Viena žygiuoti neplanavau, bet žygio draugė likus savaitei iki "Nemuno kilpų" darbe slydo laiptais ir išsisuko koją, ir nors iki pat penktadienio ryto tikėjosi, kad koja kažkokiu stebuklingu būdu pasitaisys, bet stebuklas neatsitiko. Taip netikėtai įgijau naujų patirčių. Aš keliauju solo ir man tai patinka, bet dar nebuvau žygiavusi viena, jeigu taip galima pasakyti apie "Trenkturo" žygius.

Iš vakaro pliaupė liūtis, o žygio dienai Prienuose buvo prognozuojama 100-procentinė lietaus tikimybė. Pasiėmiau 3 celofaninius lietpalčius ir nedidelį lengvą skėtį, nors jeigu būtų nutikusi rimta liūtis, mano įranga būtų tiek pat naudinga kaip numirėliui kompresas. Turėjau šiek tiek užkandžių, rehydrono, dėl visa ko mašinoje palikau pamainą sausų drabužių ir iš anksto įspėjau draugę, kad jeigu ji kam ir atiduos savo bilietą, aš nieko svetimo į savo kompaniją nepriimsiu, nes terliotis taikytis su svetimo žmogaus tempu ir palaikyti tuščią smalltalk'ą mažiausiai šešias valandas man būtų kankynė. (Svetimo žmogaus net nepastatysi eilėje prie WC, kol pati ilsėčiausi iškėlus kojas, tiesa, apie tokį potencialų praktišką pritaikymą pagalvojau jau daug vėliau.)

Kadangi 25 km Sveikatingumo žygio maršrutas sutapo su pernykščiu, kurį ėjome vos prieš devynis mėnesius, pasirinkau Turistų, kurio paklausa ir ypač laikinas uždarymas kėlė bangas socialiniuose tinkluose, nes gi visada visiems labiausiai reikia to, ko trūksta. ;) Nors asmeniškai man pernykštė trasa (palei Škėvonių atodangą ir su virvėmis į kalną) patiko daug labiau.

Mašiną vėl tvarkingai palikau Prienų mieste ir apie 2 km iki estrados nuėjau pėsčiomis (ir atgal taip pat). Startavome vėliau nei kiti maršrutai, tik nuo 11 val. Dar nė viename Trenkturo žygyje, o šis man buvo ketvirtas, nebuvo tekę matyti tooookių eilių prie registracijos. Buvo aišku, kad mūsų vienu metu išeis labai daug, neišvengiamai minsim vieni kitiems ant kulnų ir į mišką prispaudus reikalui eiti teks toli. ;)

Pirmoji žygio dalis man buvo nuobodoka.

Iš pradžių žygiavome miesto gatvėmis.


Paskui kurį laiką ėjom palei Nemuną. 

Takas driekėsi per iškirstus dilgėlynus, todėl vienoje vietoje labai pasijuto, kaip palyginti su dilgėlėmis maloniai kvepia vandeninė mėta. Nors žygiavome Nemuno krantu, bet tai nereiškia, kad tas krantas vaizdingas. Vieną sportbatį kiaurai įmurkdžiau į purvą, bet įveikus šių metų Kęstutėnus tai buvo niekis. Iš pradžių teko eiti gana glausta vora, paskui kliuvo ir plento ruožo, ir vieškelio. Deja, iki pat Birštono trasoje nepasitaikė nei piliakalnių, nei gamtos ar kultūros paminklų. Grupelės stojo tiesiog pasibūti paupy, bet kai žygiuoji viena, tai eini sau ir tiek. Prisipažinsiu, buvo kilusi mintis, kad man jau tiek neįdomu, kad visai mielai pasinaudočiau pervežimo paslauga ir grįžčiau į Vilnių. Pavyko šitą mintį nuvyti šalin.
Nykštukų klausimais vieną kartą gelbėjo eglynas, bet po to miškas darėsi vis retesnis, gražesnis ir nepatikimesnis, todėl eilės prie tualeto neišvengiau ir jai paaukojau visą sustojimą 12 kilometre.

Smagu, kad Trenkturas pagaliau atsisakė vienkartinių butelių dalijimo punktuose - vandens buvo galima pasipildyti iš didelių talpų.

Artėjant prie Birštono trasa gražėjo.

Ant šakos supasi vieniša geltona juosta.

Pakeliui atsirado aviečių. Pražygiavome pro apleistą buvusios stovyklos teritoriją, nuo mūsų signaline juosta atsitvėrusią sodybą, Atminties tako skulptūras. Netrukus išnirome prie užpakalį į mus atsukusio Vytauto žirgo, tik anas kitoje Nemuno pusėje. Artėjo didysis sustojimas 17-ajame kilometre ir didžiausia maršruto atrakcija - kėlimasis per Nemuną.
Kai programoje skaičiau "keltas", įsivaizdavau kažką panašaus kaip Vilkijoje, bet realybėje Nemunu zujo laivai ir laiveliai. Mažiausias iš jų jau kilnojo dar negausius žygeivius. Vėliau prisijungė keletas didesnių.
Galėjau iš karto sėsti ir keltis, bet padariau kritinę klaidą - nusprendžiau pavalgyti. :)
Žygyje kažkaip būna faina gauti koooošės.

Bet atstovėjus ilgą eilę net pagailo dviejų jaunų sutrikusių savanorių, kurie, kaip suprantu, jau ką tik pagaliau buvo sulaukę košės, kurią tiekėjas atvežė, bet ne(be)turėjo kur ją dėti. Pasiūlė vienkartinę stiklinaitę. Nu ok (pati kalta, kad neapsirūpinau dubenėliu iš namų). Eilė prie keltų tuo tarpu dramatiškai išsitęsė iki pat maisto palapinės, tai su ta savo iš karto ir tuščia stiklinaite iš vienos eilės sklandžiai perėjau į kitą.

Kairėje eilė prie kelto, dešinėje prie maisto, viršuje prie tualetų. Šitoje neteko stovėti.

Buvo košė.

Kairėje buvo įrengtas "restoranas" šuniukams. Kad ir kaip pavargus, bet žiūrėti, kaip savanoris atlydi ciuciukus žygeivius paėsti ir palakti ir jie čia visaip čiūdijasi, buvo faina. :)

Šituo momentu labiausiai pavydėjau tiems, kurie žygiavo su draugais ar šeimomis ir galėjo sau leisti pasivoliot ant žolės ar susiieškoti kokios veiklos, pvz., nueiti atsigaivinti kojas su "Perskindol", kol vienas iš kompanijos "laikė frontą".

Vėliau organizatoriai informavo, kad Turistų maršrutą pasirinko 34,7 % visų žygio "Nemuno kilpomis" dalyvių, kurių iš viso buvo penki tūkstančiai, ir visus mus tiems dviem savanoriams reikėjo pamaitinti, o laiveliams perkelti į kitą krantą. Mergina savanorė atsakingai skaičiavo mus ir skirstė į laivus, kad  nesigrūstume ir į kiekvieną patektų saugus skaičius.


Man kliuvo tas mažasis.

Smagiai ir greitai, net per greitai (su mielu noru dar būčiau plaukusi ir plaukusi) buvome nuplukdyti į Birštono centrą. 


Neįsivaizduoju, kada baigė kelti paskutinius. O persikėlusieji prisijungėme prie kitų maršrutų trims likusioms atkarpoms, kurios atkartojo pernykštę mūsų trasą, tik dabar ji man pasirodė trumpesnė ir greitesnė nei pernai. "Eglės sanatorijos" punkte dar paėmiau trapučių, kuriais kartu su iš namų paimtais riešutais užkandau tebletę nuo galvos skausmo, o paskutiniame nebenorėjau net vaisių, tik antspaudus susirinkau, ir viskas. Labai greitai, praktiškai sumušdama visus savo greičio rekordus, atskuodžiau iki finišo.

Grįždama Trakuose papuoliau į siaubingą liūtį, Vilnių taip pat radau nusiaubtą liūties. Vat ir netikėk, kad Trenturas turi susitarimą su gamtos dievais. :)