Už kelių valandų baigsis vasara, o aš pagaliau prisiruošiau parašyti apie liepos 7 dienos pavakarį. Požeminė (šachtinė) branduolinių raketų paleidimo bazė, kuri dabar paversta Šaltojo karo muziejumi, buvo paskutinis objektas mūsų ilgoje ir turiningoje dviejų dienų kelionėje. Dėl neteisingos informacijos ekskursijos prie vartų laukėme 45 minutes. Kitu atveju neprisiminčiau, bet tuomet buvom išbadėję, su mažais vaikais ir mūsų dar laukė kelionė namo. Nors rašoma, kad teritorijoje be gido vaikščioti draudžiama, bet vartai buvo atidaryti ir niekas ten nekontroliavo. Kas nori, tas įeina. Tik kad be gido muziejuje nėra ką veikti. Šaltojo karo muziejus, švelniai tariant, neutralizavo bazės autentiką, todėl kas kur buvo ir kaip atrodė, patiems vieniems suprasti būtų sudėtinga.

Ex- požeminę branduolinių raketų paleidimo bazę Lietuvoje turime tik vieną. Tai buvo pirmoji tokia bazė visoje Sovietų Sąjungoje. Ištarnavusi 20 metų, ji išsilaikė padoriai, kiek tai įmanoma turint omeny istorines aplinkybes. Gidas sakė, kad pasaulyje tokių neišplėštų požeminių raketų paleidimo bazių yra tik trys - mūsiškė ir po vieną Ukrainoje bei JAV. Mano sesei pasisekė lankytis Plokštinėje prieš keliolika metų, kai čia buvo tamsu ir drėgna, bet jai, atrodo, autentiška aplinka labiau patiko. Internete galima rasti nuotraukų iš tų laikų, o vat ekspozicijoje jų pasigedau. Taip ir nesupratau, kodėl muziejus Šaltojo karo, jeigu viskas jame vis tiek sukasi ir lankytojams labiausiai rūpi būtent apie šios bazės istoriją, funkcionavimą, buitį ir atomines bombas.

Kodėl branduolinių raketų bazei buvo pasirinktas šitas Lietuvos kampelis? Na, šalimais banguoja Platelių ežeras, kurio vanduo naudotinas aušinti vandenį. Be to, Plokštinės miškas prie Plokščių net ir dabar gana nuošali vieta (tokių vietų Lietuvoje n+k). Čia gyvenę žmonės, gavę po 5 tūkst. rublių, patenkinti išsikraustė ir nieko neklausinėjo. Bet bazės egzistavimas buvo vieša paslaptis ne tik apylinkių gyventojams, bet ir amerikiečiams. Gidas sakė, kad amerikiečių palydovai, fotografuodami teritorijas, optimistiškiausiu rusams būdu Plokštinės bazę aptiko 5 metai po statybos, o labiausiai tikėtina, kad net pirmais statybos metais. :)


Amerikiečių taikinių sąraše galima matyti daugiau taikinių Lietuvos teritorijoje.

Požeminė bazė galėjo atlaikyti netiesioginį branduolinį sprogimą. Tiesioginio branduolinio sprogimo neatlaikytų jokia bazė.

Be to, požeminę bazę ne tik sunkiau sunaikinti, bet ir raketą iš jos galima paleisti greičiau nei iš antžeminės  - tuo metu per 22 minutes vs per valandą ar ilgiau.

Keturias 30 metrų gylio šachtas kareiviai kasė rankomis su kastuvais. Kiekviena šachta buvo kasama ilgiau nei 2 mėnesius. Per dvejus metus statybose dirbo apie 10 tūkstančių kareivių. Oficialiai bazė pradėjo veikti 1962 metų gruodžio 31 dieną.
Jeigu dar yra gyvų karininkų, kurie tarnavo Plokštinėje, tai jie vis dar privalo saugoti paslaptis. Kareiviams konfidencialios informacijos reikalavimai nebuvo tokie griežti.

Šalimais buvo karinis miestelis, kuriame gyveno apie 300 kareivių. Dalis jų buvo pristatyta "prie kiaulių", kurių laikydavo 70 ar 80. Tokiu būdu bazė galėjo prasimaitinti ir savarankiškai. Kariniame miestelyje buvo kinas, net vykdavo kažkokie šokiai. Visiems rūpi, kas su kuo šoko. Karininkai galėjo šokti su savo žmonomis, o kareiviai arba su karininkų žmonomis, arba nelegaliai bandydavo patekti į kaimo šokius.



Žetonai nurodė, kuriam būriui priklausė karys. Daugiau išmanant, pagal numerį būtų galima suprasti kareivio funkciją.


Patalpoje, kur įrengta Šaltojo karo laiko juosta, bazės laikais buvo šachtų valdymo punktai. Gavus signalą iš Maskvos, du aukšto rango karininkai turėjo atrakinti seifą ir paimti branduolinį raktelį. Vienas karininkas įkiša raktelį, pasuka, raketa prisipildo kuro, paleidžiamas mechanizmas. Po 10-12 minučių raktelis ištraukiamas ir duodamas kitam karininkui. Jis eina prie pulto, įkiša raktelį, pasuka ir duoda įsakymą įvesti kodus. Kodai aštuonių simbolių, atspėti neįmanoma, o paspėliojus neteisingai sistema užsiblokuos.
Per 22 minutes raketa paruošta. Tuomet abu karininkai vienu metu paspaudžia juodą mygtuką. Viskas, raketa išskrido iš bazės, jos sustabdyti neįmanoma.


Daug kas klausia, ar iš Plokštinės bazės buvo paleista bent viena raketa. Ne, nebuvo. Bet beveik dvidešimt metų kantriai laukė to signalo iš Maskvos.

Bazė galėjo gąsdinti beveik kiekvieną Europos valstybę 2280 kilometrų spinduliu. Savo taikinių čia tarnavusieji nežinojo. Jie tik būtų gavę kodus ir būtų turėję paruošti raketą paleidimui. Šiuo metu jau žinoma, kad Plokštinės bazės raketos buvo nutaikytos į Norvegiją, JK, Ispaniją ir VFR.

Plokštinėje buvo naudojamos vienos populiariausių Sovietų Sąjungoje R-12 Dvina vidutinio nuotolio balistinės raketos, kurios, pasak Nikitos Chruščiovo, buvo gaminamos kaip dešrelės. Tokių iš viso buvo pagaminta 2300, jos buvo efektyvios ir santykinai nebrangios (labai santykinai, nes be įgulos ir bazių išlaikymo, vien tik raketa, kainavo apie 100 mln. dolerių). Gidas sakė, kad iš pradžių raketos šachtose buvo laikomos be branduolinių galvučių, bet po Prahos įvykių 1968 metais galvutes uždėjo taupydami laiką galimo karo atveju.

1979 metais Plokštinės bazė jau buvo laikoma sena. Naujesnes branduolines raketas tapo įmanoma paruošti per dvi minutes, taip pat atsirado ir mobiliosios raketų bazės. O išlaikymas kainavo. Vienu žodžiu, bazė užsidarė, kareiviai su raketomis išvyko, o gyventojai plėšė bazę negailėdami.


Patalpa, iš kur buvo galima atverti kupolus ir kur buvo įrengta kuro valdymo įranga. Eksponuojamame Lietuvos žemėlapyje pažymėtos penkios branduolinės bazės - požeminė Plokštinėje, antžeminės buvo Šateikiuose, Tauragėje, Karmėlavoje ir Ukmergėje.


O šie du manekenai vaizduoja aukščiausio rango karininkus - papulkininkį ir kapitoną. Manoma, kad būtent šio rango žmonės galėjo pasukti raktelius ir paleisti raketą.



Ten, kur dabar įrengtas Šaltojo karo laikų propagandos kambarys, buvo karininkų poilsio kambarys su keturiomis lovomis kampuose. Sekmadieniais vykdavo politiniai užsiėmimai.


Leidžiamės gilyn po žeme, darosi vėsiau.


Vienas iš manekenų, kurie atvaizduoja, kaip kariai palaikė nuolatinį ryšį su Maskva. Užrašydavo gautus kodus, pasikeisdavo jais, kad pasitikrintų, ar teisingai užrašė.  Jie žinučių į Maskvą nesiųsdavo, tik gaudavo signalus. Kareiviai nežino, ką gavo, bet užtenka, kad vadas žinojo, ar reikia pasukti raketą į kitą taikinį, ar atlikti pratybas ir t.t. Viena pamaina budėdavo 6 valandas per dieną, bet per tas 6 valandas nebuvo galima nusiimti ausinių, kad šiukštu nepraleistų signalo. Gyvenimui palengvinti buvo įrengtas 15 metrų kabelis, kuris leisdavo nueiti iki šalimais įrengto tualeto ir maisto podėliuko.

Beje, ar žinojote, kad sovietmečiu populiariose dujokaukėse, su kuriomis treniruodavomės mokykloje, buvo asbesto? Apie šituos niuansus pasakojo patalpose, kur buvo rezervinis elektros generatorius. Po to kalbėjomės apie raketų kuro laikymo cisterną. Kareiviai sakydavo, kad pilant kurą iš patalpų sklinda supuvusio kiaušinio kvapas. Tai ženklas, kad gaunama per daug nuodingų medžiagų. Kadangi įranga buvo valdoma per atstumą, paprastai kareiviams čia eiti nereikėdavo, tik per pratybas arba avarijų atveju. Pastebima ženklų, kad avarijos vis dėlto būta. Sako, kad kareiviai visai nenorėjo tvarkyti jos padarinių, todėl vadas turėjo paraginti primindamas paprastą taisyklę: yra šautuvas, yra kareivių sąrašas, neisi, sušaudys vietoje. Istorija sekta bazės naujokams-aukštesnio rango karininkams, ir jie šita istorija tikėjo. Dar pasakojama, kad kai bazė jau buvo apleista, kuro cisterną pjaustę žmonės po kelių mėnesių susirgto ir mirė. Bet jokie tyrimai radiacijos neparodė. Bet gidas patarė, kad jei abejojame, tai galim pasinaudoti jodo, pieno arba vyno terapija. ;)

Viena iš ekskursijos dalių yra pasakojimas apie raketų rūšis, bombų galią kilotonomis ir etapus po atominio sprogimo. Pvz., numetus bombą ant Plokštinės, būtų sunaikinta Plungė, Šateikiai, sprogimas pasiektų Telšius.
Šiurpiausia, kai iš žmogaus nelieka net pelenų, nieko - tik sienoje ar grindyse įsispaudęs atominis šešėlis.

Patalpoje, kur bazės laikais buvo laikomi suspausto oro balionai, ekranuose nieko ypatinga nevyksta. Dešinėje yra pultelis ir didelis raudonas mygtukas. Gidas paprašė paspausti ir pažiūrėti, kas nutiks.


Ekskursijai besibaigiant, pro siaurą angą ropštėmės į tiesiai virš šachtos įrengtus "balkonus". Galima lipti laiptais, bet daugelis, aišku, norėjo išbandyti siaurą kareivišką. Tinklas įrengtas pastaruoju metu, saugant nestabilios psichikos lankytojus. Yra pasitaikę, kad ant to tinklo užšoko.
Nors ir šiaip jautresniems arba dėl sveikatos bazėje gali pasidaryti bloga.




Raketos šachtose buvo visus dvidešimt metų.
Šita šachta vienintelė pritaikyta lankymui. Kitų būklė - arčiau tikrovės.

Išlindę į paviršių visi norėjome nusifotografuoti ant kupolo ir ant liuko.


220 tonų sveriantis kupolas būtų atsidaręs per septynias minutes.
Sako, per atidarytą liuką dieną galima matyti žvaigždes.