Jau minėjau, kad Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį apvažiavome Žemaitiją. Senokai tai buvo, bet ne taip seniai, jei skaičiuotume, kad šia kelione atgaivinome tradiciją, kurią su šeima bandėme pradėti dar gūdžiais 2005-aisiais ir po to numarinome ilgiems trylikai metų. Jeigu praėjęs laikas vaizdžiausiai atsispindi užaugusiuose vaikuose, tai tuomet mano dukra ruošėsi eiti į pirmą klasę, o šiais metais buvo baigusi pirmą VU kursą.

Braižyti tušinuku linijas sename kelių atlase pradėjome per Velykas. Atramos taškai buvo du: aš būtinai norėjau aplankyti Alsėdžius ir Brėvikius, o brolis - Šaltojo karo muziejų Plokštinėje. Skaudančia širdimi iš maršruto išmečiau Renavo dvarą, nes buvo akivaizdu, kad nors žemėlapyje atrodo šalia, bet kilometrais skaičiuojant bus labai nepakeliui. Kadangi planavome keliauti per ilgojo savaitgalio visuotines kraustynes link jūros, kai vienos nakties keliautojai nelaukiami, taip pat skaudančia širdimi atsisakėme ir minties bandyti laimę Palangoje ar Šventojoje. Nakvynę vienai nakčiai pavyko gauti kaimo turizmo sodyboje prie Salantų. Pagal maršrutą mums labiau būtų tikęs Skuodas, bet Skuodo viešbutis nesureagavo į el. laišką su klausimu, ar triviečiame kambaryje tilps du suaugusieji ir du maži vaikai.

Suplanuotas dviejų dienų maršrutas, įskaitant trumpus sustojimus įsipilti benzino ir pavalgyti, buvo toks: Vilnius-"Mega"-Užventis-Šatrijos kalnas-Luokė-Telšiai-Alsėdžiai-Brėvikiai-Žemaičių Kalvarija-Šarnelė-Barstyčiai-Apuolė-Skuodas-Salantai-Mosėdis-Šaukliai-Orvidų sodyba-Plateliai-Plokštinė-Kaunas-Vilnius. Tarpe - himno giedojimas liepos 6 dienos 9 val. vakaro. Atradau, kad tokiai progai aplinkui nebus įstabesnio kalno nei Imbarės piliakalnis prie Salantų. Sodybos šeimininkė patikino, kad piliakalnis iš tiesų yra netoli nuo mūsų nakvynės vietos.

Ką galiu pasakyti - viską, kas suplanuota, daugiau ar mažiau spėjome, bet pavargome ir pritrūko laiko ne keliauti, o tiesiog pabūti, pabendrauti neišsibarsčius per tris automobilius.

Komanda rinkosi nuo Vilniaus geležinkelio stoties, kur paėmiau baisiai ankstyvu traukiniu atvažiavusią sesę, pro "Cirkle K" už Grigiškių, kur dviem atskirais ekipažais prisijungė mano brolio šeima ir brolienės brolio šeima, iki Kauno "Megos", kur pakeliui prisijungė dukros vaikinas. Taigi iš viso buvome vienuolika žmonių, tarp jų - trejų ir penkerių metų vaikai. Vėliau pasirodė, kad jiems šitas maršrutas buvo visai neblogai subalansuotas. :) Pusę dešimtos ryto greitkeliu jau lėkėm link Kryžkalnio. Savaitgalis buvo šiltas, kelias pradžioje puikus, mašinos kurį laiką irgi buvo gražios. Gerai, kad neploviau prieš kelionę. Paskui viską padengė žvyrkelių dulkės. Žemaitijoje net vietose, kurias galima pavadinti turistinėmis, daug neasfaltuotų kilometrų. Tiek vieškelių nesu mačiusi niekur kitur Lietuvoje. Tik išvažiuok iš miestelio ar kaimo, ir viskas, asfaltas baigiasi. Gal ne taisyklė, bet tendencija tikrai.

Brolis savo visureigį papuošė dviem vėliavomis, trispalve ir Vyčiu. Aš buvau parūpinusi dvi žvakes, nes kapinės irgi buvo įtrauktos į mūsų maršrutą. Maistą buvome sutarę pirktis Skuode, bet vat šita mintis tai nebuvo pati geriausia.

Neužvažiuojant į Kelmę, pirma mūsų stotelė buvo Užventis. Iš pradžių sustojome prie miestelio parduotuvės. Neprisimenu, ar pirkome ledų, bet tikrai sesuo nupirko trečią žvakę, nes tik vėlai kelionės išvakarėse apsižiūrėjau, kad Užvenčio kapinėse palaidotas paskutinis dvaro, kurį planavome aplankyti, šeimininkas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Smilgevičius. Užventis jam priklausė maždaug nuo 1910-ųjų.

Signataras palaidotas prie tako šalia koplyčios. Truputį paskaičiau iš Vikipedijos, prisiminiau, ką apie signatarą sakė ekskursijoje Signatarų namuose. Uždegėme jam žvakelę, palikome nedidukę trispalvę. Tebūnie šviesiausia atmintis. Ačiū.

Po to pavažiavome iki dvaro. Iš tiesų ten netoli ir pėsčiomis, bet jau iš pat pradžių teko taupyti laiką. Tai, kas atrodo kaip dvaro rūmai, iš tiesų yra vandens malūnas. Signataras Jonas Smilgevičius buvo pažangus ūkininkas. Tai jis malūną modernizavo ir įrengė turbiną, kuri gamino elektros energiją dvarui ir visam Užvenčiui. Dvaro namas (deja) virtęs gyvenamuoju namu, gal net ne vieno buto, bet vandens malūno ir spirito varyklos pastatas sutvarkytas ir jame įrengtas viešbutis bei restoranas. Kai lankėmės, restorane kaip tik laukė vestuvininkų. Visiems patiko labai jaukus parkas prie Ventos upės, tiltas, dvaro alėja, krintančio vandens čiurlenimas ir fotogeniškos gervės. Daug nuotraukų neprikraunu, kad būtų ką atrasti patiems. Man Užventis buvo atradimas!





Ant gyvenamojo namo sienos įrengtos dvi atminimo lentos - Jonui Smilgevičiui ir rašytojai Šatrijos Raganai, kurios tėvai dar aname šimtmetyje nuomojosi Užvenčio dvarą. Tai Užventis įkvėpė ją parašyti "Sename dvare".

Nuo Užvenčio važiavome link Šatrijos. Jeigu kada važiuosite, neklausykite navigacijos -ji iškart išrinks žvyrkelį. Gerasis Užvenčio-Luokės kelias neprastas, bet tas, į kurį įsukome pagal rodyklę į Šatriją, matyt, pastarąjį kartą buvo apasfaltuotas dar išsivysčiusio socializmo laikotarpiu.


Vaikams Šatrija patiko ir suaugusiems, manau, taip pat. Lietuviško turizmo klasika!

Tikėjomės, kad į Luokę galėsim pralįsti tiesiogiai. Bet iš tiesų keliai nesusisiekia ir tenka pranerti bekele prisiimant visą riziką. Kai jau atsiduri bekelėje, tai kelio atgal nėra. Tik per stebuklą nė viena mašina nepadėjo dugno ir nenuskynė duslintuvo, bet išgąsčio kažkiek buvo.

Paskui dar vienas sėkmė plačiai nusišypsojo Luokėje. Visų Šventųjų bažnyčią radome atrakintą.

Informacija internete sako, kad dabartinė bažnyčia atstatyta 1774 metais. Lietuvos mastais tai gana sena. Iš išorės nieko ypatinga, bet viduje - labai gražu ir autentiška, palyginti su įprasta Lietuvos miestelių raudonų plytų neogotika. 1821 m. pakeisti visi bažnyčios sienojai. 1841 m. parapiją aptarnavo 4 kunigai. Jai priklausė 7 valakai žemės, 15 baudžiauninkų. 1863 m. birželio 12 d. kunigas Justinas Siesickis bažnyčioje lietuviškai perskaitė sukilėlių atsišaukimą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą. 1888 m. pristatyta zakristija.

Luokė garsėja Tadu Blinda, kuris Luokės apylinkėse siautėjo ir Luokėje buvo nulinčiuotas. O šioje bažnyčioje Tadas Blinda tuokėsi su Barbora Viktoravičiute. Ko gero, tie patys mediniai šventieji buvo ir Blindos vestuvių liudininkai.
Tiesa, belieka dar kartą apgailestauti, kad jokių Blindos pėdsakų Luokėje neaptikom.

Atsitiktinumas, bet eidama į Luokės bažnyčią mašinoje palikau telefoną, todėl neturiu nuotraukų.

Iš Luokės patraukėme į Telšius. Telšiai šį kartą buvo tik pietų stotelė. Kadangi buvo jau trečia popiet, tai per daug nesirinkome ir gurmaniškų rekomendacijų Facebooke neprašėme. Ką Google pasiūlė, tas ir buvo gerai. O pasiūlė kavinę prie ežero. Šalia - vaikų žaidimų aikštelė. Padavėja buvo aršių klienčių vaikoma ir akivaizdžiai pavargusi, bet mus aptarnavo maloniai. Pagal gausiai ant kepsnių štabeliuojamą sūrį su majonezu kavinės meniu man priminė paskutinį XX amžiaus dešimtmetį. Bet cibulynė patiko. Mano šviesios atminties anytos cibulynė būdavo skanesnė, bet ir šitos negaliu brokyti. Vyrams kepsnys tiko ir su sūriu. :)

Telšius palikome apie pusę penkių, o dienos programa dar net nebuvo įpusėta.

Apie apsilankymą Alsėdžiuose ir Brėvikiuose jau pasakojau, tad nesikartosiu. Nuo Alsėdžių į Žemaičių Kalvariją navigacija nuvedė klaikiausiu žvyrkeliu ever. Negaliu nieko kaltinti - juk tikrinau žemėlapį, mačiau, kad galėjom išsukti į Plungės kelią, bet išėjo kaip visada.

Žemaičių Kalvarijoje, panašu, vyko atlaidai ar tai kokia šventė. Žmonės dar tik rinkosi į vakarines pamaldas, o kermošiaus prekybininkai jau baiginėjo darbo dieną. Žemaičių Kalvarija nusipelno daugiau laiko nei mes tą dieną turėjome. Po trumpo atokvėpio centre, apžiūrėję parduodamus suvenyrus, jaunimui nusipirkus kermošinių vaflių, apėję aplinkui bažnyčią, nuvažiavome į Barstyčių gatvę. Mes su dukra jau buvom ten buvusios, o mūsų bendražygiai pirmą kartą lankėsi vietose, kur 1944 metais žuvo poetas Vytautas Mačernis.

Mačernis gimė 1921 metais netoliese, Šarnelėje. Studijas pradėjo Vytauto Didžiojo universitete, 1940 metais persikėlė į Vilniaus universitetą. Iš pradžių studijavo anglų kalbą ir literatūrą, paskui perėjo į filosofiją. 1943 metais, vokiečiams uždarius universitetą, grįžo į Šarnelę. Kūrė, mokėsi prancūzų kalbą, ketindamas studijuot Sorbonoje. Bet liko tėviškėje suvisam. 1944 metais, artėjant rusams, poetas rengėsi trauktis į Vakarus. Pasikinkęs arklį, nuvažiavo pasižvalgyti į Žemaičių Kalvariją. O rusai tuo metu paleido į miestelį artilerijos sviedinį. Atsitiktinė skeveldra užmušė poetą bevažiuojantį vežime. Atsitiktinė, nelemta mirtis.


Pas Veroninka. Če spruogos artilerėjės sviediniou 1944 m. spaale 7 d. buova mėrtėnaa sužaluots poets Vytayts Mačeernis - iškalta pirmoje lentoje prie XIII stoties "Jėzus sutinka šventąją Veroniką".

Trijum literatu užeiga. Če pas Pauli Juorko neretaa liub sosirinktė muoksla draugaa: Vytauts Mačeernis, Juzis Juorkos ė kėtė. Čė raada nebgyva Vytauta Mačeerni. - užrašas antroje kiek toliau.

Liub sosirinktė, kiek pamenu, tai senasis žemaičių būtasis dažninis laikas. Čia pas Paulių Jurkų rinkdavosi mokslo draugai, čionai arklys, kaip buvo pripratęs, atvilko vežimą su jau nebegyvu poetu.

Po to važiavome nusilenkti Mačerniui prie jo kapo už Šarnelės. Nuorodos sužymėtos labai aiškiai ir nereikia gąsdintis vietos keistumo. Iš pradžių važiuoti reikia mišku, po to, palikus automobilius tam skirtoje aikštelėje, dar netrumpą atkarpą iki kapo paeiti pėsčiomis. Ant tako - ne tik akmenyje iškaltos vizijos, bet ir galybė skruzdėlynų, kurie neleidžia užsimiršti tas vizijas skaitant.




Mano bendrakeleiviai buvo šiek tiek nustebę, kad poetą palaidojo taip nuošaliai, miške. Iš tiesų jį vežė laidoti į Žemaičių Kalvariją, bet miestelyje jau vyko karo veiksmai, todėl teko grįžti ir palaidoti savoje žemėje, ant kalnelio, nuo kurio matyti gimtoji sodyba.
Vežiausi Mačernio tomelį ir perskaičiau šiek tiek.
Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vieną syk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.
Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE.
Toliau mūsų laukė Barstyčiai, o tiksliau - Puokė, ir didžiausias akmuo Lietuvoje. Puokės kūlis. Jo ilgis 13,4 m, aukštis - 3,6 m, plotis 7,5 m. Sveria apie 680 tonų. Rastas ir atkastas tik antroje XX amžiaus pusėje, iki tol tūkstančius metų lindėjo žemėje, žmonėms rodydamas tik pačią savo keterą ir nėmaž nepavydėdamas Puntukui didžiausio akmens šlovės.


Padavime sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.

Nors būta ir sugautų zuikių, ir atitinkamai ašarų, bet vaikams į kadrą sunkiai telpantis akmuo tapo antruoju tos dienos atradimu. Matytumėt, kiek veiksmo vyksta už šito mano kadro. ;)

Prieš grįždami į plentą nutarėme, kad į Apuolę nebespėjame. Jau buvo aštuonios vakaro, iki Imbarės piliakalnio prie Salantų, kur ketinom giedoti himną, netoli, bet tik jeigu važiuotume tiesiai, o aplinkui - likusios kelios dešimtys kilometrų. Kas nors kepamo ant grotelių tebelaukia Skuodo parduotuvėse.  Ką gi, tenka daryti didelį vingį ir skaičiuojant minutes lėkti į Skuodą. Kelias tuščias, pakelės sodybose - nė gyvos dvasios.
Man būtų neramu čia gyventi tarp tų miškų, sako sesuo.

Skuode trumpam stabtelėjome Norfoje. Kas perka mėsos, ką gatavo rado šaldytuvuose, nekažką, po teisybei, o kas tik zefyrų. Vakarienė bus visiška eklektika. Pakeliui kelis kartus skambinau sodybos šeimininkei nuraminti, kad mes tikrai atvažiuosime. :)

Imbarės piliakalnį pasiekėme be dešimt minučių devynios. Nustebino mašinomis užstatyta pakelė,  o ant piliakalnio plėšėsi armonika, pritardama dainingam žemaičių ansambliui, ir jau buvo prisirinkę daug žmonių.
Ir dar tas paslaptingas raitelis. Uch! ;)





Netikėtai buvome nukrapštyti nuo viršaus ir įtraukti į draugišką žemaičių, susirinkusių ant šio įspūdingo piliakalnio giedoti himną, ratą.
Imbarė - naujas vardas mano piliakalnių sąrašuose. Nuo dešimtojo amžiaus tai buvo didelė kuršių pilis, kuri konkuravo su Apuole. Spėjama, kad ji buvo apleista po XIII a. vykusio kuršių sukilimo.

O tuomet jau pagaliau į sodybą, kur prie vartų mūsų laukia šeimininkė, bet vis tiek nesugano - pravažiuojame. Bet, sako, ne mus vienus, daugelį navigacija kažkodėl nuveda į buvusio kolūkio sandėlius.

Mūsų kompanija užėmė keturis sodybos kambarius, o penktame buvo apsistojusi jauna pora, kurios net pagailo. Nenuostabu, kad nenorėjo su mumis sveikintis. :) Nors ir kaip stengėmės elgtis tyliai, bet tokiose sodybose kambarius skiria gana simboliškos sienos ir perdangos, per kurias ryte galima girdėti, kaip šeimininkė virtuvėje pusryčiams muša kiaušinius, jau nekalbant apie vaikų skardžius balselius. Už tris papildomus eurus gautos malkos degė irgi simboliškai, todėl jeigu ne Norfoje pirktos anglys, net patys kantriausi iš mūsų būtų likę be vakarienės. Deja, bet vyrai visą likusį vakarą turėjo paaukoti kepsninei. Apie pirmą nakties kantrieji mėsėdžiai sėdo prie stalo, o mes su sese nuslinkome miegoti, nes laukė dar ilgesnė antra kelionės diena.