Type Keyword and Press Enter to Search
×

Kas galėjo pagalvoti, kad pilkas industrinis mano vaikystės deficitų miestas taps gana populiaria lietuvių savaitgalio destinacija?

Apelsinai, rūkytos žuvytės ir kiti geri dalykai, kartą net kiliminė danga, išsivysčiusio socializmo laikotarpiu atvažiuodavo pas mus krepšiuose ir tėvams ant pečių traukiniu, o prieš tai tramvajumi nuo Daugpilio univermago iš rajono, kurį vadindavo Chimija. Mūsų miestelyje, jei nutikdavo toks force majeure, kad žiemą suplyšdavo aulinukų užtrauktukas, tai kitus gauti čia ir dabar, neturint pažįstamų prekyboje, buvo neįmanoma. Mamos eidavo pirkti proščaikų, „proščai molodost“, kai dabar pagalvoji, tai siaubų siaubas, bet ne, nebuvo kažkokia ypatinga gėda, dar ne tokios gražuolės nešiojo. Apelsinai ne pirmo būtinumo prekė, bet švenčių proga irgi norėdavosi paskanauti. Pas mus nebuvo, o Daugpilyje šiokių tokių prekių išmesdavo. Paprastiems žmonėms, žinoma, ne kažin kokių deficitų, bet rusiškas proletariato ir karinio miestelio miestas buvo aprūpinamas geriau. Paskutinis mano pirkinys Daugpilyje, berods, buvo audinys išleistuvių suknelei, o po mokyklos baigimo ten nebekėliau kojos iki pat šio lapkričio.

Su drauge kurį laiką galvojome nuvažiuoti į Daugpilį savaitgaliui, bet kol sugalvojome, atėjo trumpiausios metų dienos. Išvažiavome penktadienį po darbo Ecolines autobusu, grįžome sekmadienį pavakary traukiniu. Jeigu Lietuvos geležinkeliai traukinį į Daugpilį šeštadienio rytais leistų humaniškesniu laiku nei be penkiolikos šeštą ryto, būtume sutaupiusios 40 eurų, kuriuos išmetėm į balą šiaip jau nereikalingai nakvynei. Dvi naktis praleidom erdvioje ir komfortiškoje dviejų lovų studijoje svečių namuose Biplan Guest House Aleksandria, kuriuose, be mūsų, nebuvo nė gyvos dvasios. Durų ir seifų, kuriuose laikomi numerių raktai, kodus man padiktavo penktadienį ten vietoje telefonu.

Likus porai dienų iki kelionės draugė ėmė stresuoti, kad į Latviją važiuojame per valstybės 100-mečio minėjimą, dėl to kavinėse bus tiek pilna žmonių, kad negausim pavalgyti, muziejai bus uždaryti, o gatvėse būriuosis minios. Sakau, nors Daugpilis teoriškai Latvija ir netgi antras pagal dydį šalies miestas, bet patirtis sako, kad nieko tokio ten nesitikėk. Na ir ką - per dvi kelionės dienas latvių kalbą girdėjau lygiai keturis kartus. Lietuvių tuo tarpu buvo pilna visur - sėdėjom prie gretimų staliukų kavinėse, prasilenkdavom gatvėse, muziejuose, turizmo informacijos centruose. Daugpilyje negalima apkalbinėti žmonių tikintis, kad nesupranta.
Latviškai nekalbantis antras pagal dydį Latvijos miestas mažesnis už Panevėžį ir nei gražesnis, nei jaukesnis, bet lietuviai jau įvertino, kad jame yra ką pamatyti.

Daugpilio šratų gamykla

Jeigu ne draugė, nebūčiau čia ėjusi, nes „gi kas įdomaus gali būti šratų gamykloje“. Vat ir gali!

Tai vienintelė šaudmenų gamykla Baltijos šalyse, joje yra seniausias Europoje dar veikiantis šratų liejimo bokštas. Veikiantis reiškia, kad šratai tokiu būdu liejami (t.y. išlydytas švinas pilamas iš 40 metrų aukščio, kad krisdamas įgautų šrato formą) porą kartų per metus. Bet liejami!





Kai sakau, kad gamykla seniausia, tai ji ir atrodo atitinkamai. Gal ne kaip 1884 metais, kai buvo įsteigta, bet kaip kokiais 1953-aisiais, kai išgyveno savo aukso amžių dirbdama trimis pamainomis, tai tikrai. Buvęs raudonasis kampelis paverstas muziejumi, bet negali atsikratyti jausmo, kad vis dar esi raudonajame kampelyje. Muziejus kuriamas labai paprastai, bet nuoširdžiai.

Dviejų valandų ekskursiją mudviem su drauge vedė nepakeičiamas gidas Pavelas ir tai buvo puiki, informatyvi ir iš širdies pravesta ekskursija. Pasakojo istoriją, kaip vieną nelankymo, t.y. paprastą gamyklos darbo, dieną atėjo grupė italų. Kadangi Pavelui nepavyko jiems išaiškinti, kad gamykla nėra muziejus, o italų būta atkaklių, teko juos šiek tiek pavedžioti. Ir štai ateina Pavelas su italais į vieną cechą, o ten triukšme toks Andriuša, apie kurį daug kartų išgirsite per ekskursiją, triūsia su senomis kaip pasaulis lietuviškomis staklėmis, kurias gamykloje vadina žalgiriuku, ir nieko nei mato, nei girdi, o atsisukęs staiga pamato už nugaros būrelį turistų su Pavelu; kad išsigando tas Andriuša, stryktelėjo iš netikėtumo, o italai, sako, buvo sužavėti, gi ne tik gamyklą pamatė, bet ir spektaklį specialiai jiems pastatytą, aplodismentais atsidėkojo, paliko Andriušai arbatpinigių.
Nežinau, tiesa tai ar anekdotas, bet akys iš tiesų atsisako suprasti, kad tai, ką matome, yra ne muziejus ir kad gamykloje privalu laikyti saugumo reikalavimų.

Į ekskursijos programą įtrauktas apsilankymas šaudykloje su galimybe pašaudyti į taikinius vietos gamybos šratais ir, žinoma, kopimas į bokštą. Bet, kaip minėjau, kadangi tai veikianti gamykla, prieš ateidami pasitikrinkite darbo laiką.



Daugpilio tvirtovė

Didžiausias, garsiausias ir labiausiai išreklamuotas Daugpilio objektas. Jame buvome du kartus - šeštadienį po pietų jau temstant ir sekmadienį beveik visą pusdienį. Tvirtovę įsivaizdavau panašią į mūsų devintąjį fortą, bet realybėje tai labiau Vilniaus Šiaurės miestelis kokiais 1993 metais, jeigu vieną kitą istorinį pastatą suremontuotume, o visa kita dar lauktų progresyvių minčių ir privačių investuotojų.

Daugpilio tvirtovės pradžia laikomi 1810 metai, kai Rusijos imperatorius Aleksandras I patvirtino tvirtovės statybos Dinaburge planą rengiantis Napoleono armijos puolimui.

Tvirtovė radosi ne tuščioje vietoje. Latgala iki pat pirmojo padalijimo buvo Abiejų Tautų Respublikos valda, daugelis gyventojų čia katalikai. 1626 metais LDK politikas ir diplomatas Aleksandras Korvinas Gosievskis Daugpilyje pastatė medinę bažnyčią, prie kurios buvo įsteigta jėzuitų kolegija. Kolegijos pastatas apleistas, bet išlikęs, iki 2003 metų jame veikė miesto mokykla. Einant tvirtovės link po dešinei rankai ant kalvos galima įsivaizduoti barokinę Daugpilio bažnyčią, kuri su savo 60 metrų aukščio bokštais, kaip byloja senos nuotraukos ir paveikslai, dominavo miesto peizaže. XIX amžiuje katalikų bažnyčia buvo supravoslavinta, jėzuitų vienuolyno pastatai paversti kareivinėmis ir maisto sandėliais. Latvijos laikais tarpukariu bažnyčia tarnavo visoms konfesijoms, joje buvo katalikų, stačiatikių ir liuteronų altoriai. Apgriauta karo metais, bažnyčia šeštajame dešimtmetyje buvo nušluota nuo žemės paviršiaus.

Programėlėje (lietuvių kalba!), kurią gavome tvirtovėje įsikūrusiame turizmo informacijos centre, yra eilutės 1831 Tvirtovės įgula dalyvavo malšinant lenkų sukilimą. 1863 Tvirtovės įgula dalyvavo malšinant lenkų sukilimą. Tai čia grįžtant prie minties, koks vis dėlto švelniai tariant nelabai latviškas miestas yra tas Daugpilis.


Tvirtovėje buvo ketveri vartai, pavadinti imperatoriaus Aleksandro I ir jo brolių didžiųjų kunigaikščių vardais. Dabar likę dveji: per kuklesnius visos imperijos artilerijos viršininko  Michailo keliautojai paprastai patenka į tvirtovę iš miesto bei tramvajų stotelės, o prie puošnių ir fotogeniškų būsimojo imperatoriaus Nikolajaus I vardu pavadintų įsikūręs turizmo informacijos centras. Iš pačio Aleksandro vartų, buvusių Sankt Peterburgo kryptimi, liko tik skylė pylime, viršum kurio iki tų „vartų“ (nuotrauka žemiau) nuėjom. Konstantino vartai buvo nugriauti 1962 metais, kai į tvirtovėje veikusią aviacijos mokyklą reikėjo įvežti didelio gabarito įrenginius.




Virš pylimo galima ir net privalu pasivaikščioti! Prie Nikolajaus vartų jis sutvarkytas, įrengti laiptai, paskui jau reikia galvoti, kaip elegantiškai nuriedėti nenusisukus galvos. Nuo viršaus galima apžvelgti ne tik tvirtovę, bet ir Daugpilio kalėjimą kitame Dauguvos krante.

Tvirtovės viduje yra keli sutvarkyti pastatai, tarp jų Marko Rothko centras bei buvęs Komendanto valdybos pastatas, kuriame įsikūrusi miesto policija. Karo ligoninei ir daugybei kitų apleistų tvirtovės pastatų verkiant reikia investicijų. Keli silikatinių plytų statiniai ir svetimkūniai gyvenamieji namai liko nuo laikų, kai kelis dešimtmečius iki 1993 metų tvirtovės teritorijoje veikė SSSR Gynybos ministerijos aviacijos inžinierių mokykla.
Pasak turizmo informacijos centro darbuotojos, gerai, kad tos chruščiovkės yra, nes užsilikusių gyventojų dėka tvirtovė įgyja šiek tiek gyvybės. Taip pat minėjo, kad yra planų šiuo metu apleistame arsenale steigti muziejų.


Daugpilio tramvajai

Daugpilis buvo vienintelis mano vaikystės miestas, kuris turėjo tramvajus. Mieste yra naujų modernių tramvajų, bet važinėja ir tie patys iš mano vaikystės arba bent jau nedaug naujesni. Seni tramvajai atrodo kaip vintažas ir daug labiau prižiūrėti bei nesurūdiję kaip seni Vilniaus troleibusai.  Bilietus Daugpilyje iki šiol pardavinėja konduktorės!


Marko Rothko centras

Markas Rothko laikomas vienu iš žinomiausių ir brangiausiai parduodamų XX amžiaus pasaulio dailininkų. Jo tėvai Jakobas ir Ana Rotkovičiai kilę iš Lietuvos. Šeima buvo ne itin turtinga, bet vaikus stengėsi išleisti į mokslus. Du Marko broliai baigė Vilniaus universitetą, bet pats jis su Lietuva nesusijęs. Daugpilyje gimė 1903 metais ir gyveno 10 metų, vėliau su visa šeima emigravo į JAV.

Marko Rothko vardu pavadintame centre Daugpilyje galima pamatyti tik šešis originalius dailininko paveikslus, kuriuos paskolino dailininko vaikai. Centras sako, kad tai vienintelė vieta Europoje, kur galima susipažinti su labai skirtingais dailininko kūrybos laikotarpiais nuo ankstyviausio iki paskutiniojo. Paveikslų originalai saugomi salėje už neperšaunamų durų stebint budrioms apsaugos akims, kurias nuolat jauti už nugaros, toje salėje negalima fotografuoti.


Patiko kokybiškai paruošta skaitmeninė ekspozicija „Markas Rothko. Gyvenimas ir kūryba“, skirta dramatiškam dailininko gyvenimui, gimtajam miestui, kūrybiniam augimui JAV.
Centre yra biblioteka ir daugiau salių, kuriose eksponuojami vietos dailininkų darbai.

Beje, jau turiu bilietą į Valentino Masalskio režisuotą Jaunimo teatro spektaklį Raudona pagal šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesę, kurios centre - Marko Rothko tragedija. Nekantrauju pamatyti.

Šmakovkos muziejus

Traukiu į savo sąrašą tik todėl, kad jam sugaišome laiko ir išleidom pinigų. Turizmo informacijos centre šitą muziejų nupasakojo spalvingai, todėl turėdamos laiko tik vienam muziejui pasirinkome šį, o ne Kraštotyros ir meno, bet kažin ar pasirinkimas buvo teisingas. Nemaža Šmakovkos muziejaus ekspozicijos dalis irgi skirta krašto istorijai ir kultūrai, kurios dalis yra samanė. Iš lenkų kalbos kilęs žodis šmakovka taipogi primena krašto istoriją ir kad čia buvo mūsų žemės. Mudvi visą ekspoziciją apžiūrėjome sąžiningai, bet buvo tokių, kurie įėjo ir tuoj išėjo. Mano subjektyvia nuomone, nieko neprarasite čia nepabuvę, nes ir taip dažnas lietuvis žino, iš ko, kame ir kaip verdama gera samanė ir kas būna jos padauginus.

Dar keletas akcentų, kuriuos verta pastebėti

Vienybės namai yra vienas iš Daugpilio pastatų, kurie atstovauja Nepriklausomos Latvijos laikotarpiui. Juose įsikūręs kultūros centras, biblioteka, turizmo informacijos centras, teatras ir kitos kultūros įstaigos.

Sinagoga.


Secesijos (Art Nouveau) stiliaus namai Saules gatvėje. Namas Nr. 55 sankryžoje su Viestura gatve ypač nuostabus, atrodo kaip iš pasakos.

Bažnyčių kalnas daugelio labai giriamas, bet mums šeštadienį ryte duris buvo atvėrusi tik stačiatikių cerkvė. Atėjusiems sekmadienį, tikėtina, pasiseka labiau.

Dviejų dienų Daugpiliui užtenka. Mums trečios pritrūko, kad viešuoju transportu nukeliautume į Agluoną, kuri nuo Daugpilio už keliasdešimties kilometrų. Apie maitinimo įstaigas sunku ką nors papasakoti, nes mums perliukų nepasitaikė, bet ir neieškojome. Ir taip, kokteiliai "Ežiuke rūke" buvo geri. :)
FACEBOOK TWITTER GOOGLE+ PINTEREST