, nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda.

Karinis konfliktas, labai primityviai apibendrinant, išsprogdinęs daug metų trukusį daugiausia albanų gyvenamo krašto nepriklausomybės siekį (Jugoslavijos laikais Kosovas buvo autonominė respublika) prieš Serbijos siekį bet kokia kaina Kosovą, kaip ir visas kitas buvusias Jugoslavijos respublikas, išlaikyti savo sudėtyje, Kosove baigėsi prieš dvidešimt metų NATO įsikišimu. Pasaulinė bendruomenė tąkart sureagavo šiek tiek ryžtingiau nei Bosnijos kare, kai civilizuotas pasaulis ilgai stebėjo pragarą Europos vidury. 2008 metų vasario 17 dieną Kosovas pasiskelbė nepriklausoma valstybe, kurią pirmoji pripažino Kosta Rika. Lietuva nepriklausomą Kosovą pripažino 2008 metų gegužės 6 dieną (sutapimas, kad mes Kosove taip pat lankėmės gegužės 6 dieną) ir buvo jau trisdešimt devinta tai padariusi šalis. 2019 metų vasario 9 dieną Kosovą buvo pripažinusios 102 iš 193 JT narių, 23 iš 28 ES šalių, 25 iš 29 NATO narių. Nekalbant apie Serbiją, Rusiją, Baltarusiją, Kiniją ir panašias šalis, Kosovo nėra pripažinusios Graikija, Kipras, Ispanija, Rumunija ir Slovakija, kaip bebūtų keista - Ukraina, taip pat ir Bosnija, nes tam prieštarauja serbiška šios šalies parlamento pusė. Pačiai Serbijai Kosovas yra lyg rakštis subinėje. Man patinka Belgradas, todėl jei tai, ką rašo URM, yra teisybė (dukters draugė Serbijoje sakė kitaip) ir jeigu kada norėsiu sugrįžti į Serbiją, bus nesudėtinga pasidaryti naują pasą.

Atrodo geriau nei mūsų sovietiniai rajonai

Išgirdusieji, kur važiuosime atostogų, mūsų neretai klausdavo, kur yra ta Skopjė. Makedonija mums su dukra senokai buvo kelionių planuose, nors apie ją nieko dorai nežinojome, išskyrus, kad tai buvusi Jugoslavija, kad riejasi su Graikija dėl pavadinimo ir kad makedonai neblogai žaidžia krepšinį. Svajones optimistiškai nušvietė geltona saulė raudonoje šalies vėliavoje. Tiesa, bilietų kainos „kandžiojosi“, todėl siūliau ir kitų kelionių variantų, bet dukra buvo kategoriška, kad buvusio sovietinio paveldo jai kol kas gana. Cha cha, mano balse dabar turėtų girdėtis švelni ironija.

Makedonija valstybe tapo 1991 metų rugsėjo 8 dieną. Iki tol tokios šalies kaip Makedonija nebuvo. Penkis šimtus metų iki 1912-ųjų ši teritorija buvo Osmanų imperijos dalis, iki osmanų ir po jų - daugiausia įvairiai vadintos Serbijos (Jugoslavijos). Nuo Jugoslavijos iširimo daugiau kaip 28 metus makedonai neturėjo ir padoraus šalies pavadinimo ir tik šių metų vasario 12 dieną, išsprendę nesutarimus su Graikija, oficialiai pasivadino Šiaurės Makedonija. Tai viena skurdžiausių buvusios Jugoslavijos respublikų. 2017 metų duomenimis, BVP vienam gyventojui siekė 5 442,61 USD (palyginti Lietuvos 16 680,68 USD).

Skrydžiai į Skopję nėra iš pigiųjų, be to, ne itin patogūs. Mums labiausiai tiko austrų avialinijų reisas per Vieną su nakvyne Austrijos sostinėje (skrydis į Skopję buvo tik kitą rytą) už 422, 62 Eur kainą dviem bilietams tik su rankiniu bagažu. Radosi proga po daugelio metų pertraukos nuo tada, kai Vienoje lankydavausi beveik kasmet, sugrįžti į šitą gražų miestą, kita vertus, atsižvelgiant į kainų Skopjėje ir Vienoje skirtumą ir kad norėjome apsistoti Vienos centre netoli nuo „Praterstern“ stoties, iš kurios traukiniu patogu greitai nusigauti į oro uostą, kelionė pabrango apie 100 eurų. Kad išvengtume dar vienos nakvynės Vienoje ir spėtume į rytinį lėktuvą į Vilnių, grįždamos iš Skopjės turėjome išskristi pusę penkių ryto. Daugiau kaip para be miego labai išvargino.

Skopjė pasitiko šiluma, kurią greitai išsklaidė per Europą slinkusi šalčio banga. Vis dėlto kai Lietuvoje atšalo iki nulio ir žemiau, Skopjėje mėgavomės plius 12-18 laipsnių.

Iš anksto užsisakiau viešbučio pasiūlytas pervežimo paslaugas. Kaina kaip Makedonijai nėra maža, 20 Eur į vieną pusę, bet užtat apynauju miesto visureigiu ir su labai išvaizdžiu ir angliškai kalbančiu vairuotoju. Kokybės skirtumas nuo miesto taksi, kuriuo teko naudotis vėliau, buvo ryškus. Spėju, euras Makedonijoje vertinamas panašiai kaip doleris Lietuvoje iki lito (sako, mes juk irgi einame link Europos). Oficiali Makedonijos valiuta yra denaras. Mums lankantis euras vertėsi į maždaug šešiasdešimt denarų. Dažniausiai patariama per daug jų neprisikeisti ir neišsiimti iš bankomatų, nes už Makedonijos ribų nebus kur dėti.

Įvažiavus į miestą mūsų veidų išraiškos turbūt persimanė. Stebuklų nesitikėjau, bet ir nemaniau, kad Skopjė tokia negraži ir netvarkinga. Šitas įspūdis per mieste praleistas dienas nepasikeitė. Kita vertus, „negražumui“ yra rimtas pateisinimas. 1963 metų liepos 26 dieną stiprus žemės drebėjimas beveik nušlavė Skopję nuo žemės paviršiaus. Žuvo 1066 žmonės, buvo sugriauta arba apgriauta trys ketvirtadaliai miesto pastatų, apie 100 tūkst. žmonių liko be pastogės. Senosios geležinkelio stoties laikrodis rodo 20 sekundžių trukusio žemės drebėjimo laiką - 5.17 ryto.

O jau kokį miestą Jugoslavija anuomet atstatė, tokį.

Senojoje stotyje dabar įsikūręs muziejus, ji nurodoma kaip vienas iš lankytinų objektų. Bet mes neužėjome, nes netoli nuo įėjimo prie šiukšlių dėžės gulėjo negyva katė. Vėliau katės neliko, bet vis tiek nesinorėjo eiti.

Nuliūdino gatvėse klaidžiojantys beglobiai šunys. Man visada tokių gaila ir aš juos pastebiu ir Bosnijoje, ir Rumunijoje, ir dabar Šiaurės Makedonijoje... Kai kurie benamiai šunys segėjo plastmasinius ženklus ausyse, kokiais pas mus žymimos karvės. Už pavadėlio vedžiojamų „naminių“ šunų pastebėjau vienetus, juo labiau neteko matyti, kad kas rinktų jų šūdukus, todėl einant reikia labai žiūrėti po kojom. Be, aišku, fotografuoti norėjosi tik gražius dalykus.

Buvome apsistojusios trijų žvaigždučių viešbutyje „Leonardo“ vilų rajone netoli nuo centro už 50 Eur už naktį. Šiais laikais, kai per „Booking“ bandoma išnuomoti kiekvieną šuns būdą, apgalvotas naktinis apšvietimas, reikiamas rozečių skaičius prie lovos, patogi spinta, erdvi vonia, į kainą įskaičiuoti kad ir kuklūs pusryčiai yra prabanga, jau nekalbant apie superior numerio balkoną su šiek tiek vaizdo į Vodno kalną. Tikrai galiu rekomenduoti!

Ir dar keli bendri pastebėjimai. „Valstybė yra šalių, į kurias vykstant rekomenduojama atkreipti dėmesį į kelionės saugumą, sąraše“, - rašo Užsienio reikalų ministerija, pridurdama, kad pasitaiko sukčiavimo, susijusio su banko kortelėmis, atvejų, todėl atsiskaitant kortelėmis rekomenduojamas ypatingas atsargumas. Bet šitai perskaičiau tik grįžusi. Skopjėje iš bankomato per du kartus nusiėmiau šiek tiek grynųjų, o kur tik įmanoma atsiskaitinėjau mokėjimo kortele. Tfu tfu, kol kas lyg ir viskas gerai.

Pirmiausia ačiū visiems „Open House Vilnius“ organizatoriams ir savanoriams už puikų renginį, geležinę kantrybę ir šypsenas, gal kartais nurijus ne tik nuoskaudas, bet ir ašaras. Ir gal tieji iš principo nelaimingi ir visakuo nepatenkinti bei išsiliejantys ant savanorių buvo lašas jūroje, bet pamaniau, kad kol kas pati jiems aukoti savo laiko ir nervų nesiryžčiau, nors minčių pasavanoriauti jau buvo kilę. Užtat buvo gražu matyti daug jaunų šviesių veidų ir taip pat vis daugiau pozityvių vyresnių žmonių, kurie atrado laiko ir prasmės tame.

Šiemet „Open House Vilnius“ vyko penktą kartą, jame dalyvavo 70 pastatų, iš jų 12 su išankstine registracija, kurios laimėtojai buvo renkami loterijos būdu. Bandžiau laimę į keturis pastatus, laimėjau dvi ekskursijas. Mano dukra laimėjo 0 ekskursijų iš dviejų, tai manau, kad man procentiškai neblogai pasisekė. ;) Dar penkis pastatus aplankiau be registracijos, iš jų tik į du teko pastovėti eilėje. Pastatai ir ekskursijos paliko nevienodą įspūdį, tai pagal įspūdžio gylį bei stiprį juos ir aprašysiu.

Istorijos, kurios sugrąžina į norėtą ištrinti praeitį. Teatras Vilniaus klasika / buvę Vilnius Statybininkų kultūros rūmai / buvusi Antano Vivulskio bažnyčia

Žinojau, kur einu, netikėtumo lyg ir neturėjo būti, bet vis tiek ši ekskursija buvo absoliuti mano šių metų „Open House Vilnius“ favoritė! 

Atrodo, kad lankytojai šitą nykų pilką pastatą atrado tik į savaitgalio pabaigą. Sekmadienį prieš dvyliktą eilės dar visai nebuvo.

Tai vienas iš devyniolikos naujų pastatų „Open House Vilnius“ programoje. Jame daug persipynusių istorijų, pagrindinės iš kurių likę tik pėdsakai, užuominos, ženklai.

Iki 1962 metų čia veikė Antano Vivulskio viso gyvenimo kūrinys - 1913 metais pradėta statyti ir niekada nebaigta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Nors anksti miręs architektas nespėjo realizuoti savo Monmartro svajonės ir galutinę bažnyčios viziją nusinešė į kapus, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia buvo veikianti iki pat 1962 metų. Po to didelė jos dalis buvo nugriauta, o tai, kas liko, panaudota Vilniaus statybininkų kultūros rūmams.

Sako, kurijai teko pasirinkti, kurią bažnyčią Naujamiestyje gelbėti, o kurią paaukoti, tarp šios ir Dievo Apvaizdos bažnytėlės Gerosios Vilties gatvėje. Švč. Jėzaus Širdies parapija buvo iškelta į Dievo Apvaizdos bažnyčią, bet pati parapija ir toliau turi Švč. Jėzaus Širdies vardą.

Buvus bažnyčią rodo tik pastato pozicija sankryžos atžvilgiu. O švaraus bauhauzinio minimalizmo Statybininkų kultūros rūmus suprojektavo tuomet jaunas architektas Algimantas Mačiulis. Jis vėliau suprojektavo ir šalia esantį (rudą) 42 metrų aukščio dangoraižį, taip savotiškai įprasmindamas niekada nepastatytą Vivulskio bažnyčios bokštą, kuris turėjo būti dvigubai aukštesnis.

Jau baigiantis ekskursijai kažkas iš mūsų grupės paklausė, ar yra žinoma, kaip architektas savo darbą vertina šiandien.
Kita vertus, jaunas architektas anuomet klausė kitų, gal labiau patyrusių, kolegų nuomonės. Niekas nepaprieštaravo, garsiai nesuabejojo, toks buvo laikas, ir negali smerkti jauno žmogaus. Projektuodamas kultūros rūmus, Algimantas Mačiulis vis dėlto išlaikė arkadą, didžiąsias arkas, todėl norint būtų galima dabartinį, nevyniojant žodžių į vatą, baisų, nugyventą pastatą nugriauti ir bažnyčią atstatyti.