Trečiuoju bandymu pagaliau pavyko užkopti ant Rokantiškių (Murlės) piliakalnio, kurį dažnai painioja su Rokantiškių piliaviete. Vienu metu buvau pradėjusi manyti, kad tas piliakalnis išvis neegzistuoja, nes man net du kartus nepavyko jo rasti / prie jo prieiti. Todėl labai apsidžiaugiau, kai socialiniame tinkle pamačiau Pavilnių ir Verkių regioninio parko kvietimą žygiuoti po parko piliakalnius ir gynybinius įtvirtinimus, į programą pirmuoju punktu įtraukus būtent Rokantiškių piliakalnio lankymą. 9 kilometrams įveikti buvo skirtos 4 valandos, maždaug tiek ir užtrukome. Bent jau man fiziškai lengviau eiti nei stovėti, todėl stoviniavimas šiek tiek išvargino, bet kartais galima pakentėti ir ypač už pažadą, kad pamatysiu Rokantiškių piliakalnį. ;)

Tiesa, planas vos nežlugo dėl viešojo transporto schemos neišmanymo. Žygio organizatoriai automobilius siūlė palikti aikštelėje prie piliavietės, bet kadangi starto ir finišo vietas skyrė apie tris su puse kilometro, man buvo patogiau susitikimo vietą Lelijų st. pasiekti 6G autobusu. Savo automobilį palikau mokamoje zonoje prie VCUP ir pagal Trafi tvarkaraštį planavau, įsėdusi į artimiausią 6G autobusą Žaliojo tilto st., kaip tik spėti į žygio pradžią. Laukiu laukiu aš to autobuso Šv. Rapolo bažnyčios pusėje ir, žinoma, nesulaukiu, nes tiesiog nėra tokio autobuso nei tvarkaraštyje, nei švieslentėje. Ištinka lengva panika, einu tikrinti švieslentės kitoje gatvės pusėje, tuo pačiu metu svarstydama, kur dar Vilniuje gali būti Žaliojo tilto st. Kitoje gatvės pusėje 6G važiuoja, bet (mintiju sau, kaip atrodo, visai protingai mintiju) važiuoja iš Naujosios Vilnios, o ne į. Todėl bėgu atgal į Šv. Rapolo bažnyčios pusę su viltim, o gal. Panika stiprėja, nes žygis prasidės už 15 minučių, o aš nežinau, ką daryti. Laimei, dar ne per vėlai ateina nušvitimas, kad 6G autobusas Kalvarijų gatve važinėja ne pirmyn atgal, o tik viena kryptimi. Todėl dar kartą einu per gatvę į stotelę link Raduškevičiaus pilaitės ir už 5 minučių pagaliau sėdu į autobusą, kuris važiuoja greitai, bet vis tiek vėluoju - tik 9 minutes, bet išlipusi Lelijų stotelėje jau nerandu nė gyvos dvasios. Pagal nuojautą vejuosi žygeivius Žaliakalnio gatve ir, laimei, spėju pamatyti nugaras paskutiniųjų, kurie po vieną lėtai lenda siaurais praėjimais tarp krūmų į dešinę. Murlė lieka kairėje, o kiek paėjus taku dešinėje atsiveria Rokantiškių (Murlės) piliakalnis.




Tu neįsivaizduoji, kaip tas piliakalnis arti tako, kur mes ėjome prieš 3 metus, - rašau SMS draugei turėdama omenyje mūsų klaidžiojimą aną rudenį.

Piliakalnis puikiai matosi nuo tako, kai žinai, kur žiūrėti. Turbūt tuomet nepastebėjome dėl tankios lapijos. Labai statūs šlaitai, I tūkst. vidurys - II tūkst. pradžia. Pagal aprašymus nuo jo turėtų atsiverti graži panorama, tačiau turbūt medžiai nuo aprašymų momento gerokai paaugo. Nesvarbu, vis tiek gražus piliakalnis.


Jau leidžiamės.



Toliau iki Strielčiukų žygtakio ėjom per pievas ir gyvenamųjų namų kvartalą, kurio ne vienas gyventojas išsikėlęs valstybinę arba istorinę vėliavą. Širdis džiaugiasi tai matant.

Neilga Strielčiukų žygtakio atkarpa netrukom pasiekti piliavietę, kuri vadinasi taip pat, kaip piliakalnis, ir dėl to ne vieną sukonfūzija.

Pirmoji Rokantiškių pilis buvo pastatyta XII amžiuje, paskutiniai jos savininkai buvo Pacai. LDK didysis raštininkas Steponas Pacas, tas pats, kuris savo giminei nupirko Jiezną, gal ir gerai, kad nesulaukė tos dienos, kai rusai sudegino pilį. Ant kalno įrengtoje informacinėje lentoje rašoma apie archeologinius dalykus, bet ne apie žmones, kurie čia gyveno. Kuris iš to Paco sūnų paskutinis valdė pilį? Ar pilyje kada nors lankėsi karalienė Bona, kuriai vienu metu priklausė Rokantiškės? Kas jis buvo, tas kunigaikštis Alšis, ir kodėl vieną iš seniausių Lietuvos pilių pasistatė čia? Kokia ji buvo, ta Alšio pilis, ir kaip iš tiesų atrodė prieš rusams sugriaunant?





Ant pilies kalno pabuvome ilgokai. Ten iš tiesų yra kur pasižvalgyti, atsiveria labai gražūs vaizdai į Naująją Vilnią. Kai kurie apdairesni buvo pasiruošę sustojimui, buvo pasiėmę ir termosus su arbata, sumuštinių ir pan. Aš tai šiek tiek sužvarbau ir pavargau stoviniuoti. Apsidžiaugiau, kai pagaliau pajudėjome link Kučkuriškių. Kirtome Stepono Batoro gatvę, stabtelėjome prie užtvankos pasidžiaugti nenusakomos spalvos gulbiukais ir ties nakvynės namais kilome į Naujosios Vilnios pilkapyną, kur laukė dar vienas ilgokas sustojimas.



Su drauge lankėmės pilkapyne šiemet balandį, vaikščiodamos po Naująją Vilnią. Iš senovės mus pasiekė keturi sulėkštėję, deformuoti, pasak KPD, pilkapiai. Žmonės laidoti pirmo tūkstantmečio antroje pusėje - ar ne tada, kai gyventa ant Murlės piliakalnio? Akmenys su runomis yra jau mūsų laikų paminklai. Ant akmenų iškalti senoviniai ženklai - runos nuo įvairiose Lietuvos vietose rastų akmenų, nė vieno iš kurių realybėje nesu mačiusi. Žygiui vadovavęs Tadas Šidiškis priminė, kad latviškai runāt reiškia kalbėti.


Dar vienas pirmas kartas ir paskutinis šio žygio objektas buvo Kučkuriškių piliakalnis (Barsukynės kalnas). Už jį taip pat esu dėkinga žygio organizatoriams, nes pačiai rasti būtų reikalų. Tai aukščiausias piliakalnis Vilniaus mieste. Virš jūros lygio jis iškilęs beveik septyniais metrais žemiau nei Aukštojo kalnas, bet užtat beveik 60 metrų aukščiau nei Šatrija.




Fotografuoti nuo Barsukynės kalno reiktų su kitokiu objektyvu, bet užtat maniškis daugmaž teisingai atspindi realiai matomą vaizdą. Tolumoje matyti Naujoji Vilnia. Buvo apie tris po pietų žiemos laiku ir virš miško jau po truputį leidosi sutemos.

Grupė dar nesiskirstė, o mane jau lenkė nuovargis ir nesinorėjo nelabai pažįstamomis vietomis važinėtis vienai visai sutemus. Ai, galvoju, geriau viena leisiuosi per mišką, bus kas bus. Pasisekė išeiti iš miško beveik priešais Kučkuriškių stotelę. Negaliu sakyti, kad tas 27 autobuso maršrutas jaukus, bet pavažiavus keletą stotelių galima persėsti į 6G ir greitai bei patogiai atvažiuoti į centrą.