Aš Šaltojo karo vaikas. Pamokos, kaip elgtis atominio sprogimo metu, kaip slėptis rūsiuose (ar grioviuose, jei rūsio kartais nepasitaikytų) ir nežiūrėti į atominės bombos sprogimą (Viešpatie, kaip jie tai įsivaizdavo...), sovietmečiu buvo įprasta praktika nuo pradinių klasių. Neprisimenu, nuo kada pradėdavome treniruotis su dujokaukėmis, kuriose, jeigu tikėt tuo, ką sakė Šaltojo karo muziejuje, buvo asbesto. Trečioje ar ketvirtoje klasėje dažnai sapnuodavau vieną ir tą patį tylaus siaubo sapną apie atominę bombą, prisimenu jį iki šiol.

Ekskursijoje gamyklos slėptuvėje buvau vasarą. Tuomet mūsų gidas Pavelas sakė, kad slėptuvės ateitis neaiški, nes buvusią gamyklą nusipirkęs šeimininkas planuoja jos vietoje įrengti loftus. Bet kartas nuo karto pasirodo kvietimai į ekskusijas buvusioje gamyklos slėptuvėje, vadinasi, ji tebėra. Jeigu pasitaikys laiku, t.y. kol dar bus vietų, pamatyti eventą „Gatvės gyvos“ „Facebook“ paskyroje, siūlau neabejoti ir bandyti pamatyti patiems.

Gamykla veikė dabartiniu adresu Panerių g. 45. Jos pavadinimas buvo iš trijų ar keturių aukštų, kažkas su montaž. Iki pat krizės veikė kaip statybos trestas, gamino matavimo prietaisus, po krizės patalpos buvo išnuomotos įvairiems verslams ir versliukams, iki nupirko dabartinis savininkas. Slėptuvėje viskas liko savo vietoje ir atrodo taip, kaip galėjo atrodyti prieš 40 metų. Niekas nebuvo pavogta, tik, aišku, po kelių nenaudojimo dešimtmečių buvo likęs šiukšlynas ir bardakas, kurį sutvarkė entuziastai, kurie ir prižiūri slėptuvę. Mano subjektyvia nuomone, ji atrodo autentiškiau nei Šaltojo karo muziejuje.
Elektra patalpoje išjungta, todėl patys sau pasišvietėme telefonais.




Sienų storis 40 cm, lubų - 50 cm. Bombai nukritus tiesiai ant slėptuvės, tokio storumo lubos nebūtų išgelbėjusios. Paprasta civilinės gynybos slėptuvė, nieko ypatinga. Palyginti nedidelė - pagal dokumentus turėtų talpinti 150 žmonių, bet tiek tilptų nebent stovint vienam prie kito kaip šparagams stiklainyje. Realiai kokiems 50-čiai.

Atominio sprogimo atveju gyventi slėptuvėje būtų tekę iki savaitės, kol sumažės radiacija tiek, kad būtų galima išeiti į viršų. Pavelas parodė, kaip patenka oras, kokie filtrai kur įrengti ir kaip jais naudotis ir daug kitokių gudrybių, kurios būtų pravertusios karo metu.


Viršuje įrengti du bakai su geriamuoju vandeniu, po 300 litrų kiekvienas. Maistą turėjo atsinešti patys žmonės. Girdėti mieste sirenas tai dar nieko, bet jei girdi sireną ir „Dėmesio visiems“, vadinasi, jau blogai, ir tai reiškia, kad reikia namie išjungti šviesą, uždaryti langus, pasiimti maisto ir eiti į slėptuvę. Kur susirinktų daug skirtingų žmonių, mažų, senų, sergančių, verkiančių. Lovų keliskart mažiau nei žmonių. Slėptuvės tualete nėra veidrodžio, kad strese, nežinomybėje ir izoliacijoje atsidūrę žmonės negalėtų pasigaminti šukių ir nepasidarytų sau galo. Apie tą patį ir muzika, ir, jeigu nebūtų elektros, šiokios tokios literatūros - kad žmonės neišeitų iš proto.

Gaila, bet realybė tokia, kad savininkas gali bet kada paprašyti išeiti. Sako, kad 2017 metais Vilniuje buvo likusios tik 5 slėptuvės.