Per pusmetį net dviejų mylimų autorių knygų vos neištiko tas pats likimas būti padėtoms į šalį dar net neįpusėjus. Liudmilos Ulickajos „Kukockio kazusą“ vargau prieš atostogas, per atostogas, po atostogų, dantis sukandus ir morališkai spaudžiama fakto, kad knyga su pačios Ulickajos autografu, tai kaip ir nepadoru neperskaityti. Bet nebesukrapščiau motyvacijos ką nors parašyti. O dėl Orhano Pamuko... Kiekvienas naujas jo romanas man jau gresia persotinti „stambuliškumu“, nežinau, kaip pavadinti jausmą, kurį iki gyvo kaulo žino skaitantieji Pamuką, o šitas, anot leidėjų, pats „stambuliškiausias“ Orhano Pamuko romanas, todėl gal dėl išankstinių nuostatų pradėjau klampiai, po penkis puslapius vakare prieš miegą. Bet įpusėjus visai įsijaučiau į meilės istorijas, rytietiškas giminystes, kurių mums neina perprasti, likimo liapsusus.


Kadaise, lankydamasi Stambule, aš irgi viena ištisai bastydavausi miesto gatvėmis, gal tomis pačiomis kaip ir Mevliutas Karatašas, ir fragmentiškai pažindinausi su žmonėmis. Nes Stambule tai jau visada atsiras kam pasmalsauti ar šiaip sudaryti kompaniją, jeigu viena prisėsi mieste ant suoliuko arba juo labiau jeigu viena ateisi valgyti. Persimesdavau žodžiu taipogi ir su padavėjais, apie šeimas ir tėviškes, jie mane pavaišindavo arbata, desertu arba (bet tik kartą taip stipriau pasisekė) taurele rakijos, atitinkamai palikdavau arbatpinigių, o mainais išsinešdavau gyvenimo nuotrupų. Taip po Galata tiltu, kur viena greta kitos rikiuojasi eilė visokio plauko kavinių ir užkandinių, mane „pagavo“. Kaip žinia, Turkijoje egzistuoja tokia profesija- „gaudyti“ klientus. Pas mus retas moka talentingai, nesusitraukusiu veidu dirbti tokį nedėkingą darbą, o ten gali ir nepajusti, kaip maloniai šypt šypt blah blah blah makaronai ant ausų ir jau užsisakinėji. Paskui prie manęs prisėdo ir pats kavinės savininkas, maždaug mano metų, apsirengęs blizgiu plieno spalvos kostiumu. Spalvą kaip šiandien prisimenu, ir kad atrodė per prašmatniai paprastos kavinės po Galata tiltu kontekste. Sakė, kad yra kurdas, kad neseniai išsiskyrė su „sužadėtine“ iš Švedijos, atstumas santykiams trukdė, paskui pasiūlė man užimti jos vietą. Ne tai ne, no problem. Įsikalbėjom ir apie verslą, kaip sekasi, ir apie tą žmogų, kur gaudo prie durų. „Sunkus jo darbas“, pripažino šeimininkas. Pasirodė, kad jie yra pusbroliai, vienas valdo kavinę, o kitas pas jį dirba.
Tai skaitydama apie Aktašus ir Karatašus vis prisimindavau juodu.

Mevliutą Karatašą dvylikos metų tėvas iš skurdaus vidurio Anatolijos kaimo atsivežė į Stambulą. Daugybę metų Mevliutas vaikšto miesto gatvėmis, pardavinėja bozą ir jogurtą, kaip kad pardavinėjo jo tėvas ir dėdė, nors miestas vis labiau bevelija pirkti ne iš gatvės prekeivių, o parduotuvėse ir kavinėse. Dėdei ir pusbroliams pasisekė labiau, anie apsukresni, verslesni, o Mevliutas laisvas. Jam nėra nieko mielesnio kaip vaikščioti paskendus savo mintyse stebint, kaip metai po metų keičiasi ir auga miestas, pardavinėti bozą, ir nesukit jam galvos. Įsimylėjo jaunystėje Mevliutas vos kartą matytą mergaitę, tiek ir teprisiminė, kad gražių akių. Rašė gražiaakei meilės laiškus ir iš Stambulo, ir iš armijos. Ne pats rašė, kūrybingesnių draugų padedamas. Betgi ne tos mergaitės vardą jam pasakė pusbrolis, ne tai mergaitei Mevliutas rašė ir ne tą pusbrolio padedamas pasivogė į nuotakas. Nuo to romanas ir prasideda. Bet viskas į gera.
- Neprašau prisiminti nuotaikos, paaiškink, ką jautei rašydamas šiuos žodžius, - neatlyžo ji.
Gerdamas rakiją, Mevliutas nuoširdžiai mėgino papasakoti žmonai, ką būdamas dvidešimt trejų jautė, rašydamas laiškus, bet labai greitai suprato nepajėgsiąs tęsti.
Jautrus, kartais juokingas, dažniau graudus romanas su laiminga pabaiga.