Po dvejų metų grįžom atostogauti į Juodkrantę. Pernai vos tik apsiniaukdavo ar kitu menkiausiu pretekstu žiūrėk jau ir lekiam iš Pervalkos čia pasivažinėti longboardu ar išgerti kavos "Pamario take" ar dar ko nors. Šiemet Neringoje į mašiną lipau tik vieną kartą ir tai labai nenoromis, nes turėjom važiuoti į Nidą, o ją stengiuosi dozuoti saikingai ir šių metų dozė jau buvo išnaudota su kaupu. Bet turėjom bilietus į Andriaus Mamontovo akustinį koncertą Nidoje ir gerai, kad nepraleidom. Geras koncertas. Tvanki senutė Agilos kultūros centro salė buvo perpildyta. Kiekvienai kartai pagrojo savas nostalgijas keliančių gabalų.

Per dvejus metus Juodkrantėje nauja nutiko nedaug. Picerija, sušiai, naujas WC prie centrinio pliažo - daug karmos taškų jo statytojams, City bee dviračių nuoma už mūsų studijos. Juodkrantę su Dreverna sujungė keltų linija. Iki Drevernos tiesiai per marias mažiau nei 10 kilometrų, todėl giedu oru galima įžvelgti ne tik juostą lygia greta sustatytų poilsio namelių, bet ir apžvalgos bokštą. Prieš kokį dešimtmetį, kai mobilusis ryšys Juodkrantėje dar nebuvo pastiprintas, telefonas kartais "pagaudavo" Drevernos anteną. Visada norėjau pamatyti, kaip ten, anapus marių.

Bent jau šiemet keleivinis laivas-keltas "Gilija" nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kursuodavo du kartus - ryte ir vakare, o penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais prie jų prisidėdvo pusės dvyliktos ir pusės trečios reisai iš Drevernos ir atitinkamai pusės antros ir pusės ketvirtos iš Juodkrantės. Siūliau apdairiai išplaukti pirmu reisu, kad netektų grįžti pačiu paskutiniu, bet dukra pasakė, kad vasarą keltis devintą ryto be ypatingos priežasties tai jau ne. 

Mums vietų laive užteko, bet sezono įkarštyje, manau, protingiausia bilietus pirkti internetu iš anksto. Bet apie tai pagalvoti taip pat reikia iš anksto, nes tą pačią dieną internetu bilietai jau neparduodami. Laive jų irgi neparduoda - tik Drevernoje. Uoste teko pastovėti gyvoje eilėje ir palaukti, kol į keltą pirmiausia sulaipins žmones su bilietais.

Pats plaukimas nebuvo labai romantiškas. Mažame denyje vietų nedaug ir jas iškart užsėdo pirmieji su bilietais. Viduje buvo tvanku, laivą stipriai blaškė, susupo. Po valandos išlipusios Drevernoje pirmiausia nuėjom prie bilietų kasos ir susimokėjome už kelionę pirmyn bei nusipirkome bilietus atgaliniam reisui.






Pamarys šiluma nedžiugino. Užlipome į apžvalgos bokštą, nuo kurio nesimato medžiuose pasislėpusios pačios Drevernos, apžiūrėjom kempingą, neskubėdamos nuėjome iki kaimo parduotuvės, pro muziejų - laivadirbio J. Gižo etnografinę sodybą (sekmadieniais nedirba). Uosto restorane išgėrėme kavos. Pasėdėjom prie marių. Likus valandai iki kelto jau trynėme uosto suolus.

Atgal laivas plaukė pustuštis susirinkti paskutinių keleivių, kurie dieną leido Neringoje ir vakare būriavosi mūsų uoste. Denyje vietos buvo į valias, bet jau per šalta.

Kitą dieną su Klaipėdoje atostogavusia drauge buvome sutarusios nuvažiuoti į Kretingą. Planų nekeitėm, nors paaiškėjo, kad pirmadienį bus uždarytas miesto muziejus, nepasisekė mums ir su ekskursijomis. Kai likus porai dienų paskambinau į Kretingos turizmo ir informacijos centrą norėdama užsisakyti vieną iš jų siūlomų ekskursijų, paaiškėjo, kad tai reikėjo padaryti bent prieš savaitę. Suderinti su gidu, visa kita ten. Bet po to orų prognozėse jau garantuotai švietė saulė, o kitų viešuoju transportu lengvai pasiekiamų miestų aplinkui, kad nereikėtų antrą kartą mokėti ekologinio mokesčio, nesugalvojom.

Man patinka važinėtis Maretravel autobusais į Smiltynę. Ir uosto bildesys, tas marių kvapas ryte, jausmas atsiplėšti nuo vieno ir tuoj švartuotis prie kito ranka pasiekiamo iš dviejų marių atskirtų pasaulių, mmm kaip aš mėgstu senąją perkėlą! Draugė tenais jau laukė. Niekur neskubėdamos, su kava ir tortuku H. Manto gatvėje, kirsdamos senąsias kapines, vadinamas Klaipėdos skulptūrų parku, nukulniavome į autobusų stotį. Ten nereikėjo nieko ieškoti, nes tiesiai mums po nosimis sustojo mikroautobusas į Kretingą.

Pakeliui pravažiavome Kretingalę. Kažkur jos apylinkėse, pamiškėje, su klasiokais šešiolikiniai keliaudami po Lietuvą nakvojome palapinėse, nors auklėtojas buvo sutaręs su vietos mokyklos direktoriumi dėl sporto salės panaudojimo šitam tikslui. Bet miegoti sporto salėje, kai tau 16? :)


Išlipome Kretingos centre, prie paminklo Jonui Karoliui Chodkevičiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonui, Vilniaus vaivadai, Kretingos bažnyčios, vienuolyno ir pačio miesto įkūrėjui, kuris 1609 metais suteikė miestui Magdeburgo teises ir pavadino tuokart savo vardu Karolštatu.

Už paminklo matyti bažnyčia, į kurią, turizmo informacijos centre prisirinkusios lankstinukų, ir nuėjom.






Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Jonas Karolis Chodkevičius pastatė 1610 - 1617 metais. Jos požemiuose palaidoti Chodkevičiaus sūnūs Kazimieras ir Jonas Jeronimas, sesuo ir pirmoji žmona Zofija Melecka, berods, labai jo mylėta. Paties Jono Karolio paskutinės valios būti palaidotam Kretingoje antroji žmona Ana Aloyza Ostrogiškė, dvidešimtmetė ištekinta už šešiasdešimtmečio našlio, neįvykdė. Jonas Karolis mažiau nei po metų sunkiai susirgo ir mirė Ukrainoje, kur iškilusis didikas ir karvedys ir ilsisi Ostrogo jėzuitų bažnyčioje.

Bažnyčia buvo atrakinta, bet joje verkiant reikia gido. Į jokius požemius mes, žinoma, šį kartą irgi nepatekome.

Netoli bažnyčios pranciškonų iniciatyva 1933-aisiais įrengta Lurdo grota, 1989 metais restauruota. Nusileidome prie jos. Draugė su šita vieta turėjo savų prisiminimų ir sentimentų.

Po pietų kavinėje Rotušės aikštėje, kur gamina labai skanius ir sočius šaltibarščius, patraukėme prie Tiškevičių dvaro. Pakeliui abipus gatvės buvo Kretingos senosios kapinės.

Seniausioje jų dalyje (po kairei) radome kapą dar vieno žmogaus, kurio vardas siejamas su Kretinga -  pranciškono, mokslininko, iškilaus XIX amžiaus švietėjo, 1849 metais mirusio Jurgio Pabrėžos. 1933 metais vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė ant jo kapo pastatė mūrinę koplytėlę.

Šalimais - bevardis kapas.


Obiit 18... Octobr. Pasodino ant kapo jam, o gal jai, tris liepas, o gal beržus, o gal... 

Kitoje gatvės pusėje vadinamosios naujosios kapinės, atidarytos XIX amžiaus antroje pusėje. Tenai dominuoja 1893 metais grafo Aleksandro Tiškevičius pastatyta neogotikinė šeimos koplyčia. Panašu, kad neseniai iš esmės restauruota.

Muziejus pirmadienį nedirbo, todėl apėjome aplinkui buvusiu Tiškevičių parku.



Parke tebestyrojo seniai nužydėję ir niekuom nepakeisti bijūnai. Viename gėlyne pražydintas lozungas "Lietuvai -100" meluoja daugiau kaip pusseptinto šimto metų.
Viskam reikia laiko.

Grįžusios į miesto centrą dar užmatėm naujų ir nenaujų drabužių ir aksesuarų krautuvėlę Kęstučio gatvėje, kuri irgi pirmadienį neturėjo dirbti, bet dirbo. Neplanuotai nusipirkau du sijonus.

Autobusai į Klaipėdą stoja centre stotelėje, mikroautobusai kursuoja dažniau, bet juos reikia gaudyti kitoje gatvės pusėje, ten, kur ir išlipome - prie Jono Karolio Chodkevičiaus paminklo. Tada dar to nežinojome, todėl ilgokai pralaukėm autobuso, bet vis tiek spėjau į ankstesnį keltą nei planavau ir po šeštos vakaro jau buvau Juodkrantėje, kur išlipusią iš autobuvo mane pagaliau užklupo prognozuotas lietus. :)

O kitą dieną draugė vienu iš rytinių Maretravel atvažiavo pas mane į Juodkrantę ir mes ėjome rinkti vasaros pabaigos kankorėžių. Štai šitam reikalui.


Juodkrantė turi nuostabų dalyką, kurio Lietuvos miškuose siautėjantys kirviagalviai besmegeniai, ačiū Dievui, kol kas negali pasiekti. Sengirė. Tamsi, šiek tiek raganiška. Vos per kelias valandas joje susitikom kiškį, kuris vienintelis bent jau apsimetė, kad mūsų išsigando, ir nenorėjo bendrauti, voveriuką, du gluodenus, kuriuos tenka varyti nuo takų, nes bijau, kad kas neužmintų, ir kirstuką.

Šiemet, dar pačioje atostogų pradžioje, pirmą kartą buvome Juodkrantės pažintiniame dendrologiniame take, kuris prasideda prie Gintaro įlankos ir baigiasi ties kapinėmis. Mes su dukra ėjome atvirkščiai, nuo kapinių. Rašoma, kad take yra 16 stotelių su medžių aprašymais. Pasitaikė, kad aprašymas buvo, o medžio pagal jį neatpažinau, nes tas vos su keliais lapais. Nieko, dar užaugs :) Take įrengta didžiulė garsų gaudyklė, tik kad išgirstum miško melodijas, joje turbūt reikėtų praleisti daug daugiau laiko, nei leido gaudyklėje susibūrusios vapsvos, rugpjūčio gale laikančios save tikromis mūsų platumų šeimininkėmis. :)