Mindaugo Kvietkausko „Uosto fugos“ antraštė nepadėtų renkantis, ką skaityti, nes kaip reta neinformatyvi. Jau nekalbant apie maskuojamai nepastebimą viršelį. Tai draugė išrinko ir padovanojo pernai per mano gimtadienį ir sakė, kad patiks. Mes pažįstamos tris penktadalius gyvenimo, todėl pažįsta mane kaip nuluptą. Vis dėlto panašu, kad pradžioje spyriojausi ir nepastebimą, man nežinomo autoriaus knygą man nieko nesakančiu pavadinimu laikiau lentynoje beveik metus, kol atėjo jos eilė, o kai pagaliau pradėjau skaityti, įsimylėjau nuo pačios pirmos istorijos! Aš atsiprašau autoriaus, kad jo esė, nepaisant to, kad jų skaitymas tikrai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas, vadinu istorijomis, iš mano pusės tai yra komplimentas. :)

Paklausite, kuo vis dėlto čia dėtas uostas? Nes, pasak autoriaus, autentiškas Vilniaus žemėlapis neįmanomas be Uosto gatvės. Kai kada eisit pro P. Cvirkos skverą, pakelkite akis į pirmo namo Pamėnkalnio gatvėje tuoj už skvero mūrinę sieną, konkrečiau du langus pačiame viršuje, stogo trikampyje.
Adresu Uosto g. 4 XX amžiaus pradžioje gyveno mergina, vardu Sofija. Pas ją geležiniais laiptais į privačias lietuvių kalbos pamokas vaikščiojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Kiek toliau Uosto gatvėje rasite kitą namą, priešais pramogų banką, secesinį, su Dioskūrais, anuomet adresu Uosto g. 10. Jį pasistatydino žymus Vilniaus gydytojas Antoni Waszkiewicz, Antanas Vaškevičius, kuris turėjo dukrą Jadvygą.

Praėjus daugybei laiko po jų išsiskyrimo, 1981-aisiais, Milošas parašė Jadvygai iš Amerikos, ir keletą metų iki jos mirties truko korespondencija, kurioje jiedu siekė išsipasakoti ir atleisti vienas kitam. Kiek anksčiau, 1978 m. sunkią akimirką rašytame laiške, adresuotame savo vertėjai Lillian Vallee, Milošas prisipažino: „Be visa ko, kankina mane didžioji rauda, nesibaigianti, tarsi pasitvirtintų visi romantiniai pavyzdžiai, rauda dėl Jadvygos, didžiosios mano gyvenimo meilės, dešimtys metų prabėgo, o aš nuolat raudu dėl jos ir dėl savęs, net nežinodamas, ar ji dar kur nors gyva. Tai skamba juokingai ir sentimentaliai. Didelė kaltė jai mane slegia.“
Šis esė rinkinys – tai asmeninė kelionė per XXI amžiaus pradžios kultūros kraštovaizdį. Savojo miesto gatvėmis ir Europos erdvėmis. Istorijos labirintais ir dabarties kryžkelėmis. Su nelauktais atradimais ir pokalbiais - sako anotacija, apibendrindama 19 esė, įskaitant post scriptum.  Tiksliau vargu ar pasakysi neišduodant įtraukiančių siužetų.

Didžiausia dovana man buvo esė, pavadinta „Amžino judesio meistras“, skirta Jonui Kristupui Glaubicui, meistrui, atvykusiam į Vilnių po didžiojo gaisro ir miestą sukūrusiam. Kurio pavardė buvo atkakliai nutylima, iki jį iššifravo tarpukario Vilniuje dirbęs iškilus lenkų muziejininkas Stanislavas Lorentzas ir vėliau lygiai taip pat sudegusį miestą, dingusiu Vilniumi jo pavadintą, atkūrinėjęs Vladas Drėma.

Iki pat šių dienų jis išliko keistai neapčiuopiamas: lyg istorijos faktas - lyg mitas, lyg asmuo - lyg pati erdvė. Kaip ir jo bažnyčios: lyg mūras - lyg vėjas. Neliko net kapo: senosios liuteronų kapinės tarp Liejyklos ir Totorių gatvių, kur buvo palaidotas, dar 1809 m. panaikintos ir užstatytos.
Įvedus į Google liuteronų kapinės Liejyklos g. skirtingi šaltiniai senąsias liuteronų kapines, kuriose buvo palaidotas Glaubicas, nurodo buvus dabartiniu adresu Liejyklos g. 11. Ten šiuo metu stovi pastatas, kuriame įsikūręs viešbutis „Artis“. Bet čia šiaip, tarp kitko. 

Įpusėjusi knygą sugalvojau pasiieškoti informacijos apie patį autorių, nes (nepatogu prisipažinti, bet faktas) jo vardas man buvo visiškai negirdėtas! Atradau, kad su literatūrologu Mindaugu Kvietkausku skirtingais laikais esame studijavę tame pačiame fakultete ir kad man beskaitant knygą jos autorius tapo Lietuvos kultūros ministru!
Knygų balais nevertinu, bet jeigu vertinčiau, tai pagal mano kriterijus būtų 10/10.