Turbūt daug kas yra matę Guillermo Del Toro filmą "Pano labirintas", kuriame pasakojama istorija apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Ispanijoje. Skaitant beveik tuo pačiu metu parašytą Carlos Ruiz Zafon "Vėjo šešėlį" (pasaulinis bestseleris, kurį būčiau pražiopsojusi, jeigu ne kolegės rekomendacijos ir paskolinta knyga!) mane nuolat lydėjo deja vu jausmas, nors iš esmės tai juk nepanašūs kūriniai, o dėl ko deja vu, gal kad abiejuose yra po demonizuotą psichopatą ir po paralelinį pasaulį, vienur mitų, o kitur paslaptingo autoriaus Chulijano Karakso, ir daugiau ar mažiau ta pati istorinė  aplinka prieš ir po pilietinio karo Ispanijoje, kur nereikia fantazijos sugalvoti žiaurumą, tik talento jį perteikti.


Po daugelio metų, kaskart kišdamas kaliniui į gerklę revolverio vamzdį, policijos inspektorius Fransiskas Chavjeras Fumeras prisimindavo tą dieną, kai netoli senos "Las Planas" užkandinės motinos kiaušas ištiško lyg pernokęs arbūzas, o jis nepajuto nieko, vien pasišlykštėjimą, kurį kelia negyvėliai. Policija, apie šūvį perspėta vietos budėtojo, rado berniuką, rymantį ant uolos ir laikantį dar neataušusį ginklą. Jis abejingai žiūrėjo į sustingusį, vabzdžiais apėjusį Marijos Kraponsijos , pasivadinusios Ivona, kūną. Išvydęs patrulius išsitiesė, o veidas, lyg raudonuke apsirgusiojo, buvo nusėtas smulkučiais raudonais kraujo lašeliais. Išgirdę gailų sriūbavimą, policijos darbuotojai už kokių trisdešimties metrų rado dilgėlėse į kamuoliuką susirietusį Ramoną Vienkiaušį. Jis tirtėjo kaip vaikas, buvo toks sukrėstas, kad nieko nesuvokė. Po ilgų tyrimų policijos viršininkas konstatavo tai kaip tragišką atsitikimą, raporte taip ir buvo parašyta: sąmonės aptemimas. Vaikinuko paklausė, kuo galima jam padėti, ir Fransiskas Chavjeras Fumeras pasiteiravo, ar jie negalėtų pasaugoti to seno šautuvo, nes užaugęs jis nori tapti kareiviu...

Vienas iš tų detektyvų, kur atsakymas kas bent jau man nebuvo paslaptis, o likusiuose šimtuose puslapių ieškojau atsakymų į kaip ir ypač kodėl. Taigi Barselona, 1945-ieji. Visai kitokia Barselona nei ta, kurią manomės pažįstantys. Knygyno savininkas tėvas savo dešimtmetį sūnų Danielį, kuris vis dar liūdi seniai mirusios motinos, nusiveda į Pamirštų Knygų Kapinėmis vadinamą slaptą biblioteką, kurioje saugomos laike pasiklydusios užmirštos knygos. Danielis gali išsirinkti vieną iš jų. Berniukui į rankas papuola tokio Chulijano Karakso "Vėjo šešėlis", vienas iš kelių pasaulyje išlikusių egzempliorių, o gal ir vienintelis, nes visus kitas jau sudegino paslaptingas nepažįstamasis su gaisro randų išvagotu veidu, siekiantis sunaikinti visą šio rašytojo literatūrinį palikimą. Berniukas be proto susidomi Chulijanu Karaksu ir imasi atkakliai narplioti jo gyvenimo istoriją ir paslaptis, ir, kaip sako pirmos dalies pabaigoje, tuomet visos bėdos ir prasideda.

Per visą romaną taip ir nesupratau, kodėl jie visi pakvaišę dėl to Chulijano Karakso, bet tai niekaip neveikia skaitymo malonumo.

"Vėjo šešėlis" yra geras nuotykių romanas su originaliu siužetu ir dideliu kiekiu nuotykių ir paslapčių. Yra ir meilės, tos, kuri vyresnėse amžiaus kategorijose jau atrodo kaip visiška nesąmonė, nu tu durniau durniau, norisi pabambėt. Jeigu ne balta, tai juoda, jeigu mylėti, tai iki beprotybės, o kai jau užsidegi idėja, tai tampa idee fixe. Jeigu nebūtų reikėję rytais anksti keltis į darbą, būčiau suskaičiusi per du vakarus. :)

Romanui persiritus į antrą pusę ir matant tirpstančius puslapius pasidarė bais įdomu, ar / kaip autoriui pavyks susitvarkyti su gausiomis siužetinėmis linijomis. Taigi šiek tiek nuliūdino mane tas ilgas Nurijos Monfort laiškas per visą skyrių, tikėjausi išrišimui kokios nors kitos sudėtingesnės priemonės. Ar rekomenduoju "Vėjo šešėlį"? Taip! Ypač x kartos peraugusiems paaugliams, kai norisi vėl pasijausti kaip senais nerūpestingais laikais, kai per dieną nepasikeldavom nuo sofos skaitydami "Raitelį be galvos" ar "Grafą Montekristą".