Nors miegoti nuėjome gerokai po pusiaunakčio, bet rytas sodyboje prie Salantų mums išaušo anksti. Atrodo, vos nustojau girdėti tylias saviškių šnekas valgomajame, jiems bedorojant naktipietinį šašlyką, kai pradėjau girdėti šeimininkės aktyvius krebždėjimus virtuvėje.

Su sese prabudusios puolėm budėti prie vonios, nes iš mūsų keturių kambarių atskirą vonios kambarį turėjo tik vienas, o trys kiti dalijosi vieną dušą ir tualetą. Eilėje mes antros. Pasigražinome, paklojome lovas ir nuslinkome apačion ieškoti kavos.
O tas penktas kambarys beveik iki mūsų išvažiavimo nerodė gyvybės požymių. ;)

Apie pirmąją kelionės Žemaitijoje dieną pasakojau http://www.dasein.lt/2018/08/zemaitija-nuo-uzvencio-iki-imbares.html.

Sodyboje buvome užsisakę ir pusryčius. Išvakarėse, kai virtuvėje ieškojome indų, pastebėjau, kad pririnkta naminių kiaušinių. Kadangi šeimininkė laiko paukščių, tikiuosi, kad mūsų pusryčių kiaušinienė buvo būtent iš tokių. Bandelės buvo keptos vietoje su naminės uogienės įdaru, ką galima nustatyti pagal rastus vyšnių kauliukus. Tokie smulkūs dalykučiai mane visada džiugina.

Po pusryčių atsirokavome su šeimininke ir nesustodami Salantuose, nes tiesiog neįmanoma visko suspėti, išvažiavome į netoliese, Gargždelės kaime, esančią Orvidų sodybą.

Orvidų sodyboje buvau lankiusis dar esant gyvam Viliui Orvidui, tai galite įsivaizduoti, kaip seniai tai buvo. Rugpjūtį gimė, rugpjūtį priėmė vienuolio įžadus, 1992-ųjų rugpjūtį, nesulaukęs nė keturiasdešimties, mirė savo sodyboje.

Kai ten buvau, sodyba atrodė gerokai kitaip. Laisvės ir nenusakomumo jausmą ir medžių šaknimis į viršų vaizdą nešiojausi daugybę metų.

Sodybą 1937 metais nusipirko Vilniaus senelis Jonas Orvidas. Ir senelis, ir Viliaus tėvas Kazimieras Orvidas, ir pats Vilius dirbo su akmeniu. Vilius Orvidas kūrė originalius antkapinius paminklus ir iš to neblogai uždirbdavo, o ką uždirbdavo, išleisdavo akmenims ir technikai. Muziejumi po atviru dangumi Orvidų sodyba ėmė virsti nuo 1973 metų, Viliui grįžus iš tarnybos sovietų armijoje. Sodyboje vyrauja religinė tema, bet paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, Vilius atsakydavo jog apsiėmė "gelbėti" akmenis ir ąžuolus". Paminklas melioracijos stekenamai Lietuvos žemei. Nenuostabu, kad sovietinė Lietuvos valdžia ne kartą norėjo veiklą, netelpančią į jokius rėmus, parišti. Jau buvo sužymėję akmenis. Išgelbėjo kreipimasis į Gorbačiovą. Prasidėjus Atgimimui, sodyba tapo jaunimo, meno ir kultūros žmonių traukos centru ir ramybės ieškančiųjų užuovėja.

Pirmiausia mus pasitiko tankas, tas pats, kurį dar prisimenu stovėjus Salantuose.



Remiantis vėliau internete rasta informacija, būtent šis tankas 1944 metais pirmasis įvažiavo į Salantus ir buvo susprogdintas užvažiavęs ant minos 1944 metų spalio 18 dieną. Žuvo visa tanko įgula, įskaitant vadą Georgijų Tyriną.
Kai pagalvoji, tai buvo praėję vienuolika dienų nuo Vytauto Mačernio mirties. Bolševikų armija ėjo per Lietuvą.

Tankas IS (Iosif Stalin) - 2, arba tiksliau, kad iš jo liko po sprogimo, buvo paminklas Georgijui Tyrinui, kuris buvo palaidotas Salantuose. Iš viso Salantų karių kapinėse buvo palaidota 290 karių, žuvusių Salantų apylinkėse. Tyrinui buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 metais tanko kiautas nuo postameto buvo nukeltas ir dabar džiugina (arba gąsdina, čia kaip pažiūrėsi) Orvidų sodybos lankytojus.

Sodyba yra privati nuosavybė, ja rūpinasi Viliaus Orvido sesers šeima. Šalimais, už ekspozicijos tvoros, yra pastatas, skirtas nuomai ir šventėms, su didele pokylių sale ir visa kita, reikalinga švenčiantiems vestuves, gimtadienius, jubiliejus, krikštynas bei korporatyvų šventes.

O Viliaus Orvido sukurta ekspozicija yra tapusi muziejumi. Bilietų kainos nėra mažos. Pvz., bilietas suagusiajam kainuoja 4 eurus. Sumokėjus apie 30 eurų už bilietus, įskaitant nuolaidas studentams ir moksleiviams, sodybos plano nemokamai nedavė. :)

Sodyba šiandien kitokia, nei ta, kurią prisimenu. Esu skaičiusi, kad ji yra milžiniško taisyklingo trikampio - Apvaizdos akies - formos, tačiau tai būtų matoma tik iš viršaus. Dažnai ji pavadinama akmens skulptūrų muziejumi, bet tai netiesa. Ekspozicija suformuota iš griovių, kanalų, kalvų, apdirbtų ir pusiau apdirbtų akmenų, skulptūrų, baigtų ir nebaigtų, želdinių, kelmų, medžių šaknimis į viršų, senų antkapinių paminklų su kryžiais.



Tebesirpo žemuogės





Tu esi Dievas – aš tvarinys.
Tu esi viskas – aš niekas.
Tu esi jėga – aš silpnumas.
Tu esi visur – aš tik čia.
Tu esi tėvas – aš tavo vaikas.
Tu esi gyvenimas – aš mirtingumas.
Tu esi kelias – aš blaškymasis.
Tu esi ganytojas – aš tavo avelė.
Tu esi nuolankumas – aš pilnas puikybės.
Tu esi tiesa – aš klaidų versmė.
Tu esi skaistumas – aš visas dėmėtas.
Tu esi saulė – aš tik spindulėlis.
Tu esi okeanas – aš jo lašelis.
Tu esi visata – aš jos žvaigždutė.
Tu esi amžinybė – aš tik valandėlė.
Tu esi meilės ugnis – aš tik kibirkštėlė.
Tu valdai visą pasaulį – aš net savęs nevaldau.
Tu viską atnaujini – aš daug ką gadinu.
Tu kvieti į dangų – aš prie žemės glaudžiuosi.
Tu trokšti tarnauti – aš vien įsakinėti.
Tu esi amžina šlovė – aš vien lauko žolė.
Tu be manęs viskas – aš be tavęs niekas.
Tu vainikuotas erškėčiais – aš tik apie atpildą galvoju.
Tu esi tylinti amžina išmintis – aš triukšmingas nežinojimas.
Kas tave pažįsta – myli, kas mane pažins – gailėsis.
Ką tu darai – visa gera, ką aš darau – dažnai pikta.
Tu esi mano teisėjas – aš vargingas nusidėjėlis.
Tačiau aš esu laimingas. 

Netoliese, bet jau gretimame Skuodo rajone, yra Šauklių kaimas, o jame - pažintinis takas. Ne kartą ten mano būta tais laikais, kai dar nežinojome, kas per dalykas yra pažintiniai takai. Vieta garsėjo neįprastu Lietuvai kraštovaizdžiu, kurį vietos gyventojai vadino tundra. Tai aš savo bendražygiams irgi atitinkamai pribūriau beigi sukėliau lūkesčius.

Šaukliuose įrengtas neilgas, apie 2 km ilgio, riedulyno pažintinis takas. Oficiali informacija byloja, kad Šauklių riedulynas yra vienas didžiausių riedulynų Lietuvoje, patenkantis į Šauklių kraštovaizdžio draustinį. 79 ha teritorijoje savo pirmykštėje padėtyje glūdi net iki 3 metrų skersmens akmenys, tarp kurių auga net iki 6 metrų aukščio kadagiai. Ši teritorija yra paskelbta "Natura 2000", buveinių apsaugai svarbia teritorija.




Sesė geografė sakė, kad čia nelabai tundra. Gal ir ne, bet man vis tiek gražu.:)

Pirmoji tako pusė įprastesnė akiai, neskaitant abipus tako augančių didžiųjų kadagių. Antroje virš riedulyno įrengtas maždaug 600 m ilgio medinis taką ir apžvalgos bokštelis, nuo kurio galima pasižvalgyti į tundrą. Nors vieta gana nuošali, buvome ne vieninteliai lankytojai.

Iš Šauklių važiavome į Mosėdį, kuris nuo Šauklių yra vos už kelių kilometrų. Mosėdis daugeliui turbūt asocijuojasi su Akmenų muziejumi, kurį sukūrė dabar jau šviesios atminties gydytojas Vaclovas Intas. Man tuo tarpu - su Mosėdžio vandens malūnu, kuriame prie 20-30 metų veikė garsiausias apylinkių restoranas. Maniau, pakviesiu bendrakeleivius išgerti kavos. :) Bet prie įėjimo mus pasitiko informacija, kad šiuo metu malūne veikia akmenų muziejaus vidaus ekspozicija. Jeigu kavinė ir tebėra, tai jos ženklų nepastebėjau. Pravažiuojant pro šalį to paties muziejaus lauko ekspozicija neįkvėpė tiek, kad būtume norėję pirkti bilietus. Akmenų tai dienai mums kaip ir užteko.

Mosėdyje apžiūrėjime skverą, skirtą pažymėti žymiems Lietuvos ir Žemaitijos žmonėms ir įvykiams. Tarp jų - 1979 metų akmenį ir "kiemelį" Vilniaus universiteto 400-mečiui. Skveras įkurtas kadaise sudegusių Mosėdžio namų vietoje. Dviejose parduotuvėse pirkome ledų, besigrožėdami apsunkusiomis nuo žiedų liepomis nupėdinome iki Vaclovo Into namų, bet į juose įrengtą muziejų, kur reikėtų pirkti bilietus ir atitinkamai skirti laiko, taip pat nėjome.

Buvo karšta, diena buvo įpusėjusi. Galėjome sukti link paskutinio mūsų objekto - požeminės raketų bazės Plokščiuose Plungės rajone.

Bet brolis sako, kad vis dėlto norėtų pamatyti Apuolę, kurią vakar turėjome praleisti pritrūkus laiko.

O nuo Mosėdžio iki Apuolės per Skuodą bus kokie 24 kilometrai. Tuo pačiu keliu, kur vakar lėkėm kaip akis išdegę į Salantus, dabar grįžome pasižiūrėti, kaip atrodo vienas iš didingiausių mūsų piliakalnių.




Apuolė vadinama seniausia Lietuvos gyvenviete. Apulia - toks pirmasis rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos teritorijoje esančios vietovės vardas. Pirmiau nei Lietuvos.

Tai buvo senovės kuršių žemių sostinė, kurią 853–854 metais, išvykęs į penkių dienų kelionę, su didele narsa puolė Švedijos karalius Olafas. Jo metraštininkas sako, kad Apuolės pilį nuo vikingų gynė 15 000 kuršių karių.
Istorikai sako, kad Olafo metraštininkai šiek tik perdeda.

Šiandien Apuolė apaugusi medžiais, kurie paslepia perspektyvą ir neleidžia įsibėgėti fantazijai. O jos reikėtų norint išvysti didžiulę kuršių pilį.

Prieš pajudant link Platelių paprašiau, kad likusį pusdienį vestų brolis. Maniau, kad artimesnis kelias būtų grįžti per Žemaičių Kalvariją, bet brolio foresteris sankryžoje pasuko dešinėn, link Skuodo. Alio alio, kur važiuojat? Sako, navigacija taip nuvedė. :) Visiškas facepalm. Na, bet gal navigacijai pirmą kartą per savaitgalį prabuvo sąžinė ir ji nusprendė vesti mus ilgesniu, bet daugiau ar mažiau asfaltuotu keliu? ;) Tiesa, Skuode atvedė į akligatvį, bet tai buvo jau paskutinis tą savaitgalį jos kaprizas.

Vis dėlto kokie penki paskutiniai kilometrai iki Plokščių yra visapusiškai tragiškai žiaurus žvyrkelis. Abiejose jo pusėse net tiršta nuo poilsiaviečių ir jose pilna žmonių, kurie ilsisi, valgo ir miega pravažiuojančių mašinų sukeltose sodriose vieškelio dulkėse.

Į Šaltojo karo muziejų atvažiuojame apie 16 valandą. Mūsų jaunimui, o jų medžiagų apykaita greita, jau net silpna kaip norisi valgyti, o pietūs nusimato drauge su vakariene kažkada neapibrėžtoje ateityje, kurios paankstinti neįmanoma, nes muziejaus darbo laikas labai apibrėžtas - iki 18 val. Čia pat parkinge traukiame iš bagažinių į dėžutes supakuotus vakarykštės vakarienės likučius. Kol jie užkanda bent tiek, kad nelinktų kojos, jau ir 16:15. Prieš perkant bilietus muziejaus darbuotojai mus informuoja, kad į muziejų leis tik su grupe, o atimiausia grupė bus už penkiolikos minučių. Nutariame, kad tiek pakentėti dar galime. Kasoje nusiperkame bilietus ir einame laukti prie vartų, kurie yra tolėliau nuo kasų. Pro mus eina ir kažkur dingsta žmonės. Nesivargina laukti gidų ir, berods, kažkaip neprapuola toje bazėje, ir niekas jų nesulaiko. :)

O gal mes ne ten laukiam? 

Pusę penkių skambinu į muziejų pasitikslinti. Sako, laukit, kur laukiat. Dar po dešimties minučių jau neramu, todėl einu kelti bangų. Paiškėja, kad ekskursija bus 17 val., nes žmonių nėra tiek daug, kad reikėtų organizuoti ekskursijas kas pusvalandį. Mums sakė kitaip? O kam šiais laikais lengva.
17 valandą, prabindzinėjus prie vartų 45 minutes, ekskursija su puikiu gidu pagaliau prasidėjo ir nusipelno atskiro įrašo.

Ekskursija truko valandą, po to visi draugiškai per dulkių debesis grįžome į Platelius, kur važiuodami į priekį matėme vieną ar dvi kavines. Deja, ta, kurią nusižiūrėjome, rezervuota. Dar ant greitųjų gali pasiūlyti vištienos kepsnio, bet nevalgantiems mėsos, deja, nebeturi nieko. Kitoje, per sankryžą, tvyro riebalų kvapas ir yra kebabų, bet tai toli gražu būtų nepanašu į jaukią kelionės pabaigą.
Ką padarysi, važiuojame į Plungę.

Pakeliui matėme daug kempingų, kurie atrodo kur kas gaiviau ir švariau nei tie, kurie prie kelio į Plokščius. Plungėje radome ne tik paskutinę mūsų kelionėje degalinę, bet ir restoraną "Porto", kuriame skaniai ir maloniai prasėdėjome iki aštuntos ar devintos vakaro ir visai neskubėjome atsisveikinti. Pagaliau atsibučiavę, į Vilnių visi grįžome savais tempais.

Mano ekipažas autostradoje visus lenkė, nes dar turėjome užsukti į Kauną. Visu keliu sesės planšete sekėme, kaip vyksta Kroatijos ir Rusijos ketvirtfinalis. Vienuolikos metrų baudinius baigė mušti maždaug ties Vieviu. Grįžusios su sese dar kartą prasukome TV įrašą, po to dar kartą ryte. Supergeros emocijos. :)