Type Keyword and Press Enter to Search
×

Kas galėjo pagalvoti, kad pilkas industrinis mano vaikystės deficitų miestas taps gana populiaria lietuvių savaitgalio destinacija?

Apelsinai, rūkytos žuvytės ir kiti geri dalykai, kartą net kiliminė danga, išsivysčiusio socializmo laikotarpiu atvažiuodavo pas mus krepšiuose ir tėvams ant pečių traukiniu, o prieš tai tramvajumi nuo Daugpilio univermago iš rajono, kurį vadindavo Chimija. Mūsų miestelyje, jei nutikdavo toks force majeure, kad žiemą suplyšdavo aulinukų užtrauktukas, tai kitus gauti čia ir dabar, neturint pažįstamų prekyboje, buvo neįmanoma. Mamos eidavo pirkti proščaikų, „proščai molodost“, kai dabar pagalvoji, tai siaubų siaubas, bet ne, nebuvo kažkokia ypatinga gėda, dar ne tokios gražuolės nešiojo. Apelsinai ne pirmo būtinumo prekė, bet švenčių proga irgi norėdavosi paskanauti. Pas mus nebuvo, o Daugpilyje šiokių tokių prekių išmesdavo. Paprastiems žmonėms, žinoma, ne kažin kokių deficitų, bet rusiškas proletariato ir karinio miestelio miestas buvo aprūpinamas geriau. Paskutinis mano pirkinys Daugpilyje, berods, buvo audinys išleistuvių suknelei, o po mokyklos baigimo ten nebekėliau kojos iki pat šio lapkričio.

Su drauge kurį laiką galvojome nuvažiuoti į Daugpilį savaitgaliui, bet kol sugalvojome, atėjo trumpiausios metų dienos. Išvažiavome penktadienį po darbo Ecolines autobusu, grįžome sekmadienį pavakary traukiniu. Jeigu Lietuvos geležinkeliai traukinį į Daugpilį šeštadienio rytais leistų humaniškesniu laiku nei be penkiolikos šeštą ryto, būtume sutaupiusios 40 eurų, kuriuos išmetėm į balą šiaip jau nereikalingai nakvynei. Dvi naktis praleidom erdvioje ir komfortiškoje dviejų lovų studijoje svečių namuose Biplan Guest House Aleksandria, kuriuose, be mūsų, nebuvo nė gyvos dvasios. Durų ir seifų, kuriuose laikomi numerių raktai, kodus man padiktavo penktadienį ten vietoje telefonu.

Likus porai dienų iki kelionės draugė ėmė stresuoti, kad į Latviją važiuojame per valstybės 100-mečio minėjimą, dėl to kavinėse bus tiek pilna žmonių, kad negausim pavalgyti, muziejai bus uždaryti, o gatvėse būriuosis minios. Sakau, nors Daugpilis teoriškai Latvija ir netgi antras pagal dydį šalies miestas, bet patirtis sako, kad nieko tokio ten nesitikėk. Na ir ką - per dvi kelionės dienas latvių kalbą girdėjau lygiai keturis kartus. Lietuvių tuo tarpu buvo pilna visur - sėdėjom prie gretimų staliukų kavinėse, prasilenkdavom gatvėse, muziejuose, turizmo informacijos centruose. Daugpilyje negalima apkalbinėti žmonių tikintis, kad nesupranta.
Latviškai nekalbantis antras pagal dydį Latvijos miestas mažesnis už Panevėžį ir nei gražesnis, nei jaukesnis, bet lietuviai jau įvertino, kad jame yra ką pamatyti.

Daugpilio šratų gamykla

Jeigu ne draugė, nebūčiau čia ėjusi, nes „gi kas įdomaus gali būti šratų gamykloje“. Vat ir gali!

Tai vienintelė šaudmenų gamykla Baltijos šalyse, joje yra seniausias Europoje dar veikiantis šratų liejimo bokštas. Veikiantis reiškia, kad šratai tokiu būdu liejami (t.y. išlydytas švinas pilamas iš 40 metrų aukščio, kad krisdamas įgautų šrato formą) porą kartų per metus. Bet liejami!