Type Keyword and Press Enter to Search
×
Įrašas Milkantai kaip iš Silva Rerum ir Žemaitijos širdis nuo pat publikavimo yra skaitomiausias šiame bloge. Didelis Silva Rerum mylėtojų skaičius tapo didele paskata pasidomėti kita susijusia vieta in the middle of nowhere, nes, įtariu, ne man vienai, pirmose knygose apgailėjusiai liūdną Milkantų dvaro likimą, buvo šioks toks wtf o čia dabar kas? jausmas ketvirtojoje knygoje. Nes pasirodė, kad be senųjų gerųjų Milkantų Žemaitijoje yra ir kiti, kitame Lietuvos krašte. Kur romane viskas sena, patamsėję, iškliorę, sudilę, dar likę nuo tetos Uršulės laikų, ir kur tuomet irgi buvo vėlyvas ruduo, kai kitas šuo, aršus mišrūnas, jo, Pranciškaus Ksavero, dar vaiko po šešerių metų grįžusio pavakariais iš Nesvyžiaus, kosinčio, kiaurais batais, kruvinomis sušalusiomis kojomis, nepažino.

Milkūnų (Milkantų) dvare prie Svirkų netoli nuo Adutiškio 1742 metų sausio 15 dieną iš tiesų gimė VU matematikos profesorius, filosofas ir, pasak biografų, labiausiai išsilavinęs iš Vilniaus jėzuitų Pranciškus Ksaveras Norvaiša, lenkiškai Franciszek Ksawery Milikont Narwoysz.

Labiau pasidomėjus skurdžiais įmanomais aptikti garbiojo jėzuito, kurio gyvenimas įkvėpė romaną, biografijos faktais akivaizdu, kad daugybė jų, įskaitant pažintį su prancūzų matematikais Rossignoliu ir Fleuret, į „Silva Rerum“ sugulė iš tikrojo mokslininko gyvenimo ir kam tokiais atvejais rūpi tos biografijos.

Pranciškus Norvaiša mirė 1819 metais ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinių vakariniame kolumbariume, kuris anuomet buvo nauja ir prestižine laikoma laidojimosi vieta. Kolumbariumo nišose būdavo užmūrijami karstai, o išorėje pritvirtinamos paminklinės lentos. Po Antrojo pasaulinio karo kolumbariumas buvo nugriautas (atstatytas 1999-aisiais), o jame buvę palaikai perlaidoti šalia Bernardinų kapinių koplyčios. Šiomis dienomis ten galima uždegti dar vieną žvakelę.

O į Milkūnus ar tai Milkantus užsukau viešėdama gimtuose kraštuose. Nuo Švenčionių iki Svirkų bus apie 19 kilometrų. Už Švenčionių prasideda pasienio zona, o Svirkos jau visai netoli nuo Baltarusijos. Milkūnai prasideda dar nepasibaigus Svirkoms, tik reikia išsukti iš kelio į Adutiškį ir kirsti miestelį.

Svirkų dvaras minimas nuo XIV a., bet kol kas nepavyko sužinoti, nei kada ir kokiomis aplinkybėmis Svirkos ir Milkūnai atiteko Norvaišoms, nei koks buvo tolesnis dvaro likimas, nei kur būta dvaro sodybos. Pasitaiko, kad seną dvarvietę nurodo, išduoda ar tai senų medžių alėja, ar užsilikusi koplyčia ar oficina, bet nei Milkūnuose, nei Svirkose praeities pėdsakų neaptikau.







Visi Milkūnai dabar kelios sodybos. Išmaltu kaimo keliu paėjau į vieną pusę, į kitą. Lynojo, žvarbo rankos. Dabartiniuose Milkūnuose galima stipriai suabejoti, ar Pranciškaus Norvaišos biografijoje nebuvo kas pripainiota. Galbūt tarp skaitytojų atsiras labiau informuotų, galbūt kilusių iš tų kraštų, ir galės mane papildyti ar nukreipti. 
Nuo Varšuvos karališkosios pilies iki miestelio vardu Kobylka - apie 23 kilometrus, maždaug tiek pat ir nuo Lazienkų. Šitas miestelis turi gana seną istoriją, bet asmeniškai man jis buvo įdomus tik dėl palyginti neseniai sužinoto fakto, kad Kobylkoje įvyko priešpaskutinis Tado Kosciuškos sukilimo mūšis. Sukilimas galutinai pralaimėjo po savaitės Varšuvoje, Pragos priemiestyje, kur vadovaudamas vienai iš LDK sukilėlių divizijų ir Pragos šiaurinio sektoriaus gynybai lapkričio 4 dieną mūšyje žuvo ir 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas leitenantas Jokūbas Jasinskis. Birželį Varšuvoje ieškojau jo kapo.

Taigi šauna į galvą mintis ir išbujoja. Taip vietoje Pultusko kelionių planuose atsirado Kobylka. Prisipažinsiu, gana sunkai sekėsi planuoti nuvažiavimą tenai iš Varšuvos viešuoju transportu, nes autobusai, jeigu tikėčiau vieša info, važiuoja tik kelis kartus per dieną. Laimei, atradau priemiestinius traukinius. Jei kada būdami Varšuvoje sumanysite aplankyti tą miestelį, rekomenduočiau sėsti į raudonosios linijos (M2) metro traukinį ir važiuoti iki galinės stotelės Dworzec Wileński. Tai dar irgi Pragos rajono ribose. Šalimais yra priemiestinė traukinių stotis Warszawa Wileńska, iš kurios kelionė traukiniu iki Kobylkos trunka apie 20 minučių, o traukiniai važiuoja gana dažnai.

Mano atveju tai buvo „Koleje Mazowiecie“ firmos traukinys, kurio galutinis tikslas buvo miestas Tłuszcz (nieko, išmokau ištarti Świętokrzyska, išmoksiu ir šitą, jei reikės). Bilietą pirkau iškart į abi puses už 10,76 zloto (nuo kortelės nukonvertavo 2,59 Eur). Kasininkė angliškai nekalbėjo, todėl nors bilietą nusipirkau be problemų, daugiau jokios informacijos nei aš mokėjau paklausti, nei ji suteikti. Iš personalo tik tą vieną kasininkę ir mačiau. Wileńska apskritai nėra pati jaukiausia stotis, kad ir koks mielas širdžiai būtų jos pavadinimas. Siekiant išvengti aplinkui stotį besitrinančių personažų, į ją verčiau eiti per prekybos centrą, kuris veikia tose pačiose patalpose. Vienas toks, matyt, normaliai apsirūkęs, atsekė paskui nuo metro, laukė, kol nusipirksiu bilietus, o paskui pristojo, ar aš laisva. Supykusi apšaukiau, kad persekioja, o jis už tai supykęs išvadino mane Londono feministe. 50:50. Bet, matyt, išgąsdinau kažkiek.

Po 20 minučių išlipusi iš traukinio Kobylkoje Jono Pauliaus II alėja nuėjau tiesiai į kapines. Prieš tai pasitikrinau maršrutą pagal google maps - pasiklysti neįmanoma. Daugiau niekur nesiblaškiau, nes į Varšuvą norėjau grįžti dar nesutemus. Kobylkoje yra graži barokinė bažnyčia, dėl kurios gal norėsiu grįžti, bet būtent kapinėse yra vienintelis man žinomas to mūšio ženklas - dvi atminimo lentos 1794 metų spalio 26 dieną žuvusiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariams ir sukilėliams. Buvau aptikusi informaciją, kad mūšio kovos vyko bažnyčioje ir kapinėse taip pat.

Mūšyje žuvo apie 450 karių, kuriuos palaidojo ir visą tą laiką prisiminė Kobylkos gyventojai. Žlugus Sovietų Sąjungai, kai jau buvo galima pagerbti rusų armijos nužudytuosius ir minint sukilimo 200-ąsias metines, miestelio kapinėse prie Matuszewskių koplyčios bendruomenė įrengė atminimo lentą. Prieš dvejus metus atminimo įamžinimu pasirūpino ir mūsų ambasada Lenkijoje. Lentose iškalti tekstai šiek tiek skiriasi, esmė ta pati. Rytoj sueis 224 metai.


Be raikalo šitas miestas kartais iš anksto nurašomas nepažinus, grynai dėl snobizmo. O Varšuvoje ypatingą vietą mano širdy užima Lazienkos.

Lankantis Lazienkose birželį per atostogas mums kliuvo bjauriausios vasaros dienos, kai nelabai norėjosi iki nusistekenimo vaikščioti lauke ir ypač parke. Į salos rūmus tą dieną turistų neleido, nes vyko prašmatnus uždaras renginys, kurį beliko tik pavydžiai nužiūrinėti iš tolo kaip tai Biliūno Juozapotai, kiek ponų, kokie jie visi gražūs. Tai į Lazienkas tuokart mes tik įkėlėm koją. Užtat rugsėjo pabaigoje, kai į Varšuvą atvažiavau pati viena ir turėjau tik šeštadienį, Lazienkoms planavau skirti visą pirmą jo pusdienį ir tai buvo laikas, skirtas vien tik rūmams saloje. Jais, o kartu ir parku, susidomėjau visai neseniai, skaitydama ketvirtąją "Silva Rerum" knygą. Bet jau kad krito man mintin, o paskui ir širdin paskutinio mūsų valdovo vasaros rezidencija, tai stipriai.

Šaštadienį ryte iš Mazowiecki gatvės, kur buvau apsistojusi, iki Lazienkų nuėjau pėsčiomis. Pakeliui užsukau į A. Blikle kavinę, dabar kiek gailiuosi, kad šį kartą tik užėjau ir kultinėms jų pončkoms su rožių konfiitiūru (ir kartu su manieringu, bet ilgu aptarnavimu) pagailėjau laiko. Lazienkose jau buvo daugybė žmonių. Šeimos su vaikais (ir visai suaugusio proto homo sapiens) labiausiai džiaugėsi voverėmis. Žinoma, ir visu parko gamtiniu bei kultūriniu grožiu, bet Lazienkų voverės be konkurencijos. Užtat rūmuose beveik niekas nelindo į kadrą selfinantis senuose veidrodžiuose. Pilnas bilietas į rūmus ant vandens kainavo 27 zlotus (nuo kortelės nukonvertavo 6,01 Eur), į kainą įėjo ir audiogidas. Rūmuose be blykstės galima fotografuoti.


Iš vestibiulio-rūbinės, patikrinus bilietą, lankytojai pirmiausia patenka į seniausią pastato dalį. Patys rūmai tarsi sudurti iš dviejų erdvių - XVII amžiaus barokinės ir po šimto metų pristatytos klasicistinės.

Šimtu metų anksčiau nei tapo karaliaus vasaros rezidencija, Lazienkų rūmai saloje buvo pirtis. Tiksliau gal būtų pavadinti laisvalaikiui ir apmąstymų valandžiukėms skirtu prabangiu paviljonu su voniomis, ką, kaip žinia, ir reiškia lazienki pavadinimas išvertus iš lenkų kalbos. 1680 metais jį pasistatė didysis maršalka kunigaikštis Stanislovas Heraklis Liubomirskis, eruditas ir filosofas. Kai Poniatovskis po beveik šimto metų ieškojo vietos savo vasaros rezidencijai, Lazienkos jau seniai buvo kritusios jam į akį.

Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Apšvietos žmogus. Dažnas bent kiek besidomintis istorija apie jį turi savo tvirtą nuomonę, aš irgi turėjau, dabar toli gražu nebesu tokia kategoriška. Jo valdymo laikotarpiu įvyko visi trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. Kovojo ir pralaimėjo T. Kosciuškos sukilimas. O karalius tuo metu vis gražino ir puoselėjo Lazienkas kaip idealios, modernios ir suverenios valstybės svajonę. Iki paskutiniųjų - paskutinė rekonstrukcija rūmuose buvo atlikta 1788-1795 metais.

Pradžioje lankytojai su audiogidu patenka į du iš seniausių, Liubomirskio laikais statytų, kambarių. 

Tai Bakcho kambarys, kurio paskirtis buvo atsipūsti po visų pirties malonumų, ką tai bereikštų romėnų vynuogių ir vyndarystės dievo vardu pavadintame kambaryje.



Ne tik minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį prasminga aplankyti vietas, susijusias su Vasario 16-osios akto signatarais, o šiemet ypač su tais, kurie prisimenami nedažnai. Alfonsas Petrulis buvo vienas iš keturių Aktą pasirašiusių kunigų. Toje vienintelėje bendroje signatarų nuotraukoje stovi už Jono Basanavičiaus. Išėjo vienas iš pirmųjų, nesulaukęs 55 metų. Palaidotas Musninkuose, kur praleido paskutinius gyvenimo mėnesius, ir tai yra Širvintų rajonas, netoli Vilniaus, šalia autostrados iš Vilniaus į Panevėžį.

Į Musninkus mes su drauge užvažiavome grįždamos iš Vyžuonėlių. Bažnyčia matyti iš toli, kaip paprastai, klebono kapas šventoriuje, prie kapo - granitinis Signataro ženklas.