Už kelių valandų baigsis vasara, o aš pagaliau prisiruošiau parašyti apie liepos 7 dienos pavakarį. Požeminė (šachtinė) branduolinių raketų paleidimo bazė, kuri dabar paversta Šaltojo karo muziejumi, buvo paskutinis objektas mūsų ilgoje ir turiningoje dviejų dienų kelionėje. Dėl neteisingos informacijos ekskursijos prie vartų laukėme 45 minutes. Kitu atveju neprisiminčiau, bet tuomet buvom išbadėję, su mažais vaikais ir mūsų dar laukė kelionė namo. Nors rašoma, kad teritorijoje be gido vaikščioti draudžiama, bet vartai buvo atidaryti ir niekas ten nekontroliavo. Kas nori, tas įeina. Tik kad be gido muziejuje nėra ką veikti. Šaltojo karo muziejus, švelniai tariant, neutralizavo bazės autentiką, todėl kas kur buvo ir kaip atrodė, patiems vieniems suprasti būtų sudėtinga.

Ex- požeminę branduolinių raketų paleidimo bazę Lietuvoje turime tik vieną. Tai buvo pirmoji tokia bazė visoje Sovietų Sąjungoje. Ištarnavusi 20 metų, ji išsilaikė padoriai, kiek tai įmanoma turint omeny istorines aplinkybes. Gidas sakė, kad pasaulyje tokių neišplėštų požeminių raketų paleidimo bazių yra tik trys - mūsiškė ir po vieną Ukrainoje bei JAV. Mano sesei pasisekė lankytis Plokštinėje prieš keliolika metų, kai čia buvo tamsu ir drėgna, bet jai, atrodo, autentiška aplinka labiau patiko. Internete galima rasti nuotraukų iš tų laikų, o va ekspozicijoje jų pasigedau. Taip ir nesupratau, kodėl muziejus Šaltojo karo, jeigu viskas jame vis tiek sukasi ir lankytojams labiausiai rūpi būtent apie šios bazės istoriją, funkcionavimą, buitį ir atomines bombas.

Kodėl branduolinių raketų bazei buvo pasirinktas šitas Lietuvos kampelis? Na, šalimais banguoja Platelių ežeras, kurio vanduo naudotinas aušinti vandenį. Be to, Plokštinės miškas prie Plokščių net ir dabar gana nuošali vieta, bet tokių vietų Lietuvoje daug. Čia gyvenę žmonės, gavę po 5 tūkst. rublių, patenkinti išsikraustė ir nieko neklausinėjo. Bet bazės egzistavimas buvo vieša paslaptis ne tik apylinkių gyventojams, bet ir amerikiečiams. Gidas sakė, kad amerikiečių palydovai, fotografuodami teritorijas, optimistiškiausiu rusams būdu Plokštinės bazę aptiko 5 metai po statybos, o labiausiai tikėtina, kad net pirmais statybos metais. :)

Amerikiečių taikinių sąraše galima matyti daugiau taikinių Lietuvos teritorijoje.

Požeminė bazė galėjo atlaikyti netiesioginį branduolinį sprogimą. Tiesioginio branduolinio sprogimo neatlaikytų jokia bazė.

Be to, požeminę bazę ne tik sunkiau sunaikinti, bet ir raketą iš jos galima paleisti greičiau nei iš antžeminės  - tuo metu per 22 minutes vs per valandą ar ilgiau.

Keturias 30 metrų gylio šachtas kareiviai kasė rankomis su kastuvais. Kiekviena šachta buvo kasama ilgiau nei 2 mėnesius. Per dvejus metus statybose dirbo apie 10 tūkstančių kareivių. Oficialiai bazė pradėjo veikti 1962 metų gruodžio 31 dieną.
Jeigu dar yra gyvų karininkų, kurie tarnavo Plokštinėje, tai jie vis dar privalo saugoti paslaptis. Kareiviams konfidencialios informacijos reikalavimai nebuvo tokie griežti.

Šalimais buvo karinis miestelis, kuriame gyveno apie 300 kareivių. Dalis jų buvo pristatyta „prie kiaulių“, kurių laikydavo 70 ar 80. Tokiu būdu bazė galėjo prasimaitinti ir savarankiškai. Kariniame miestelyje buvo kinas, net vykdavo kažkokie šokiai. Visiems rūpi, kas su kuo šoko. Karininkai galėjo šokti su savo žmonomis, o kareiviai arba su karininkų žmonomis, arba nelegaliai bandydavo patekti į kaimo šokius.

Nors miegoti nuėjome po pusiaunakčio, bet rytas sodyboje prie Salantų mums išaušo anksti. Atrodo, vos nustojau girdėti tylias saviškių šnekas valgomajame, jiems bedorojant naktipietinį šašlyką, kai pradėjau girdėti šeimininkės aktyvius krebždėjimus virtuvėje.

Su sese prabudusios puolėm budėti prie vonios, nes iš mūsų keturių kambarių atskirą vonios kambarį turėjo tik vienas, o trys kiti dalijosi vieną dušą ir tualetą. Eilėje mes antros. Pasigražinome, paklojome lovas ir nuslinkome apačion ieškoti kavos.
O tas penktas kambarys beveik iki mūsų išvažiavimo nerodė gyvybės požymių. ;)

Apie pirmąją kelionės Žemaitijoje dieną pasakojau įraše Žemaitija nuo Užvenčio iki Imbarės.

Sodyboje buvome užsisakę ir pusryčius. Išvakarėse, kai virtuvėje ieškojome indų, pastebėjau, kad pririnkta naminių kiaušinių. Kadangi šeimininkė laiko paukščių, tikiuosi, kad mūsų pusryčių kiaušinienė buvo būtent iš tokių. Bandelės buvo keptos vietoje su naminės uogienės įdaru, ką galima nustatyti pagal rastus vyšnių kauliukus. Tokie smulkūs dalykučiai mane visada džiugina.

Po pusryčių atsirokavome su šeimininke ir nesustodami Salantuose, nes tiesiog neįmanoma visko suspėti, išvažiavome į netoliese, Gargždelės kaime, esančią Orvidų sodybą.

Orvidų sodyboje buvau lankiusis dar esant gyvam Viliui Orvidui, tai galite įsivaizduoti, kaip seniai tai buvo. Rugpjūtį gimė, rugpjūtį priėmė vienuolio įžadus, 1992-ųjų rugpjūtį, nesulaukęs nė keturiasdešimties, mirė savo sodyboje.

Kai ten buvau, sodyba atrodė gerokai kitaip. Laisvės ir nenusakomumo jausmą ir medžių šaknimis į viršų vaizdą nešiojausi daugybę metų.

Sodybą 1937 metais nusipirko Vilniaus senelis Jonas Orvidas. Ir senelis, ir Viliaus tėvas Kazimieras Orvidas, ir pats Vilius dirbo su akmeniu. Vilius Orvidas kūrė originalius antkapinius paminklus ir iš to neblogai uždirbdavo, o ką uždirbdavo, išleisdavo akmenims ir technikai. Muziejumi po atviru dangumi Orvidų sodyba ėmė virsti nuo 1973 metų, Viliui grįžus iš tarnybos sovietų armijoje. Sodyboje vyrauja religinė tema, bet paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, Vilius atsakydavo jog apsiėmė „gelbėti" akmenis ir ąžuolus“. Paminklas melioracijos stekenamai Lietuvos žemei. Nenuostabu, kad sovietinė Lietuvos valdžia ne kartą norėjo veiklą, netelpančią į jokius rėmus, parišti. Jau buvo sužymėję akmenis. Išgelbėjo kreipimasis į Gorbačiovą. Prasidėjus Atgimimui, sodyba tapo jaunimo, meno ir kultūros žmonių traukos centru ir ramybės ieškančiųjų užuovėja.

Pirmiausia mus pasitiko tankas, tas pats, kurį dar prisimenu stovėjus Salantuose.

Jau minėjau, kad Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį apvažiavome Žemaitiją. Šia kelione atgaivinome tradiciją, kurią su šeima bandėme pradėti dar gūdžiais 2005-aisiais ir po to numarinome ilgiems trylikai metų. Jeigu praėjęs laikas vaizdžiai atsispindi užaugusiuose vaikuose, tai tuomet mano dukra ruošėsi eiti į pirmą klasę, o šiais metais buvo baigusi pirmą VU kursą.

Braižyti tušinuku linijas sename kelių atlase pradėjome per Velykas. Atramos taškai buvo du: aš būtinai norėjau aplankyti Alsėdžius ir Brėvikius, o brolis - Šaltojo karo muziejų Plokštinėje. Skaudančia širdimi iš maršruto išmečiau Renavo dvarą, nes buvo akivaizdu, kad nors žemėlapyje atrodo šalia, bet kilometrais skaičiuojant bus labai nepakeliui. Kadangi planavome keliauti per ilgojo savaitgalio visuotines kraustynes link jūros, kai vienos nakties keliautojai nelaukiami, taip pat skaudančia širdimi atsisakėme ir minties bandyti laimę Palangoje ar Šventojoje. Nakvynę vienai nakčiai pavyko gauti kaimo turizmo sodyboje prie Salantų. Pagal maršrutą mums labiau būtų tikęs Skuodas, bet Skuodo viešbutis nesureagavo į el. laišką su klausimu, ar triviečiame kambaryje tilps du suaugusieji ir du maži vaikai.

Suplanuotas dviejų dienų maršrutas, įskaitant trumpus sustojimus įsipilti benzino ir pavalgyti, buvo toks: Vilnius- „Mega“-Užventis-Šatrijos kalnas-Luokė-Telšiai-Alsėdžiai-Brėvikiai-Žemaičių Kalvarija-Šarnelė-Barstyčiai-Apuolė-Skuodas-Salantai-Mosėdis-Šaukliai-Orvidų sodyba-Plateliai-Plokštinė-Kaunas-Vilnius. Tarpe - himno giedojimas liepos 6 dienos 9 val. vakaro. Atradau, kad tokiai progai aplinkui nebus įstabesnio kalno nei Imbarės piliakalnis prie Salantų. Sodybos šeimininkė patikino, kad piliakalnis iš tiesų yra netoli nuo mūsų nakvynės vietos.

Ką galiu pasakyti - viską, kas suplanuota, daugiau ar mažiau spėjome, bet pavargome ir pritrūko laiko ne keliauti, o tiesiog pabūti, pabendrauti neišsibarsčius per tris automobilius.

Komanda rinkosi nuo Vilniaus geležinkelio stoties, kur paėmiau baisiai ankstyvu traukiniu atvažiavusią sesę, pro „Cirkle K“ už Grigiškių, kur dviem atskirais ekipažais prisijungė mano brolio šeima ir brolienės brolio šeima, iki Kauno „Megos“, kur pakeliui prisijungė dukros vaikinas. Taigi iš viso buvome vienuolika žmonių, tarp jų - trejų ir penkerių metų vaikai. Vėliau pasirodė, kad jiems šitas maršrutas buvo visai neblogai subalansuotas. :) Pusę dešimtos ryto greitkeliu jau lėkėm link Kryžkalnio. Savaitgalis buvo šiltas, kelias pradžioje puikus, mašinos kurį laiką irgi buvo gražios. Gerai, kad neploviau prieš kelionę. Paskui viską padengė žvyrkelių dulkės. Žemaitijoje net vietose, kurias galima pavadinti turistinėmis, daug neasfaltuotų kilometrų. Tiek vieškelių nesu mačiusi niekur kitur Lietuvoje. Tik išvažiuok iš miestelio ar kaimo, ir viskas, asfaltas baigiasi. Gal ne taisyklė, bet tendencija tikrai.

Brolis savo visureigį papuošė dviem vėliavomis, trispalve ir Vyčiu. Aš buvau parūpinusi dvi žvakes, nes kapinės irgi buvo įtrauktos į mūsų maršrutą. Maistą buvome sutarę pirktis Skuode, bet va šita mintis tai nebuvo pati geriausia.

Neužvažiuojant į Kelmę, pirma mūsų stotelė buvo Užventis. Iš pradžių sustojome prie miestelio parduotuvės. Neprisimenu, ar pirkome ledų, bet tikrai sesuo nupirko trečią žvakę, nes tik vėlai kelionės išvakarėse apsižiūrėjau, kad Užvenčio kapinėse palaidotas paskutinis dvaro, kurį planavome aplankyti, šeimininkas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Smilgevičius. Užventis jam priklausė maždaug nuo 1910-ųjų.

Signataras palaidotas prie tako šalia koplyčios. Truputį paskaičiau iš Vikipedijos, prisiminiau, ką apie signatarą sakė ekskursijoje Signatarų namuose. Uždegėme jam žvakelę, palikome nedidukę trispalvę. Tebūnie šviesiausia atmintis. Ačiū.

Po to pavažiavome iki dvaro. Iš tiesų ten netoli ir pėsčiomis, bet jau iš pat pradžių teko taupyti laiką. Tai, kas atrodo kaip dvaro rūmai, iš tiesų yra vandens malūnas. Signataras Jonas Smilgevičius buvo pažangus ūkininkas. Tai jis malūną modernizavo ir įrengė turbiną, kuri gamino elektros energiją dvarui ir visam Užvenčiui. Dvaro namas (deja) virtęs gyvenamuoju namu, gal net ne vieno buto, bet vandens malūno ir spirito varyklos pastatas sutvarkytas ir jame įrengtas viešbutis bei restoranas. Kai lankėmės, restorane kaip tik laukė vestuvininkų. Visiems patiko labai jaukus parkas prie Ventos upės, tiltas, dvaro alėja, krintančio vandens čiurlenimas ir fotogeniškos gervės. Daug nuotraukų neprikraunu, kad būtų ką atrasti patiems. Man Užventis buvo atradimas!