Bilietai į visus paskelbtus spektaklius seniai išpirkti, to ir buvo galima tikėtis iš Mariaus Ivaškevičiaus, Oskaro Koršunovo ir Levo Tolstojaus sprogstamojo mišinio.

Nors nuo premjeros praėjo jau du mėnesiai, bet Rusų dramos teatro koridoriuose ir kavinėje prieš spektaklį jaučiasi lengvas mandražiukas, publikai pagrįstai tikintis teatro šventės, galima susitikti draugų ir pažįstamų bei pamatyti žvaigždžių iš žurnalų ar TV ekrano. Bet taip pat buvo žiūrovų, kurie negrįžo į savo vietą po pertraukos. Kaimynė iš kairės, pavyzdžiui, paliko mane vieną tarp dviejų tuščių kėdžių, nes kaimynas iš dešinės išvis nepasirodė. Taip ir sėdėjau tarp dviejų tuščių kėdžių pačiame pirmos eilės centre dešimtoje vietoje. Vienu metu buvo apėmęs įtarimas, kad viskas surežisuota, bet ne. Gal kai kurie žiūrovai liko nusivylę nepremjerine aktorių sudėtimi: Sofiją Tolstają vaidino Jelena Bogdanovič, o ne Nelė Savičenko, o Aną Kareniną atitinkamai puikioji Jelena Gladij, o ne Inga Jankauskaitė. Negaliu skųstis, man ši sudėtis netgi labiau tiko. Ir patiko.

Prisipažįstu, Levas Tolstojus yra vienas iš tų rašytojų, kurių kūrybos išėjimas ir mokykloje, ir vėliau VU nekėlė jokio džiaugsmo ir netgi atvirkščiai. Nepatinka man Levas Tolstojus. Na, bet mokyklos metais dėl gerų knygų stygiaus ir todėl, kad skaičiau viską iš eilės, perskaičiau visą "Karą ir taiką". "Aną Kareniną" taip pat skaičiau kadaise, bet jau buvau gerokai primiršusi. "Rusiškame romane" Tolstojaus žmona Sofija, Ana Karenina bei Kiti Ščerbatskaja susipynusios į vieną moterišką liniją, nesuprasi, kur baigiasi víena ir prasideda kìta, visos gulasi ant bėgių kiekviena dėl savos bobiškos priežasties meilės lyg varžydamosi, kuri toje savo meilėje nelaimingesnė. Būtent tada, kai Tolstojus rašė Aną Kareniną, su juo įvyko garsioji krizė - jo dvasinis lūžis. Ėmęs smerkti dogmatišką stačiatikių bažnyčią ir prabangų elito gyvenimą vis labiau skurstančios liaudies fone, jis metėsi į Dievo ir teisingesnio pasaulio paieškas, - rašoma programėlėje. Primiršus Tolstojaus kūrybą ar nesusipažinus su jo biografija, tikrai verta paimti programėlę ir prieš spektaklio dalis perskaityti atitinkamai paruoštą informaciją. Šiame teatre programėlės dalijamos nemokamai ir abiem kalbomis.

Jau kuris laikas Rusų dramos teatre mane džiugina Valentino Novopolskio vaidyba, ne išimtis ir "Rusiškas romanas". Šiame spektaklyje jis vaidina grafo sūnų skulptorių Levą, kuris grįžta iš užsienio pasisvečiuoti į Jasnaja Polianą ir papuolą į šeimos ir tolstovcų mūšio lauką. Taip pat šiame spektaklyje man labai patiko Anžela Bizunovič, taip talentingai graudina ir juokina persikūnydama į Tolstojaus geismo objektą Aksinją.

Kai jau atrodo, kad pagavau spektaklio ritmą, režisierius netikėtais sprendimais kaip viesulu prasineša per sceną lyg (gal) specialiai sugalvojęs juos tam, kad sukontrastuotų su ilgais dramatiškais Sofijos ir Anos monologais (kuriuos rusų kalba kartais pamesdavau, todėl teko pasėdėti atlošus galvą į lietuviškus titrus). O netoliese sėdėjo garbaus amžiaus vyriškis, siaubingai kosėdamas ir pusbalsiu komentarais atliepdamas vyksmus scenoje. Taigi atitinkamose scenose puse akies sekiau, kad tam žmogui nepasidarytų suvis prastai, na ir ne paslaptis, slapčia tikėjausi, kad gal pats susiprotės neuždusti ir išeis, kas buvo spektaklyje, tai žino, dėl ko. Bet meno galia ohoho kokia stipri ir netgi gydomoji, atsėdėjo ir tuo metu net nesukosėjo! :)

Puikus spektaklis. Jeigu pavyks gauti bilietus, eikite neabejodami.
Lietuvos rusų dramos teatras. Rusiškas romanas