Sprendžiant pagal paieškos žodžius, pas mane užsukate ieškoti informacijos apie „rimtesnes“ lankytinas vietas. Bet kartais praverčia ir kitokie atsiliepimai, pavydžiui, kai kiekvienais metais iškyla vienas ir tas pats egzistencinis klausimas, kur švęsti gimtadienį. Nesimaivydama sakau, kad vis dar švenčiu. Ir kad negaliu pakęsti žiemos. Visada pavydėjau tiems, kurie gimė šiltuoju metų laiku. Man įdomu, kaip švenčia kiti, kurie kaip ir aš gimė žiemą, kuriems ne -niolika ir net nebe trisdešimt, ir klubai kaip ir nebelabai, pirtys ir panašios pramogos dėl kitų priežasčių juo labiau. Mūsų kompanijoms vien tik „pabaliavoti“ netinka, pradžioje norisi kokios nors veiklos, pažinimo, patirčių. Prieš keletą metų savo kompaniją buvau pakvietusi į Vaiduoklių ekskursiją po Vilniaus senamiestį. Ją užsakinėjau gruodį esant pliusinei temperatūrai, bet sausio pabaigoje spigino maždaug minus septyniolika ar dvidešimt. Žodžiu, gėrėm Daukanto aikštėje, nesakysiu, ką, ne dėl smagumo, dėl išgyvenimo. Nuo to karto veiklas stengiausi sugalvoti po stogu. Aplankyti Užutrakio dvaras, Žaislų muziejus, Katedros požemiai ir varpinė, senieji VU kiemeliai, Geležinkelių muziejus, Trakų Vokės dvaras. Šiemet drauges pakviečiau į Iliuzijų kambarį. Renkantis tarp Vilniuje esančių Iliuzijų kambario ir Iliuzijų muziejaus ne paskutinį vaidmenį suvaidino tai, kad kambarys savo interneto svetainėje aiškiau išvardija veiklas ir siūlo erdves su veidrodžiais ir apšvietimais, o koks gi gimtadienis be gražių nuotraukų.

Atėjome šeštadienį apie pietus. Tarp magijos ir fizikos pramogavo labai įvairaus amžiaus publika, šeimos, draugų grupės ir poros, taigi neiškritome iš konteksto. Pirmiausia mums liepė užsimauti vienkartines pirštines ir įleido į Veidrodžių labirintą.
Pirštinės reikalingos tam, kad, pirštukais tikrindami, kuris kelias yra tikras, neišterliotume veidrodžių. :)


Visai įdomus jausmas tarp tų veidrodžių, juo labiau kad keičiasi apšvietimas, spalvos. Tik sunku  „paslėpti“ pirštines, ir jeigu labirinte klaidžioja ne viena kompanija, didelė tikimybė per kelintą atspindį tą kitą kompaniją aptikti savo nuotraukose.
Net jeigu labirinte su nuotraukomis pasiseks ne taip gerai, nenusiminkite - dar yra puikusis disko kambarys, kuris, ko gero, ir sukurtas tam, kad lankytojai išsineštų gražių nuotraukų!

Fojė užpildo kompaktiškesnės pramogos: figūrą iškraipantys veidrodžiai, akimis sekantis Einšteinas, galva lėkštėje (matyta ne vienoje korporatyvinių vakarėlių nuotraukoje) ir t.t., tikrai ne viską išbandėme. Taip pat mums lankantis nelauktai buvo surengtas magijos, t. y. fokusų, seansas. Pirmą kartą turėjau galimybę ir pati tokiame sudalyvauti. Labai stengiausi suprasti, kaip ir kuriuo momentu fokusus rodęs vaikinukas mane mausto, bet galų gale teko „nusirankioti nuo ausų makaronus“. Tikrai maloni staigmena lankytojams!

Antigravitacijos kambarys žavus savaip. Visaip kaip dryžuotos sienos ir pasvirusios grindys iš karto, tik įėjus, sukelia tokią savijautą maždaug kaip autobuse per kamščius važiuojant atbulom ir naršant telefone. Draugė nufotografavo, kaip ten sėdžiu visa perbalusi ant laiptelio ir bandau sufokusuoti žvilgsnį. Jūrligės simptomų nepalengvino ir Velnio tunelis, kuriuo perėjom du, o kai kurios ir tris kartus. Prieš įeinant į jį įspėjama, kad reikia būti pakankamai geros sveikatos, besilaukiančios moterys taip pat vienos iš tų, kurioms į Velnio tunelį eiti nerekomenduojama. Tamsoje sukuriama iliuzija, kad tiltelis, kuriuo einame, blaškomas ir supamas, nors iš tiesų tik sukasi tunelio sienos ir žaidžiama apšvietimu, kurio mūsų telefonų kameros, deja, nepagavo. Bet pati pramoga man labai patiko.

Atvirkščioje virtuvėje, vonioje ir svetainėje mums nelabai pavyko, nes per vėlai supratome, kaip fotografuotis. Patarimas: laikykitės už rekvizito, sėdėkite ant jo ar pan., ir - svarbiausia - paspaudžiant mygtuką šoktelėkite nuo grindų arba bent labiau pakelkit koją, padarykit truputį dramos.


Tuomet apvertus nuotrauką neatrodys, kad vaikštote lubomis arba sienomis kaip musė. Demonstruoju, kaip nereikia daryti. :)
Gerų įspūdžių!