Nors man nelabai įdomu, todėl pati neklausinėju, bet kai kurie žmonės nori pasisakyti, ką galvoja apie MO muziejų. Paprastai tai vyksta su tų gerųjų jaunystės laikų, kai žolė buvo žalesnė, kuriuose kažkokį vaidmenį vaidino kino teatras "Lietuva", ilgesio gaida. Aš neturiu pirmųjų pasimatymų prie "Lietuvos" patirties, todėl esu tarp laukiančiųjų, kol pagaliau dar viena miesto skylė užsipildys pastebima architektūra, o mieste atsiras dar vienas ryškus kultūrinis taškas. Kaip bebūtų, MO muziejų projektavo vienas garsiausių JAV architektų Daniel Libeskind, ir pagal tai, ką matau šiandien iš gatvės, tai tikrai nebus eilinis atsargus, kas lygu nuobodus, stiklainis.


Taip iš toli priėjau iki pasigyrimo, kad pagaliau ir aš turiu MOdernisto kortelę!
MO muziejus atsidarys lygiai po keturių mėnesių skaičiuojant nuo dienos, kai buvom pakviesti į proginę ekskursiją apie Vilniaus kalbančias skulptūras, kurios taip pat yra MO muziejaus (buvusio Modernaus meno centro) projektas. Birželio 18 dieną buvo surengtas jau ketvirto jų sezono atidarymas. Po neilgo, bet ryškaus Vilniaus miesto šokio teatro Low Air Urban Dance Theatre pasirodymo prie paminklo Laurynui Stuokai-Gucevičiui bei MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės sveikinimo žodžio "Gatvės gyvos" nerealiojo gido Alberto vedami išėjome pasibastyti po vakarėjantį senamiestį su trumpais stabtelėjimais.

Kaip žinia, istorikai nustatė, kad Laurynas Stuoka-Gucevičius, nuo kurio prasidėjo mūsų ekskursija, iš tiesų buvo Laurynas Gucevičius, o Stuoka - jo patėvio pavardė. Naujai Stuoka su jo pavarde nebevartojamas, bet ant paminklo, taip pat ir gatvės lentelėse - liko. Vilniaus katedros (rašiau apie ją čia ir čia) perstatytojas, rotušės, Verkių dvaro rūmų, Sudervės bažnyčios (jeigu neteko būti pastarojoje, labai rekomenduoju, gal ir jums pavyks užlipti į aukštybes!) kūrėjas. Lauryno Gucevičiaus skulptūrą 1984 metais sukūrė Vladas Vildžiūnas. Kritikai sakė, kad Vildžiūnas Lauryną parodė ne visai tokį, koks jis buvo (aišku, turima omeny kūryba), neva Vildžiūno Gucevičius pernelyg barokiškas ir neatitinkantis klasicizmo dvasios. Bet tai kai pagalvoji, o koks daugiau gali būti vildžiūniškas? ;)

Krekšt krekšt klijuodamiesi prie liepų lipčiaus, storu sluoksniu padengusio šaligatvį, patraukėme prie Lietuvos banko, pastatyto šalia tiesios kaip styga imperinės gatvės. Lietuvos banko pastatas buvo pastatytas 1889 metais Vilniaus žemės bankui. Lietuvos banko organizatorius ir valdytojas Vladas Jurgutis, kurio skulptūra neseniai prisijungė prie kalbančių skulptūrų projekto, su šituo banku nieko bendra neturėjo.


Kilęs iš skurdžios šeimos, jis, kaip buvo įprasta, ėjo į kunigus. Bet domėjosi ir ekonomika, kuri galiausiai nusvėrė. Be kita ko, 1922 metais įvedant litą, kurio "tėvu" Jurgutis vadinamas, jis ir dar kunigavo, ir jau dirbo ekonomikos srityje. Tai Jurgučio dėka, laikantis griežtos (gidas Albertas pavadino ją "asketiška") monetarinės politikos, litas buvo viena stipriausių valiutų pasaulyje. 1929 metais pasitraukęs iš Lietuvos banko valdytojo pareigų Vladas Jurgutis liko aktyvioje veikloje. Antrojo pasaulinio karo metais nacių buvo išvežtas į Štuthofą. Išgyveno. Kaip ir Balys Sruoga, Jurgutis išlaisvintas nepasitraukė į Vakarus, o juk galėjo. Grįžo į Lietuvą, kai tai jam bebūtų reiškę. Apie paskutinius dvidešimt Vlado Jurgučio gyvenimo metų sovietijoje nieko neberašoma.
Pinigas yra gyvenimui, o ne gyvenimas pinigui. Frazė, kuri užsirašiau iš įrašo, įgarsinto aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus balsu.

Į senamiesčio kiemus įlindome prie "Lietuvos ryto" redakcijos ir išlindome prie buvusios "Žinijos" draugijos gražiojo namo su grifonais ir netrukus atsidūrėme St. Moniuškos skvere. Ar pastebėjote, kad ten net trys skulptūros? Skėtis sienoje skirtas Vilniaus poetei Juditai Vaičiūnaitei. Skulptoriaus G. Umbraso plytelė-obuoliuko puselė žymi vietą, kur pagal menininko sumanymą turėtų susitikti įsimylėjėliai. Ilgokai lietaus nematęs šaligatvis buvo kiek murzinas ir tą vakarą nelabai fotogeniškas.


Bet skvero puošmena, žinoma, vienas keistesnių Vilniaus paminklų Stanislavas Moniuška. Kol gidas neparodė, nebuvau atkreipusi dėmesio, kad jis sukurptas iš bent trijų dalių. Šiandien galėtų būti paminklas viešiesiems pirkimams. Savo laiku tuometinė miesto valdžia sumalė š, bet sutaupė. Tam pasitarnavo ne kas kitas, o Jekaterina II ir A. Puškinas, kurie abu caro laikais stovėjo prie katedros ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo evakuoti į savo plačiąją tėvynę. O postamentas ir cokolis liko. Tarpukariu lenkai ant tų likučių pradžioje planavo įamžinti Sirokomlę (rašiau apie jo muziejų Bareikiškių dvarelyje), bet skulptorius, sužinojęs, kad Sirokomlei bus panaudotas Puškino postamentas, su tokia nesąmone nesutiko ir atitinkamai paminklas Sirokomlei Vilniuje, deja, neatsirado. Bet atsirado Moniuška ant cokolio nuo Jekaterinos II ir postamento nuo Puškino su biustu, nukopijuotu nuo Šv. Jonų bažnyčios, kur Moniuška yra dirbęs vargonininku, vargonų parapeto.
O Vilniui Moniuška anaiptol ne svetimas - gyveno čia net 18 metų, susilaukė 10 vaikų, mūsų mieste pirmą kartą buvo pastatytas garsiausias jo kūrinys opera "Hanka". Stanislavo Moniuškos biustas stovi Vilniuje nuo 1922 metų ir laikomas seniausiu paminklu mūsų sostinėje.

Po to Vilniaus ir Trakų gatvėmis nuėjome iki pranciškonų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kurios šventoriuje 1932 metais buvo pastatytas paminklas Juozapui Montvilai.


Kaskart matomas praeinant Trakų gatve, bet niekad nebuvau priėjusi arčiau. Montvilos pavardė daugeliui pirmiausia turėtų asocijuotis su atraktyviomis gyvenamųjų namų kolonijomis. Montvila buvo labai turtingas žmogus, filantropas. Finansavo menus, dailininkus, "Pieno lašo" iniciatyvą ir t.t. Paminklą savo mecenatui jau po pastarojo mirties sukūrė dailininkas Boleslovas Balzukevičius (jis gi sukūrė alegorinę skulptūrą "Elektra" ant pirmosios Vilniaus elektrinės (Energetikos ir technikos muziejaus)). Vieta neatsitiktinė, nes Montvila finansavo ir šios bažnyčios bei vienuolyno restauravimą. Pasak gido Alberto, šita skulptūra taip pat ne visai atspindi energingo, ekscentriško žmogaus, koks buvo Montvila, asmenybę, tačiau skulptorius panoro jį atvaizduoti jau nurimusį amžinybėje.

Gatvelėmis nuėjome ligi Šv. Mikalojaus, kurios šventoriaus gilumoje stovi Antano Kmieliausko sukurta šv. Kristoforo skulptūra, kuri kartu yra ir paminklas kunigui Kristupui Čibirui.


K. Čibiras tarpukariu kunigavo šioje vienintelėje tuo metu lietuviškoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, skleidė lietuvišką katalikybę ir žuvo Vilniuje Antrojo pasaulinio karo metais rusams bombarduojant mūsų miestą. Ši skulptūra buvo pirmasis tuomet dar labai jauno A. Kmieliausko darbas. Už jį - ko gero, ne už šv. Kristoforą, o už kunigą Čibirą - dailininkas buvo išmestas iš dailininkų sąjungos. Bet paminklas liko.

Gretimose gatvelėse prieš karą buvo Didysis Vilniaus getas. Tai turėjo būti nepaprastas miestas, vadintas Šiaurės Jeruzale, o jame gyveno nepaprastų žmonių, tokių kaip gydytojas, visuomenės veikėjas, humanistas, šviesuolis, žydų teisių gynėjas, nepasiturinčiųjų globėjas ir daktaro Aiskaudos prototipas Cemachas Šabadas.


Rusų rašytojas Kornejus Čiukovskis daktarą Šabadą pažinojo asmeniškai. Sumaniau šią pasaką parašyti dar prieš Spalio revoliuciją, kai susipažinau su Vilniuje gyvenusiu daktaru Aiskauda. Iš tikrųjų šio daktaro pavardė buvo Šabadas. Tai buvo pats geriausias žmogus, kurį kada nors esu pažinojęs. Jis nemokamai gydė vargšus - rašė Čiukovskis. Daktaro laidotuvėse 1935 metais dalyvavo 30 tūkst. žmonių,  nedirbo bankai ir valstybinės įstaigos. Cemachas Šabadas buvo palaidotas Užupio senosiose žydų kapinėse, per kurias sovietai 1968 m. prasiėjo buldozeriu. Kai kurių žymių žmonių, tarp jų ir Šabado, palaikai buvo perlaidoti Sudervės žydų kapinese Viršuliškėse. Deja, dar nesu ten buvusi.

Netoliese, Vokiečių gatvėje, dar viena Vildžiūno skulptūra, kuri anksčiau vadinta viduramžių dama. Barborą Radvilaitę Vildžiūnas kūrė Lentvario dvaro (t.y. kilimų fabriko kontoros) parkui, bet fabriko administracija persigalvojo. O paskui, bet taip pat sovietmečiu, skulptūros prireikė miestui. Asmeniškai man šitos Barboros padėjimas miesto erdvėje nepatinka, lyg būtų pastatyta bele tik kad užpildytų tuščią plotą menu. 

Ekskursijai baigiantis Albertas užvedė į Umiastovskių rūmų (Trakų g. 2) kiemą.


Namo pamatai - tai senosios Vilniaus gynybinės sienos fragmentas su šaudymo angomis.

Nes skulptūra, ties kuria baigėme ekskursiją, tiesiogiai susijusi su miesto siena. Iš devynerių ar daugiau jos vartų likę tik vieni. Šitoje vietoje, nuo kurios matyti MO muziejus, buvo Trakų vartai, už kurių vedė keliai į Kauną, Gardiną, Trakus, Varšuvą... Gidas Albertas sakė, kad Napoleonas norėjo įžygiuoti į Vilnių per Trakų vartus, bet kai pamatė jų apverktiną būklę, persigalvojo. 1973 metais Stanislovo Kuzmos sukurtas diplominis darbas vadinosi "Riteris" ir buvo beveik identiškas dabartiniam miesto sienos sargybiniui. Žinoma, Gediminaičių stulpų ant skydo tuomet nebuvo.

MO muziejus atsidarys spalio 18 dieną.