Be raikalo šitas miestas kartais iš anksto nurašomas nepažinus, grynai dėl snobizmo. O Varšuvoje ypatingą vietą mano širdy užima Lazienkos.

Lankantis Lazienkose birželį per atostogas mums kliuvo bjauriausios vasaros dienos, kai nelabai norėjosi iki nusistekenimo vaikščioti lauke ir ypač parke. Į salos rūmus tą dieną turistų neleido, nes vyko prašmatnus uždaras renginys, kurį beliko tik pavydžiai nužiūrinėti iš tolo kaip tai Biliūno Juozapotai, kiek ponų, kokie jie visi gražūs. Tai į Lazienkas tuokart mes tik įkėlėm koją. Užtat rugsėjo pabaigoje, kai į Varšuvą atvažiavau pati viena ir turėjau tik šeštadienį, Lazienkoms planavau skirti visą pirmą jo pusdienį ir tai buvo laikas, skirtas vien tik rūmams saloje. Jais, o kartu ir parku, susidomėjau visai neseniai, skaitydama ketvirtąją "Silva Rerum" knygą. Bet jau kad krito man mintin, o paskui ir širdin paskutinio mūsų valdovo vasaros rezidencija, tai stipriai.

Šaštadienį ryte iš Mazowiecki gatvės, kur buvau apsistojusi, iki Lazienkų nuėjau pėsčiomis. Pakeliui užsukau į A. Blikle kavinę, dabar kiek gailiuosi, kad šį kartą tik užėjau ir kultinėms jų pončkoms su rožių konfiitiūru (ir kartu su manieringu, bet ilgu aptarnavimu) pagailėjau laiko. Lazienkose jau buvo daugybė žmonių. Šeimos su vaikais (ir visai suaugusio proto homo sapiens) labiausiai džiaugėsi voverėmis. Žinoma, ir visu parko gamtiniu bei kultūriniu grožiu, bet Lazienkų voverės be konkurencijos. Užtat rūmuose beveik niekas nelindo į kadrą selfinantis senuose veidrodžiuose. Pilnas bilietas į rūmus ant vandens kainavo 27 zlotus (nuo kortelės nukonvertavo 6,01 Eur), į kainą įėjo ir audiogidas. Rūmuose be blykstės galima fotografuoti.


Iš vestibiulio-rūbinės, patikrinus bilietą, lankytojai pirmiausia patenka į seniausią pastato dalį. Patys rūmai tarsi sudurti iš dviejų erdvių - XVII amžiaus barokinės ir po šimto metų pristatytos klasicistinės.

Šimtu metų anksčiau nei tapo karaliaus vasaros rezidencija, Lazienkų rūmai saloje buvo pirtis. Tiksliau gal būtų pavadinti laisvalaikiui ir apmąstymų valandžiukėms skirtu prabangiu paviljonu su voniomis, ką, kaip žinia, ir reiškia lazienki pavadinimas išvertus iš lenkų kalbos. 1680 metais jį pasistatė didysis maršalka kunigaikštis Stanislovas Heraklis Liubomirskis, eruditas ir filosofas. Kai Poniatovskis po beveik šimto metų ieškojo vietos savo vasaros rezidencijai, Lazienkos jau seniai buvo kritusios jam į akį.

Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Apšvietos žmogus. Dažnas bent kiek besidomintis istorija apie jį turi savo tvirtą nuomonę, aš irgi turėjau, dabar toli gražu nebesu tokia kategoriška. Jo valdymo laikotarpiu įvyko visi trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. Kovojo ir pralaimėjo T. Kosciuškos sukilimas. O karalius tuo metu vis gražino ir puoselėjo Lazienkas kaip idealios, modernios ir suverenios valstybės svajonę. Iki paskutiniųjų - paskutinė rekonstrukcija rūmuose buvo atlikta 1788-1795 metais.

Pradžioje lankytojai su audiogidu patenka į du iš seniausių, Liubomirskio laikais statytų, kambarių. 

Tai Bakcho kambarys, kurio paskirtis buvo atsipūsti po visų pirties malonumų, ką tai bereikštų romėnų vynuogių ir vyndarystės dievo vardu pavadintame kambaryje.



Pirties kambarys ir yra apie pirtį. Liubomirskio laikais jame buvo dvi marmurinės vonios, įmontuotos grindyse. Vanduo joms tiektas po grindimis paslėptu mediniu vamzdžiu.


Pirties kambarys gausiai dekoruotas barokiniais lipdiniais meilės ir vandens motyvais.


Pasak audiogido, puošyba byloja kambario paskirtį buvus toli gražu ne vien tik švarinimosi, bet ir kur kas intymesnę. :)
Ta proga pirmas selfis.


Pokylių salė rūmų masteliais nauja. Baigta įrengti 1793 metais. Mane nelengva sužavėti klasicistiniais interjerais, bet Lazienkų rūmų pokylių salė iš tiesų yra wow! Kėdės išduoda, kad čia  esamoju laiku aktyviai vykdomi renginiai. Man labai prie širdies tokio stiliaus kėdės senuose interjeruose. Esu panašias mačiusi pas mus Videniškių vienuolyne.

Poniatovskis ant šitos salės parketo nesušoko nė vieno baliaus. Juos kėlė vėlesni Lazienkų šeimininkai po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.





Šiauriniai pastato kambariai skirti meno kūrinių kolekcijai. Mielas vaizdas į tiltą su Jono Sobieskio skulptūra atsiveria pro Portretų kambario ir Salomono salės langus. Dažniausiai juk fotografuoja rūmus nuo tilto, o ne atvirkščiai.


Poniatovskis garsėjo kaip mecenatas, menų ir mokslų globėjas, jo laikais Lazienkos buvo svarbus kultūros centras. Galerijoje buvo eksponuojami brangiausi jo kolekcijos kūriniai, tarp jų šeši Rembrandto paveikslai, ir... žaidžiamas biliardas.



Pagrindinis įėjimas į rūmus buvo rytinėje pusėje per vadinamąjį Antechamber, arba prieškambarį.


Šviesūs laiptai veda į antrą aukštą, privačius valdovo kambarius.



Man lankantis antrame aukšte buvo atidarytos ne visos durys, todėl maršrutas šiek tiek nesutapo su audiogidu.
Tai karaliaus studija.



Miegamasis.


Taip pat antrame aukšte (per atstumą, t.y. galima žiūrėti nuo durų, bet įeiti negalima) galima apžiūrėti tris karaliaus kamerdinerio ir patikėtinio Franciszeko Ryxo kambarius. Jų interjerai, deja, neoriginalūs. Langai palei grindis ne todėl, kad karalius būtų nemylėjęs savo kamerdinerio, o kad būtų išlaikyta harmonija šiaurinio fasado eksterjere. 


Nusileidusi iš antrojo aukšto pagaliau patekau į salę, dėl kurios mane patraukė į Lazienkas.



Sienos, kurios girdėjo Andrių ir Joną Sniadeckius, Pranciškų Smuglevičių ir daug kitų šviesių Abiejų Tautų Respublikos protų.


Šiame kambaryje, kuris nuo 1784 metų tarnavo kaip valgomasis, vasaromis Stanislovas Augustas rengė visoje Apšvietos Europoje garsėjusius Ketvirtadienio pietus, kuriuose dalyvaudavo tik didžiausieji ir talentingiausieji Karalystės ir Kunigaikštystės mokslininkai, rašytojai, poetai. Tik vyrai, žinoma.

Vienuose iš tokių karaliaus pietų Kristinos Sabaliauskaitės valia dalyvavo ir Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša su Tyzenhauzu ketvirtojoje "Silva Rerum" knygoje.

Selfis su karaliumi.
Poniatovskio biustą, niekad nematęs jo gyvai ir net niekad nebuvęs Lenkijoje, lyg Antikos žmogų sukūrė italas Domenico Cardelli. 1786.


Dar iš įdomesnių man dalykų paminėtina rotonda su Karalystės ir Kunigaikštystės valdovų bei garsiausių Romos imperatorių skulptūriniais atvaizdais. Iš pirmtakų Stanislovą Augustą, pasirodo, labiausiai  įkvėpė Kazimieras Didysis, Žygimantas Senasis, Steponas Batoras ir Jonas Sobieskis. Visiškai paviršutiniškai ir diletantiškai žiūrint į istoriją, kažkuo man panašūs jie su pastaruoju, nors lyg ir visai skirtingi. Kareivis ir menininkas. "Koks valdovas buvo Jonas Sobieskis? Galbūt jį galima apibūdinti taip: šlovingas karys, bet taip ir nesusiformavęs politikas", - interviu Lzinios.lt Karalius Jonas Sobieskis - šlovingas karvedys, kuriam niekas nesisekė sakė Vilniaus universiteto docentas Eugenijus Saviščevas. Betgi Lazienkos ne apie Sobieskį.

1939 metais į Lazienkas atėjo vokiečių kariuomenė. 1944 metų gruodžio pabaigoje vokiečiai rūmų sienose išgręžė apie tūkstantį skylių dinamitui ir ketino paleisti viską į orą lygiai kaip paleido Karalių rūmus. Laimei, nespėjo.




Grąžinusi audiogidą, kuris man mielai būtų pasakojęs apie viską, kad yra parke, nuėjau apžiūrėti stilizuotų romėniško teatro griuvėsių formos amfiteatro. Kitoje jų pusėje veikia kawiarnia Amfiteatr, kurioje už lietinį su špinatais ir puodelį espresso nuo kortelės nuskaičiavo 6,98 Eur.



Parke neužsibuvau, kitų Lazienkų pastatų jau nebelankiau, nes antra dienos pusė buvo suplanuota ne mažiau intensyvi. Kitą kartą.




Su rūmais atsisveikinu ant tiltelio, ant kurio Jonas Sobiekis 1683-aisiais muša turkus Vienos mūšyje. Girdėjau, kaip rusakalbė gidė savo grupei pavadino jį Poniatovskiu.



Iki pasimatymo, Lazienkos.