Du sausio penktadienius iš eilės lankiausi Lietuvos rusų dramos teatre. Penktadienis yra mano mėgstamiausia teatro diena, Rusų dramos teatras pastaruoju metu - mylimiausias teatras, taigi sausį ištiko dvigubas teatrinis gerumas. Į „Madam Rubinštein“ (rež. Raimundas Banionis) premjerą bilietų susigriebiau per vėlai, kai buvo likę tik keli pavieniai šonuose kažkur gale, todėl nebepirkau. Nuėjau su antra banga.

Siužeto priešistorė: Chaja Rubinstein, kurį vėliau pasivadino Helena, gimė 1872 metais Lenkijoje, Krokuvos žydų šeimoje, dvidešimt ketverių emigravo į Australiją, kur sėkmingai pradėjo savo kelią kremų tenykštėms moterims, nukamuotoms negailestingo saulės spiginimo, gaminimo srityje, tik vat santykiai su dėde (pasak dramaturgo Johno Misto, nežinia, kaip buvo iš tikrųjų) buvo labai nelabai, apie tai užsimena spektaklyje; 1915 metais iš Australijos atkako į Niujorką ir atidarė savo pirmą kosmetikos saloną. Taupi iki šykštumo, apsukri ir talentinga - kiek tame tikrosios Helenos? Helena Rubinstein tapo milijoniere, sukūrė kosmetikos (kurios, bebaigiant trečią Nepriklausomybės dešimtmetį, vis dar neįmanoma nusipirkti Lietuvoje) imperiją ir nugyveno ilgus ir turiningus 94 metus. Pjesės veiksmo laikas - paskutinis Helenos Rubinstein gyvenimo dešimtmetis, praturtintas aršių peripetijų su Elizabeth Arden bei Charlesu Revsonu, įkurusiu „Revlon“ kompaniją.

Geras sumanymas įrengti stendą-sienelę ant laiptų, kurie ir taip yra populiari fotosesijų vieta

Spektaklyje daug juokiausi, ir man buvo linksma. Pagrindinį Helenos Rubinštein vaidmenį vaidina Inga Maškarina. Tai toks wow, atrodo, lyg vaidmuo buvo parašytas jai, išpildomas puikiai, aišku, įskaitant nepakartojamą žydišką akcentą. Scenoje švyti įstabiai graži moteris, vaidinanti devintą dešimtį bebaigiančią madam, o žiūrovas leidžiasi apgaudinėjamas. Valentiną Krulikovskį kaip visada malonu matyti, o dėl Elizabeth Arden vaidmenį atliekančios Aleksandros Metalnikovos... Nežinau, kokio amžiaus turėtų būti Arden pagal pjesę , bet realybėje ji buvo vos keleriais metais jaunesnė už konkurentę, aktorė man pasirodė stipriai per jauna šiam vaidmeniui ir neįtikino. Nepaisant to, spektaklis patiko. Humoras neplokščias, skoningas, subtiliai persipinantis su dramatiškomis scenomis.

Kitame spektaklyje irgi juokiausi, bet buvo liūdna.
Michailo Bulgakovo „Zoikos bute“ (rež. Rolandas Atkočiūnas) vieną iš pagrindinių Zojos Denisovnos Pelc vaidmenį taip pat atliko Inga Maškarina. Bet labiausiai sužibėjo Aleksandras Agarkovas, vaidinantis Zoikos mylimąjį Oboljaninovą, ir, žinoma, žulikas Ametistovas, kurį vaidina Valentinas Kirejevas.

Berods, vidurinio mokslo istorijos programoje pas mus keli puslapiai vis dar skiriami neilgam laikotarpiui trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, vadinamam nepu (naująja ekonomine politika). Tuo metu spalio perversmo ir po jos sekusio pilietinio karo nustekentoje, badaujančioje sovietijoje trumpam buvo atleistos vadžios, t. y. leista privati nuosavybė ir verslumas. Siekdama neprarasti didelio ikirevoliucinio buto, Zoja jame įsteigia ateljė, ant kurios sienos pakabina Karlo Markso portretą. Patiko scenografijos sprendimai, patiko kostiumai (kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė!). Visi tie koloritiški personažai puikiais trečiojo dešimtmečio stiliaus kostiumais turi vieną svajonę, užsidirbti pinigų ir išvykti. Į Prancūziją, Kiniją, bet kur toliau iš sovietijos ir bet kokia kaina. Bet trečias dešimtmetis greitai baigėsi, nepas irgi pasibaigė greitai, visako pabaigos nuojauta spektaklyje tiesiog spengia.