Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią reiktų įtraukti į programą naiviems turistams iš Vakarų kaip neretušuoto sovietinio paveldo pavyzdį.
Neseniai dalyvavau vienoje iš atgimstančios Ramintojos bendruomenės vasarą organizuojamų nemokamų ekskursijų, kurių metu galima aplankyti viešas ir nelabai viešas bažnyčios erdves. Apie ekskursijas skelbiama bendruomenės Facebook paskyroje, rekomenduoju sekti ir sudalyvauti.
Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčių daug, bet iš jų tik viena Ramintoja. Paskutinė barokinė Vilniuje, vienabokštė - kas labai reta baroko ir rokoko pasaulyje. Tiesa, nepaklausiau, ar galima Ramintoją vis dar vadinti barokine.
Šiemet jai sukanka lygiai 250 metų. Išorė santūri, o vidus buvo ypatingai puošnus.
Kanuto Rusecko Lietuvaitė su verbomis ant Ramintojos slenksčio yra vienintelis išlikęs prašmatnaus šios bažnyčios interjero liudijimas.
Negalima visų šunų sukarti tik ant sovietmečio, nes Ramintoją rusų valdžia pradėjo naikinti dar XIX a. viduryje. 1854 metais uždarė, netrukus perdarė į Šv. Andrejaus cerkvę, kartu sunaikino daug barokinių ir rokokinių grožių. Kaip bebūtų graudu, bet bažnyčios naikinimui tuomet vadovavo architektas Tomas Tišeckis, prof. Karolio Podčašinskio mokinys, kuris pats šiaip jau yra pastatęs daug gražių pastatų, įskaitant Astravo dvaro rūmus prie Biržų.
Tarpukariu Ramintoja buvo grįžusi katalikams, bet neilgam. Antrojo pasaulinio karo metais stipriai degė, po karo buvo atiduota Lietkoopsąjungai ir 1967 metaus virto mėsos ir daržovių sandėliu.
Gelžbetoninės perdangos padalijo Ramintoją į tris aukštus (nors liežuvis sunkiai apsiverčia taip sakyti), įrengtas pramoninis liftas, laiptinė, tualetas ir t.t.
Nuo 1991-ųjų ilgą laiką patalpos stovėjo apleistos ir nenaudojamos.
Neseniai dalyvavau vienoje iš atgimstančios Ramintojos bendruomenės vasarą organizuojamų nemokamų ekskursijų, kurių metu galima aplankyti viešas ir nelabai viešas bažnyčios erdves. Apie ekskursijas skelbiama bendruomenės Facebook paskyroje, rekomenduoju sekti ir sudalyvauti.
Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčių daug, bet iš jų tik viena Ramintoja. Paskutinė barokinė Vilniuje, vienabokštė - kas labai reta baroko ir rokoko pasaulyje. Tiesa, nepaklausiau, ar galima Ramintoją vis dar vadinti barokine.
Šiemet jai sukanka lygiai 250 metų. Išorė santūri, o vidus buvo ypatingai puošnus.
Negalima visų šunų sukarti tik ant sovietmečio, nes Ramintoją rusų valdžia pradėjo naikinti dar XIX a. viduryje. 1854 metais uždarė, netrukus perdarė į Šv. Andrejaus cerkvę, kartu sunaikino daug barokinių ir rokokinių grožių. Kaip bebūtų graudu, bet bažnyčios naikinimui tuomet vadovavo architektas Tomas Tišeckis, prof. Karolio Podčašinskio mokinys, kuris pats šiaip jau yra pastatęs daug gražių pastatų, įskaitant Astravo dvaro rūmus prie Biržų.
Tarpukariu Ramintoja buvo grįžusi katalikams, bet neilgam. Antrojo pasaulinio karo metais stipriai degė, po karo buvo atiduota Lietkoopsąjungai ir 1967 metaus virto mėsos ir daržovių sandėliu.
Gelžbetoninės perdangos padalijo Ramintoją į tris aukštus (nors liežuvis sunkiai apsiverčia taip sakyti), įrengtas pramoninis liftas, laiptinė, tualetas ir t.t.
Nuo 1991-ųjų ilgą laiką patalpos stovėjo apleistos ir nenaudojamos.