Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią reiktų įtraukti į programą naiviems turistams iš Vakarų kaip neretušuoto sovietinio paveldo pavyzdį.

Neseniai dalyvavau vienoje iš atgimstančios Ramintojos bendruomenės vasarą organizuojamų nemokamų ekskursijų, kurių metu galima aplankyti viešas ir nelabai viešas bažnyčios erdves. Apie ekskursijas skelbiama bendruomenės Facebook paskyroje, rekomenduoju sekti ir sudalyvauti.

Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčių daug, bet iš jų tik viena Ramintoja. Paskutinė barokinė Vilniuje, vienabokštė - kas labai reta baroko ir rokoko pasaulyje. Tiesa, nepaklausiau, ar galima Ramintoją vis dar vadinti barokine.
Šiemet jai sukanka lygiai 250 metų. Išorė santūri, o vidus buvo ypatingai puošnus.

Kanuto Rusecko Lietuvaitė su verbomis ant Ramintojos slenksčio yra vienintelis išlikęs prašmatnaus šios bažnyčios interjero liudijimas.

Negalima visų šunų sukarti tik ant sovietmečio, nes Ramintoją rusų valdžia pradėjo naikinti dar XIX a. viduryje. 1854 metais uždarė, netrukus perdarė į Šv. Andrejaus cerkvę, kartu sunaikino daug barokinių ir rokokinių grožių. Kaip bebūtų graudu, bet bažnyčios naikinimui tuomet vadovavo architektas Tomas Tišeckis, prof. Karolio Podčašinskio mokinys, kuris pats šiaip jau yra pastatęs daug gražių pastatų, įskaitant Astravo dvaro rūmus prie Biržų.

Tarpukariu Ramintoja buvo grįžusi katalikams, bet neilgam. Antrojo pasaulinio karo metais stipriai degė, po karo buvo atiduota Lietkoopsąjungai ir 1967 metaus virto mėsos ir daržovių sandėliu.
Gelžbetoninės perdangos padalijo Ramintoją į tris aukštus (nors liežuvis sunkiai apsiverčia taip sakyti), įrengtas pramoninis liftas, laiptinė, tualetas ir t.t.
Nuo 1991-ųjų ilgą laiką patalpos stovėjo apleistos ir nenaudojamos.

Viena žygiuoti neplanavau, bet žygio draugė likus savaitei iki „Nemuno kilpų“ darbe slydo laiptais ir išsisuko koją, ir nors iki pat penktadienio ryto tikėjosi, kad koja kažkokiu stebuklingu būdu pasitaisys, bet stebuklas neatsitiko. Taip netikėtai įgijau naujų patirčių. Aš keliauju solo ir man tai patinka, bet dar nebuvau žygiavusi viena, jeigu taip galima pasakyti apie „Trenkturo“ žygius.

Iš vakaro pliaupė liūtis, o žygio dienai Prienuose buvo prognozuojama 100-procentinė lietaus tikimybė. Pasiėmiau 3 celofaninius lietpalčius ir nedidelį lengvą skėtį, nors jeigu būtų nutikusi rimta liūtis, mano įranga būtų tiek pat naudinga kaip nabašninkui kompresas. Turėjau šiek tiek užkandžių, rehydrono, dėl visa ko mašinoje palikau pamainą sausų drabužių ir iš anksto įspėjau draugę, kad jeigu ji kam ir atiduos savo bilietą, aš nieko svetimo į savo kompaniją nepriimsiu, nes terliotis taikytis su svetimo žmogaus tempu ir palaikyti tuščią smalltalk'ą mažiausiai šešias valandas man būtų kankynė. (Svetimo žmogaus net nepastatysi eilėje prie WC, kol pati ilsėčiausi iškėlus kojas, tiesa, apie tokį potencialų praktišką pritaikymą pagalvojau jau daug vėliau.)

Kadangi 25 km Sveikatingumo žygio maršrutas sutapo su pernykščiu, kurį ėjome vos prieš devynis mėnesius, pasirinkau Turistų, kurio paklausa ir ypač laikinas uždarymas kėlė bangas socialiniuose tinkluose, nes gi visada visiems labiausiai reikia to, ko trūksta. ;) Nors asmeniškai man pernykštė trasa (palei Škėvonių atodangą ir su virvėmis į kalną) patiko daug labiau.

Mašiną vėl tvarkingai palikau Prienų mieste ir apie 2 km iki estrados nuėjau pėsčiomis (ir atgal taip pat). Startavome vėliau nei kiti maršrutai, tik nuo 11 val. Dar nė viename „Trenkturo“ žygyje, o šis man buvo ketvirtas, nebuvo tekę matyti tooookių eilių prie registracijos. Buvo aišku, kad mūsų vienu metu išeis labai daug, neišvengiamai minsim vieni kitiems ant kulnų ir į mišką prispaudus reikalui eiti teks toli. ;)

Pirmoji žygio dalis man buvo nuobodoka.

Iš pradžių žygiavome miesto gatvėmis.

Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį išilgai ir skersai apvažiavome Žemaitiją. Vienas šitos kelionės stabtelėjimas man buvo labai svarbus, todėl apie jį noriu parašyti plačiau. Jau prieš trejus metus norėjau nuvažiuoti į Brėvikius, kai ieškojome Milkantų, bet pritrūko laiko ir keliai tuomet išgąsdino.
O prasidėjo viskas prieš ketverius metus, kai Vilniuje paleido autobusus, apklijuotus Vasario 16-osios Akto signatarų nuotraukomis.
Negėda prisipažinti - važinėjau paskui ir naršiau. Geriausias edukacinis projektas ever.

Žmogus, kurio povyza nuotraukoje tuomet patraukė labiausiai - Stanislovas Narutavičius.
Žemaičių bajoras, Brėvikių dvaro savininkas. Vienintelėje bendroje visų signatarų nuotraukoje sėdi J. Basanavičiaus dešinėje, išsiskirdamas ūgiu ir stotu.
Teko skaityti, kad galbūt paties Akto autorius.

Dažniau nutylimas, tinkamai neįvertintas, beveik neįamžinto atminimo. Kodėl? Nežinia. Nepatogus, matyt.

Vasario 16-osios Aktą pasirašė su baisiąja w - S. Narutowicz (Grob Rodziny Narutowiczow, iškalta plokštėje ant kapo).
O kalbėjo žemaitiškai.

1863-ųjų sukilėlio sūnus. Tiesa, tėvas mirė, kai Stanislovas buvo ketverių, bet motina Viktorija Ščepovska-Narutavičienė, nors ir neturtinga, netekusi savo dvarelio, pasistengė vaikams suteikti geriausią išsilavinimą, kokį tik išgalėjo. Po vyro mirties prisiglaudė pas grafą Antaną Rönne, šio žmonos prašymu, Renavo dvare, kur Laurynas Ivinskis mokė ne tik grafo anūkus, bet ir Stanislovą su jaunesniuoju broliu Gabrieliumi. Mirus grafui, Narutavičienę su vaikais globojo Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis. Abudu broliai baigė vokišką Liepojos gimnaziją, kuri anuo metu garsėjo tolerancija kitaminčiams. Ori išsilavinusi bajorė nenorėjo, kad jos sūnūs mokytųsi rusiškoje gimnazijoje.

Advokatas, visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, 1905 metų revoliucijos dalyvis, vadinamosios Alsėdžių respublikos vienas iš įkūrėjų ir vadovas.

Vienas iš keturių maištininkų, kartu su Jonu Vileišiu, Mykolu Biržiška ir Steponu Kairiu, kurie pareikalavo, kaip kad pasakojo Signatarų namuose, kad akte nebūtų Antano Smetonos siūlytos nuostatos, kad Lietuva amžinai susijusi ryšiais su Vokietija, ir atstovėjo bekompromisės Lietuvos nepriklausomybės idėją priimant radikalų sprendimą - savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Tuomet šiems keturiems drąsiems vyrams pavyko įtikinti šešiolika kitų ir 1918 m. vasario 15 d. pasiekti susitarimą.

Buvo vedęs Joaną Bilevičiūtę, baigusią filosofijos studijas Šveicarijoje. Rašoma, kad ji buvo pirmoji moteris Lietuvos istorijoje, įgijusi aukštąjį išsilavinimą. 

Trečiojo dešimtmečio pradžioje grįžo į savo Brėvikius. 

Iš straipsnio „Vorutoje“:

S.Narutavičiaus ūkyje tvyrojusią atmosferą galima pavadinti „Brėvikių respublika“: tai, ko nepajėgė įgyvendinti „didžiosios politikos“ bandymais, jis įkūnijo savo dvare. Senieji alsėdiškiai Brėvikių dvaro šeimininką S.Narutavičių prisiminė kaip labai paprastą ir dorą žmogų, ne tik gynusį juos nuo politinės savivalės ir plėšikavimų 1905–1907 m. revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Alsėdžių bažnyčioje Narutavičiai melsdavosi ne labiausiai gerbiamiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose, greta nekilmingų ir neturtingų kraštiečių. Samdinių vaikams nedrausdavo lakstyti po kiemą ir sodą, pasiskinti obuolių. Brėvikiuose veikusioje mokyklėlėje 1891–1899 m. slapta, o panaikinus spaudos draudimą ir viešai, J.Narutavičienė mokė dvaro ir apylinkių vaikus lietuvių kalbos . Ten buvo klasė, lenta, o vadovėlius ir rašymo priemones dvarininkų šeima vaikams duodavo veltui, pamokos prasidėdavo pasibaigus ganiavos metui. Samdiniams ar jų šeimos nariams susirgus, šeimininkai rūpindavosi, kad būtų pakviestas gydytojas, dažnai pati šeimininkė padėdavo ligonį slaugyti. Dvarininkui dėkingi samdiniai neieškodavo kito šeimininko, kai kurie Brėvikiuose išdirbdavo net dvidešimt metų. Dalis jų net nepatikėjo šeimininko netektimi – Brėvikiuose ir Alsėdžiuose sklandė legenda, kad iš Kauno pargabentas karstas su velioniu buvęs „įtartinai lengvas“ . Samdinių vaikai sovietmečiu prižiūrėjo signataro kapą Alsėdžių kapinėse. Geras vardas dėkingų už rūpestį dėl socialinio teisingumo žmonių atmintyje gerokai pergyveno jo šeimininką.

Ūkininkas, sako, iš jo buvo nekoks.
Nusišovė būdamas septyniasdešimties. Palaidotas Alsėdžiuose. Už kelių kilometrų - jo Brėvikiai.

Istoriniuose virsmuose brolis Gabrielius pasirinko kitą pilietybę ir tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu. Galima sakyti, pasiekė daugiau už vyresnįjį brolį.
Tos pačios savaitės pirmadienį aplankiau ir jo kapą Varšuvos katedros požemiuose. 

Niekur Lietuvoje neteko gadinti mašinos ant tiekos žvyrkelių ir niekur telefono navigacija tiek negadino nervų kaip Žemaitijoje. Alsėdžius išvis galima karūnuoti Lietuvos žvyrkelių sostine iš trijų pusių - ir nuo Telšių, ir į Brėvikius, ir paskui į Žemaičių Kalvariją. 

Alsėdžiai taigi nemažas miestelis. Įvažiavus kapinių nematyti, o kadangi navigacija tą dieną buvo konkrečiai supsichavusi, teko kaip reikiant paklaidžioti kiemais bei per pievas (važiavome trimis mašinomis vienas paskui kitą, pirma paklysta (mano), apsisukinėja visos, atrodėme galingai) ir klausinėti žmonių, kol privažiavome kapines. Ten žmonės pasakė, kad signataro kapą rasime už koplyčios.

Uždegėme žvakę, įsmeigėme nedidelę trispalvę. 

Brėvikių dvaras priklauso privačiam asmeniui. Internete radau telefono numerį, kuriuo reikėtų tartis dėl apsilankymo, bet prisiskambinti nepavyko - telefonas visą laiką buvo išjungtas. Galbūt numeris pasikeitęs. Teko užvažiuoti neįspėjus. Nieko nesutikome, nė gyvos dvasios. Nebuvo ko prašyti leidimo pasivaikščioti, todėl leidome sau tik tiek, kiek padoru svetimame kieme.

Bet prisiliesti prie vietos, kurioje gyveno signataras Stanislovas Narutavičius, man buvo didelė dovana. 

Tą ilgą liepos 6-osios dieną pradėjom aplankydami signataro Jono Smilgevičiaus kapą Užventyje ir baigėme giedodami himną ant Imbarės piliakalnio prie Salantų.

Papildyta: apie visą kelionę kviečiu skaityti įrašus Žemaitija nuo Užvenčio iki Imbarės ir Antra diena Žemaitijoje. Akmenys, tundra ir Apulia, kurios vardas paminėtas pirmiau nei Lietuvos.

Neįvertinus atstumų, šį kartą pritrūko laiko nuvažiuoti iki vienų didžiausių pasaulyje žydų kapinių Okopowa gatvėje, tačiau ne jas labiausiai norėjau aplankyti, o Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedros požemius.
Kad mėgstu tokias vietas, įrodymu galėtų būti faktas, kad Vilniaus katedros požemiuose lankiausi keturis kartus. :) Varšuvos katedra atstatyta praktiškai nuo nulio, o požemiai, kaip supratau, karo metais nebuvo sunaikinti. Man tai buvo įdomiausia vieta Varšuvos senamiestyje.

Lankytojams jie atidaromi kasdien, bet gali nutikti visokių force majeure, kurie sujaukia planus. Pavyzdžiui, sekmadienį vyko vargonų muzikos festivalio koncertas, todėl į požemius neleido. Ir todėl pirmadienį, kuris buvo jau paskutinė mūsų dieną Varšuvoje, į katedrą išsiruošėm iš ryto pačiu pirmu punktu.

Bilietus pardavė aukštas, efektingas ir tikinčiųjų bei turistų minioje išsiskiriantis kunigas, kurio tiesiog neįmanoma buvo nepastebėti (bet neiškart supratau, kad jis ir yra vaikščiojanti kasa), jis gi palydėjo laiptukais žemyn ir atrakino vartelius į anapus. Tai one way įėjimas, sako, čia nebeišeisite. Velniukai akyse, maniau, kad juokauja, bet įleidęs jis iš tiesų išėjo ir mus ten užrakino! :)

Vis dėlto tai laidojimo vieta, ne muziejus. Pradžioje ekranuose pateikiama šiek tiek ir gana įdomios informacijos apie katedros istoriją bei visokius Theatrum funebris ir Castrum Doloris ir kt. laidojimo papročius, po to belieka sekti nuorodas ir skaityti užrašus ant sarkofagų.

Tarp palaidotųjų ir perlaidotųjų Varšuvos katedroje - paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, du Lenkijos prezidentai - pirmasis, iš Lietuvos kilęs profesorius Gabrielius Narutavičius (kuriam, iki pakertant nacionalisto kulkai, buvo lemta prezidentauti vos kelias dienas) ir trečiasis - Ignacijus Mosciskis. Taip pat paskutiniai Mazovijos kunigaikščiai iš Piastų dinastijos - Stanislovas ir Jonušas III, Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Sienkievičius, šventasis, buvęs Varšuvos arkivyskupas Zigmuntas Felinskis, kardinolas Steponas Vyšinskis, pokariu aršiai priešinęsis komunistų valdžiai ir už tai kalėjęs, ir kt.

Karališkosios Vazų šeimos kūdikio sarkofagas, 17 amžius

Drabužiai, su kuriais laidota, tik nepasakysiu, kurio amžiaus, bet atrodo šiurpokai. Yra ir karstuose gulinčių eksponatų.

Po kelių dienų pagaliau atsirado proga nuvykti į Žemaitijos žvyrkelynų viduryje esančius Alsėdžius, kurių kapinatėse už koplyčios kur kas kukliau palaidotas jo vyresnysis brolis, Vasario 16-osios Akto signataras Stanislovas Narutavičius.

Varšuvos karališkuoju traktu vadinama maždaug dvylikos kilometrų atkarpa nuo Vilanovo rūmų iki Karališkųjų, kurioje yra daug visko įdomaus. Man labai rūpėjo pamatyti vietas, susijusias su „Silva Rerum", be to, rezgiau mintį visą traktą įveikti pėsčiomis ir (nelabai savanoriškai ;)) tam buvau užmotyvavusi dukrą, bet tuoj papasakosiu, kodėl šios minties pati gi ir atsižegnojau.

Pirmas iššūkis - nusigauti iki tų Vilanovo rūmų. Dvylika kilometrų yra vis dėlto daug.
„Turiu gerų žinių“, sakau dukrai šaltą ir vėjuotą šeštadienio rytą po to, kai lovoj gerdama kavą ištyrinėjau Varšuvos metro planą, kuriame - staigmena! - radau Vilanovo stotį ir man kažkodėl nekilo klausimų, kodėl nė vienas turistų vadovas nerekomenduoja į Vilanovo rūmus važiuoti metro. ;)

Butas, kuriame apsistojom penkioms naktims, buvo labai patogioje lokacijoje prie metro stoties Ratusz Arsenal. Užsakinėjau per booking, kaina - apie 50 Eur už naktį priklausomai nuo keitimo kurso. Atvykusių laukė dvi moterys, viena atlėkusi užnešė lagaminą (!), su kita sutvarkėme mokėjimo reikalus (mokėjau kortele!!). Bute radome absoliučiai viską, ko reikia patogiai apsistoti, plius kavos (tirpios, netirpios), arbatos, cukraus. Taipogi krepšį įvairių vaisių ir butelį gero baltojo vyno (ir miesto žemėlapių bei lankstinukų, jau nekalbant apie knygą apie Lenkijos istoriją!!!). Čia galite pamatyti šį butą booking sistemoje. Tiesa, nuotraukose jis gerokai šviesesnis nei iš tikrųjų, nes visi buto langai išeina į ūksmingą kiemą. (Kalbant apie klientų aptarnavimą ir teisingą kainodarą, tai atostogų pabaigoje trimis automobiliais keliavome po Lietuvą. Vienoje kaimo sodyboje Žemaitijoje ėmėme keturis kambarius, taip pat užsisakėme pusryčius dešimčiai žmonių, žodžiu, palikome šiek tiek to pinigo, bet paskui mūsų paprašė susimokėti 3 eurus už malkas, liko nuosėda.)

Vilanovo metro stotyje išlindus į paviršių pasitiko šaltas vėjas, lietaus debesys (ach tie mieli saulėto penktadienio prisiminimai), niūrūs betoniniai blokai ir jokių nuorodų. Navigacija nepaguodė - iki rūmų, sako, bus penki kilometrai. Didelis tas Vilanovas. :) Velnias, pamaniau, labiau apsimoka šiltai ir patogiai grįžti metro į centrą ir gaudyti 180 autobusą.
Išvakarėse buvome nužiūrėjusios, kad jis stoja Pl.Zamkowy stotelėje pačioje Varšuvos širdyje.

Autobuso ten laukėm amžinybę, kol dukra paklausė, ar aš mačiau pro šalį pravažiuojant bent kokią nors transporto priemonę.
Pasirodo, savaitgaliais Krokuvos priemiesčio gatvė atiduota pėstiesiems, panašiai kaip Gedimino prospekto pradžia, o autobusai važiuoja apylanka. Tai dar užtrukom, kol kitoje teatro pusėje radome mums reikalingą stotelę. Toliau nuo centro pilkos Varšuvos vaizdai pro autobuso langą iškart eliminavo norą ten vaikščioti. Pamaniau, kad užteks mudviem ir kelių kilometrų nuo Lazienkų parko, o iki ten nuo Vilanovo grįšim autobusu. Kai per dvi valandas pagaliau pasiekėme Vilanovo rūmus, kojos pirmiausia nunešė ne į muziejų, o čia.
Patiko, kad bilietus į Vilanovo muziejų buvo galima nusipirkti iš automato, mokant kortele, panašiai kaip į viešąjį transportą. Kiek teko susidurti, Varšuvos viešuoju transportu žaviuosi, nors patys lenkai mėgsta paburbėti.

Varšuvoje planavau pabūti netrumpai, todėl į kelionės programą galėjau sau leisti įtraukti vietas, kurių turistai paprastai neieško. Kad ir kur in the middle of nowhere jos būtų. Kai pernai per TV pamačiau, kaip profesorius A. Bumblauskas su studentais per „Nacionalinę ekspediciją“ ieškojo, kur palaidotas Jokūbas Jasinskis, jau žinojau - būdama Varšuvoje nusilenkti šitam žmogui turėsiu ir aš.

Inžinierius, poetas, karys - Jokūbas Jasinskis buvo vienas iš 1794 metų sukilimo organizatorių ir vadų, radikalus Abiejų Tautų Respublikos visuomenės ir santvarkos pertvarkymo šalininkas. Siekė sulyginti miestiečių ir bajorų teises, panaikinti baudžiavą ir valstiečių priklausomybę.
Gimė 1761 metų liepos 24 dieną Poznanės vaivadijoje, bajorų šeimoje. Mokėsi Varšuvos kadetų korpuse. Karininko karjerą pradėjo Vilniuje, vadovavo savo įkurtai inžinerinio korpuso mokyklai. Vos perkopęs trisdešimt, dalyvavo karo veiksmuose su Rusija ir gavo pulkininko laipsnį. Paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu, 1794 metų vasarą vadovavo Rusijos užimto Vilniaus išvadavimui. Sulaukęs skundų dėl J. Jasinskio radikalumo ir pažiūrų, sukilimo vadas Tadas Kosciuška jį nušalino nuo karinio vadovavimo sukilimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet pavedė vadovauti divizijai ir paliko generolo laipsnį. Generolas Jasinskis žuvo tų pačių metų lapkričio 4 dieną paskutiniame sukilimo ir paskutiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšyje, gindamas Varšuvos tuomet priemiestį Pragą. Jam buvo 33-eji.

Viešai prieinama informacija apie tai, kur palaidotas Jokūbas Jasinskis, gana skurdi. Rašo, kad Kamionek bažnyčioje, Kamionko, Kaminkovo, Kamionkowskim kapinėse. Rašiusieji copy-paste, matyt, neturi žalio supratimo, o tie, kas žino - nesidalija.

Kamionek rajonas, kaimynystėje su Praga, užima didžiulę teritoriją, kur ieškoti - neaišku. Bet už Sląsko Dąbrowski tilto, Pragoje, beveik ranka pasiekiami kyšojo bažnyčios bokštai, tas šiek tiek apramino ir, tuomet dar menkai besigaudant Varšuvoje, suklaidino. ;)

Į Varšuvą atvažiavome ketvirtadienio vakare, penktadienis buvo paskutinė šilta diena prieš prognozuojamą atvėsimą. Kai jau šiek tiek apsižvalgėm senamiestyje, išgėrėme kavos ir t.t., apie pietus pasiūliau dukrai įveikti Karališkąjį traktą nuo Vilanovo rūmų iki senamiesčio, bet ji susiraukė, kad per karšta (cha cha) ir per toli. Tada, sakau, eikim į kitą upės pusę ieškoti, kur palaidotas Jasinskis, čia gi netoli (cha cha).