Ne tik minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį prasminga aplankyti vietas, susijusias su Vasario 16-osios akto signatarais, o šiemet ypač su tais, kurie prisimenami nedažnai. Alfonsas Petrulis buvo vienas iš keturių Aktą pasirašiusių kunigų. Toje vienintelėje bendroje signatarų nuotraukoje stovi už Jono Basanavičiaus. Išėjo vienas iš pirmųjų, nesulaukęs 55 metų. Palaidotas Musninkuose, kur praleido paskutinius gyvenimo mėnesius, ir tai yra Širvintų rajonas, netoli Vilniaus, šalia autostrados iš Vilniaus į Panevėžį.

Į Musninkus mes su drauge užvažiavome grįždamos iš Vyžuonėlių. Bažnyčia matyti iš toli, kaip paprastai, klebono kapas šventoriuje, prie kapo - granitinis Signataro ženklas.




Degdamos žvakę, kalbėjom su drauge, kad tiek mažai apie jį težinome. Jeigu norėtumėte paskaityti, rekomenduoju Lzinios.lt ir puikų 15min.lt projektą apie signatarus:
Alfonsas Petrulis – pamirštas signataras
Alfonsas Petrulis

Būsimasis kunigas ir signataras gimė Kateliškių kaime Panevėžio apskrityje. Mokėsi garsiojoje Šiaulių gimnazijoje, ten pat, kur ir broliai Antanas ir Jonas Vileišiai, broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos, Steponas Kairys ir daug kitų šviesuolių, po to Žemaičių vyskupijos Varnių kunigų seminarijoje. Tarpe tarp dviejų seminarijų savo pašaukimą dar pasitikrino Lvove, kur studijavo savo antrąją svajonę veterinariją, bet kunigo pašaukimas galiausiai nugalėjo. 1897 metais jis grįžo į Lietuvą ir baigė Vilniaus kunigų seminariją.

Būdamas kunigu, lengvų kelių nesirinko ir iki pat mirties dirbo neturtingose lenkiškose parapijose. Galima sakyti, kad visą savo kunigystę paneiginėjo tuomet populiarų pasakymą, kad Dievas lietuvių chalopų kalbos nesupranta. Sakė lietuviškus pamokslus, steigė lietuviškas draugijas, skatino mokytis, šviestis, užsiėmė lietuviškos kultūros skatinimu. Bažnyčios vadovybė už tai kilnojo drąsų ir atkaklų kunigą iš vienos parapijos į kitą. 

1917 metais Vilniaus konferencijos metu Petrulis buvo išrinktas į Valstybės Tarybą. Atkūrus valstybingumą, derino kunigavimą su aktyvia veikla Taryboje ir skleidė Lietuvos valstybės idėją, nors tai nepatiko Vilniaus vyskupijai. Lenkų laikais jam buvo tekę pasėdėti kalėjime. Buvo monarchijos šalininkas ir Lietuvos Tarybos įgaliotas net dalyvavo slaptose derybose su Wilhelmu von Urachu. Kad ir ekstravagantiškos dabar atrodytų jo pažiūros, gražu, kad anų laikų politikai tas pažiūras turėjo.

Paskutinį kartą perkeltas 1928 metų kovo mėnesį į Musninkus, ten ir mirė birželio 28-ąją tuoj po mišių nuo širdies smūgio.