Pagaliau pasižiūrėjau dar 2006 metais pastatytą, bet mano iki šiol „nepagautą“ Mažojo teatro spektaklį „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ (režisierius Jonas Vaitkus, pjesės autorius Brian Clark) su Nijole Narmontaite pagrindiniame vaidmenyje. Mažasis teatras kokybės ir įkvėpimo kartelę mano akyse yra užsikėlęs aukštai ir išlepinęs, todėl iškart prisipažinsiu, kad šitas spektaklis didelio įspūdžio nepaliko ir netgi nuliūdino, net galvojau po pirmos dalies išeiti. Niekam tas, aišku, nebūtų rūpėję, nes salė buvo pilna, kai kurie žiūrovai glaudėsi ant atlenkiamų kėdžių. Spektaklyje buvo daug inteligentiškų kompanijų, vyresnio amžiaus žmonių, salė džiaugėsi ir juokėsi. Išeinant kažkas už nugaros pasiguodė, kad spektaklis buvo per sunkus. Tokios tad skirtingos patirtys.

Spektaklio centre - Nijolės Narmontaitės labai stipri, įtikinama Kler, aistringa ir seksuali skulptorė, kuri po avarijos tik gali pajudinti galvą ir žino, kad jokių vilčių pasveikti nebeturi. Ją supa, slaugo ir gailisi sveikieji, nuo kurių Kler absoliučiai priklausoma. Kler kandi ir pikta. Ji trokšta ištrūkti iš ligoninės, kad galėtų baigti egzistenciją, tuo tarpu ligoninė jos gydyme mato savo pareigą ir taisyklę, gal net prasmę, todėl Kler dėl teisės numirti turi kreiptis į teismą. Pjesė sukurta aštuntajame dešimtmetyje ir per keletą dešimtmečių jau šiek tiek praradusi aktualumą. Ir nors spektaklio idėja, žmogaus orumo ir teisės spręsti savo likimą problemos turėtų būti aktualios visais laikais (būtų gerai neprileisti minčių apie tokios Kler vietą ir šansus mūsų sveikatos apsaugos sistemoje, bet čia šiaip, lyrinis nukrypimas), spektaklis nejaudina, neužkabina, gal todėl jame tiek progų pasijuokti „iš nieko“, užtenka parepuoti ar aktorei uždėti kvailą peruką. Atrodė, betrūksta paleisti iš anksto įrašytą juoką, kaip TV serialuose.     

Nijolė Narmontaitė - puiki. Gedimino Girdvainio gydytoją gelbėja aktoriaus charizma ir didelis talentas, kurio nesugebėjo nužudyti net daktariškos klumpės. Kiti - ką aš žinau. Aktoriai neretai klydo (kita vertus, lietuviškas pjesės tekstas aktoriams nedraugiškas, normaliai žmonės taip nekalba ir todėl žygdarbis, jeigu kas „atpila“ tekstą nesusipainiodamas ir neužsikirsdamas) ir - gal man tik pasirodė? - scenoje ir išėję nusilenkti jautėsi kažkaip nejaukiai. Gal nesusirepetavę buvo, nežinau. Apibendrinant - kažkas spektaklyje buvo ne taip ir man jis nepatiko, bet nemažai daliai žiūrovų - taip.

Apie spektaklį.