Type Keyword and Press Enter to Search
×

Sudargo piliakalniai man visada siejosi su Užnemune, tai reiškė labai toli ir niekada nepakeliui. Bet iš tiesų Sudargas yra tik už kokių dešimties kilometrų nuo Jurbarko. Reikia tik tiltu pervažiuoti į kitą Nemuno pusę (į Šakių rajoną, Kidulius) ir pirmoje sankryžoje pasukti į dešinę. Kadangi mes su drauge po Kęstutėnų žygio nakvojome Kiduliuose, Sudargas mums išvis buvo ranka pasiekiamas.

Sudargas kartais lyginamas su Kernave, o kam? Bendra tarp jų tik tiek, kad ir vienur, ir kitur vienoje vietoje yra po penkis vaizdingus piliakalnius ant upės kranto, o visa kita skamba kaip pijaras. Sudargas buvo viena iš pilių, kurios buvo pastatytos ginti žemaičių žemes nuo kryžiuočių. 1317 metais kryžiuočių antpuolio metu pilis buvo sudeginta ir niekada neatsigavo. Pasak padavimų, tuomet jos gynybai vadovavo karvedys Sudargas.

Ant Sudargo piliakalnių lankėmės balandžio pradžioje. Galbūt dar ne per vėlu šiandien, bet nesu tikra, ar netrukus vietos grožio nepaslėps lapija. Sudargo piliakalniai gerokai apnaikinti žmogaus ir Nemuno. Važiuodami nuo Kidulių, pradžioje keliautojai greičiausiai sustoja prie pirmų dviejų Sudargo (Grinaičių) piliakalnių Žydkapių ir Balnakalnio, o paskui nueina arba nuvažiuoja į kitą kaimo (net nesu tikra, ar tai tas pats kaimas) pusę prie Sudargo (Burgaičių) piliakalnių Burgaičių (Bevardžio), Pilaitės ir Vorpilio.

Žydkapių piliakalnis savo neįprastą vardą gavo dėl to, kad nuo XVIII iki XX amžiaus pirmos pusės jame veikė žydų kapinės, iš kurių dar likę keletas antkapių. Bet net ir kapinių apardytas jis man pasirodė įspūdingiausias iš visų penkių. Antrojo pasaulinio karo metais Sudargo piliakalnius ardė apkasai, prieštankiniai grioviai, jau nekalbant, kad piliakalniai apnaikinti žemės ūkio veiklos.
Mano pirmieji „Kęstutėnai“ pernai buvo wow. Bridom, klampojom, slydom, guminius batus keitėm kaip padangas pirmoje formulėje, isteriškai kikenom viena iš kitos purvinų vonių. Tuomet pirmą kartą mačiau pagal organizatorių duotą planą atrastus partizanų bunkerius, kurių paprastai miške neatpažinčiau, eičiau ir praeičiau. Neįtikėtinai turiningas, šviesus, nors fiziškai ir ne pats lengviausias, buvo tas žygis. Nenuostabu, kad nors viena iš mūsų kompanijos mintyse tuomet sau pasakė „daugiau niekada“, jau po kelių dienų, kaip pati vėliau prisipažino, pradėjo galvoti apie gerus guminius batus kitų metų žygiui. Taigi lūkestis jam buvo atitinkamas, nors niekas nieko panašaus ir nežadėjo. Besiruošdamos šių metų „Kęstutėnams“ abi su drauge nusipirkome po „Demar“ guminius batus, viena žalius „Luna B“, o kita mėlynus „Luna A“. Kol kas negaliu pasakyti, ar geri, bet užtat nesunkūs. Nežinau, kodėl mums taip susišvietė, kad reikia imti dvi nakvynes, bet paėmėm. O kai nuvažiavus penktadienį sąlygos ten kaime nepatiko, nebebuvo kur dėtis, nes pinigai nuo kortelės buvo nuskaičiuoti iš anksto. Tai taip ir liko, bet įtariu, ateityje nakvynę imsiu tik kraštutiniu atveju ir tik mažiausiai provincialiame artimiausio miesto viešbutyje.

Žygis startavo Smalininkuose, kuriuose lankiausi jau ne pirmą kartą. Tai graži ir įdomi gyvenvietė ypatingoje vietoje, kur susitinka trys regionai. Patys Smalininkai - Mažoji Lietuva, ir tas labai jaučiasi miesto architektūroje, namų apdailoje, dailiuose balkonuose, kuriuos įvertinom žygiuodamos kaip potencialiai tinkamus rytinei kavai, jeigu nusišypsotų tokia laimė, bei tvarkoje ir švaroje. Jurbarką šitoje Nemuno pusėje profesorius Bumblauskas turbūt pavadintų Žemaitija :), tai Tauragės apskritis, o ana Nemuno pusė, kur mes ir nakvojome, yra visiška Suvalkija, Šakių rajonas Marijampolės apskrityje. Nuo lovos iki žygio starto - vos keliolika kilometrų.

Iki 10 ryto spėjom užsiregistruoti ir iškart išjudėjome. Dėmesį ant registracijos stalelio patraukė Lietuvos žygeivio pasas, kurį įsigijau už tris eurus vietoje grąžos. Aišku, kad patį mažiausią varinio žygeivio titulą pelnysiu nužygiavusi tūkstantį kilometrų įskaitiniuose PŽA žygiuose ne greičiau nei per dešimt metų, bet kodėl nepažaidus antspaudukų ir kilometrų žaidimo.

Tai buvo lengviausias žygis per mano kuklią žygeivišką karjerą. Ne apie bekelę kalba - visu 21 km maršrutu būtų galėjęs pravažiuoti net mano galiniais ratais varomas sportinis kupė. Ilgai ėjom įspūdingomis alėjomis. Draugė spėjo, kad tai buvo senieji Mažosios Lietuvos pašto keliai. Galbūt kas nors iš skaitytojų žinos, iš kur Smalininkų apylinkių miškuose tokios alėjos (aš neturiu galvoje ąžuolų alėjos pačiuose Smalininkuose), niekur kitur Lietuvoje neteko nieko panašaus matyti. Publika ėjo marga - kariai, šeimos, poros, šviesus jaunimas ir nelabai šviesus su garsia rusiška blatnaja muzika. Maršrute buvo trys kontroliniai punktai. Pirmajame antspaudukus dėjo Jurbarko P. Paulaičio šaulių kuopa, antrasis buvo pietų taške, kur grojo muzikantai, o žygeivius vaišino sriuba, tiesa, jos neragavom. Trečias kontrolinis „Mažosios Lietuvos“ punktas buvo ryškiausias, likus vos keliems kilometrams iki finišo su dviem „pareigūnais“ ir lengvu flirtu :). Superinis sumanymas, ačiū!