Type Keyword and Press Enter to Search
×
Matyt, pats likimas bandė apsaugoti mus su drauge nuo nusivylimo, kai šiemet užsidegėm noru aplankyti Vyžuonėlių dvarą prie Utenos. Tai pasaulinio garso dailininkės ekspresionistės Marianos Veriovkinos (Marianne von Werefkin) tėviškė.

Pavasarį porą dienų prieš suplanuotą kelionę sugedo mašina. Paskui prasidėjo vasara, atitraukė kiti reikalai. Kai antrą kartą išsiruošėme į Vyžuonėles, mane į lovą savaitei paguldė sinusitas. Betgi kai labai nori, tai įveiki visus likimo ženklus.

Vieną popietę vis dėlto pašokom iki Utenos. Iš pradžių draugei parodžiau pagrindinę miesto gatvę, papietavome trendiniame Food Lab, o paskui pasukome Kupiškio link.

Rodyklė į Vyžuonėles pasitinka vos išvažiavus iš Utenos kartu su rodykle į šrotą. Jeigu ne rodyklė, apie dvarą toje nevalyvoje aplinkoje, kur vienintelės sutiktos gyvos dvasios buvo du liūdni nelaimingi visą tą betvarkę priversti saugoti šunys, vargu ar pagalvotum. Prieigose įrengtu informaciniu stendu paveldo apsauga prasideda, juo gi ir baigiasi.

Iki Veriovkinų dvaras priklausė tokiam dvarininkui Eduardui Čapskiui, kuris 1863 metais su reikalu ar be reikalo buvo apkaltintas bendradarbiavęs su Zigmanto Sierakausko būriu ir nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista katorga iki gyvos galvos ir dvarų konfiskavimu. XIX amžiuje po sukilimų daug konfiskuotų dvarų atiteko rusams.

Į atsargą išėjęs pulkininkas Vladimiras Veriovkinas Vyžuonėlių dvarą 1879 metais berods gavo dovanų už karinius nuopelnus. Pavadino jį Благодать (Blagodat) - Malonė.



Po dvejų metų grįžom atostogauti į Juodkrantę. Pernai vos tik apsiniaukdavo ar kitu menkiausiu pretekstu žiūrėk jau ir lekiam iš Pervalkos čia pasivažinėti longboardu ar išgerti kavos "Pamario take" ar dar ko nors. Šiemet Neringoje į mašiną lipau tik vieną kartą ir tai labai nenoromis, nes turėjom važiuoti į Nidą, o ją stengiuosi dozuoti saikingai ir šių metų dozė jau buvo išnaudota su kaupu. Bet turėjom bilietus į Andriaus Mamontovo akustinį koncertą Nidoje ir gerai, kad nepraleidom. Geras koncertas. Tvanki senutė Agilos kultūros centro salė buvo perpildyta. Kiekvienai kartai pagrojo savas nostalgijas keliančių gabalų.

Per dvejus metus Juodkrantėje nauja nutiko nedaug. Picerija, sušiai, naujas WC prie centrinio pliažo - daug karmos taškų jo statytojams, City bee dviračių nuoma už mūsų studijos. Juodkrantę su Dreverna sujungė keltų linija. Iki Drevernos tiesiai per marias mažiau nei 10 kilometrų, todėl giedu oru galima įžvelgti ne tik juostą lygia greta sustatytų poilsio namelių, bet ir apžvalgos bokštą. Prieš kokį dešimtmetį, kai mobilusis ryšys Juodkrantėje dar nebuvo pastiprintas, telefonas kartais "pagaudavo" Drevernos anteną. Visada norėjau pamatyti, kaip ten, anapus marių.

Bent jau šiemet keleivinis laivas-keltas "Gilija" nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kursuodavo du kartus - ryte ir vakare, o penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais prie jų prisidėdvo pusės dvyliktos ir pusės trečios reisai iš Drevernos ir atitinkamai pusės antros ir pusės ketvirtos iš Juodkrantės. Siūliau apdairiai išplaukti pirmu reisu, kad netektų grįžti pačiu paskutiniu, bet dukra pasakė, kad vasarą keltis devintą ryto be ypatingos priežasties tai jau ne.

Mums vietų laive užteko, bet sezono įkarštyje, manau, protingiausia bilietus pirkti internetu iš anksto. Bet apie tai pagalvoti taip pat reikia iš anksto, nes tą pačią dieną internetu bilietai jau neparduodami. Laive jų irgi neparduoda - tik Drevernoje. Uoste teko pastovėti gyvoje eilėje ir palaukti, kol į keltą pirmiausia sulaipins žmones su bilietais.

Pats plaukimas nebuvo labai romantiškas. Mažame denyje vietų nedaug ir jas iškart užsėdo pirmieji su bilietais. Viduje buvo tvanku, laivą stipriai blaškė, susupo. Po valandos išlipusios Drevernoje pirmiausia nuėjom prie bilietų kasos ir susimokėjome už kelionę pirmyn bei nusipirkome bilietus atgaliniam reisui.