"Įženk į Liepoją" - parašyta ant knygelės turistams lietuvių kalba, kurių buvo prikrauta mūsų viešbutyje. Labai tikslu - įžengti viena koja, kai atlieka laiko nuo pliažo, arba, mūsų atveju, po žygio.

Miestas, kuriame nežudo senų medžių, pavydžiai galvojau vaikščiodama senų medžių lajos dovanojamose ūksmėse. Vilniuje tokių po truputį nelieka. Ne tik Vilnius, visa Lietuva kerta, įsisavina ir tuštėja. Liepoja turi tikro pavėsio.

Šeštadienis buvo skirtas TrenkTuro žygiui, todėl miestui galėjome skirti tik pusę sekmadienio. Deja, bet bažnyčios lankytojams atidarytos būtent šeštadienį. Penktadienį per automobilio langą matėm įdomios medinės architektūros. Bet vėl gi - sekmadienį ir jai neužteko laiko. Per pusę dienos pamačiau tai, ką labiausiai norėjau - senąją gimnaziją ir Karuostą.

Liepojos gimnazija

Ne, tai ne tas gražus baltas secesijos stiliaus Liepojos pirmosios gimnazijos pastatas, kurį fotografuoja turistai. Pastarasis naujesnis, o senoji Nikolajaus gimnazija 1884 - 1915 metais veikė pastate dabartiniu adresu Kr. Valdemāra 4. Dabar jos patalpose - Liepojos universitetas.

Kodėl Liepojos gimnazija? Ant fasado yra atminimo lenta, skirta čia besimokiusiems garsiems Latvijos žmonėms, taip pat Lenkijos iniciatyva įrengta lenta, kad Liepojos gimnazijoje mokėsi pirmasis Lenkijos prezidentas Gabrielius Narutavičius.

Liepojos gimnazijoje yra mokęsi net trys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai - prezidentas Aleksandras Stulginskis, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Taip pat rašytojas Jonas Biliūnas, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis ir daug kitų žinomų žmonių.


Dabar miegosiu ramiau - prieš kelias dienas ant gimnazijos sienos įamžintas ir trijų mūsų signatarų atminimas.

Trys bažnyčios

Sekmadienis Liepojoje yra maldų, o ne turistų diena. Čia aš ne tiek noriu užnorinti skaitytojus, kiek pati sau priminti, kiek daug dar nepamačiau. ;) Tos trys gražios ir įdomios bažnyčios buvo pakeliui sukant ratu nuo mūsų viešbučio iki senosios gimnazijos ir atgal.




Švč. Trejybės liuteronų katedra - prie pat mūsų "Liva". Iš pirmo žvilgsnio apleista, iš antro - tiesiog nenugliancinta, bet tuo pat metu (arba todėl) paslaptinga ir fotogeniška. Bažnyčia buvo statoma nuo 1742 iki 1758 metų vėlyvojo baroko stiliumi su klasicizmo elementais. Rokoko stiliaus interjeras, kurio nepavyko pamatyti, nes bažnyčia neįleido tuo metu turistų, turėtų būti puošnus ir prabangus. Katedroje pastatytas didžiausias Latvijoje 3 metrų aukščio altorius bei didžiausi pasaulyje (iki pat 1912 metų) mechaniniai vargonai, kuriuos 1773 metais sukonstravo vienas žymiausių to meto vargonų meistrų Heinrichas Andreasas Konciusas. Rugsėjį Liepojoje vyksta tarptautinis vargonų muzikos festivalis. Rekomenduojama taip pat užlipti į bažnyčios bokštą ir iš aukštai pasidairyti į miestą ir jūros pakrantę.

Į Šv. Juozapo katalikų katedrą tyliai tyliai įslinkom per mišias. Dabartinis bažnyčios pavidalas - iš 1900-ųjų. Kiekviena Dancigo plyta, iš kurių pastatyta bažnyčia, buvo atskirai supakuota ir atvežta iš Vokietijos!

Į Šv. Onos liuteronų bažnyčią per pamaldas įslinkti nepavyko. O ji slepia medinį 1697 metais pastatytą altorių, kurio grožį pavyko įžvelgti tik pro rakto skylutę.

Karuosta

Po to mūsų trijulė išsiskyrė pagal interesų sritį, ir mes dviese su viena drauge nuvažiavome į Karuostą. Gal prieš keliolika ar keliasdešimt metų atrodė liūdniau, bet dabar tai visai normalus chruščiovkių ir caro laikų namų rajonas. Namai su langais. Vienoje pusėje jūra, kitoje kanalas, jungiantis Baltiją su Liepojos ežeru. Žalia ir butai, įtariu, ne patys brangiausi.

Pirmiausia nuvažiavome prie Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvės, kuri kaip koks švyturys matyti iš visų Karuostos pakraščių. Cerkvė pagal architekto Vasilijaus Kosiakovo projektą buvo pastatyta per trejus metus. Pašventinta 1903 metų rugsėjį dalyvaujant pačiam Nikolajui II su šeima. Jis gi buvo įmūrijęs pirmą pamatų akmenį. Soboras imperijos karo ministerijos pastatytas svarbiame Baltijos jūros kariniame uoste ir skirtas paguosti ir įkvėpti jūreivius. Iš čia rusų jūreiviai ėjo į japonų karą ir į Pirmąjį pasaulinį. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai cerkvėje įsirengė oro gynybos punktą ir išlupo visus varpus. Beveik viską, kas buvo likę po vokiečių, sunaikino po karo rusai, įsirenginėdami jūreivių klubą. Stačiatikiams Šv. Nikolajaus Jūros cerkvė grąžinta Latvijai atgavus nepriklausomybę 1991 metais.



Viešpaties žengimo į dangų procesija aplink cerkvę. Labai tikra, labai gera buvo būti šalia.

Netoli nuo cerkvės - šiaurinis molas. Iki jo galima nueiti ir pėsčiomis. Stovėjimo aikštelė buvo pilna meškeriotojų automobilių. Meškerioja su draugais, šeimomis ir poromis. Dviračiai, meškerės, maudymukai, invaziniai grundalai. Daug grundalų. Molas net 1,8 km ilgio. Kadangi labai myliu molus, ant jo tiesiog kaifavau. Gaila, kad jūra buvo rami kaip stiklas. Bet tolimiausioje molo dalyje ir be vėjo galima nusisukti galvą.




Dėl pilno įspūdžio šiek tiek pašokinėjom per betono nuolaužas.

Nuo molo nuvažiavome prie šiaurinių fortų. Tai ne šiaip vienas kitas smėliu užneštas blokas kaip mūsų Melnragėje - tai ištisas paliktas miestas, kuriame galima filmuoti siaubo filmus. Visa Karuosta buvo apjuosta įtvirtinimų sistema. 1908 metais, nepraėjus dešimčiai metų nuo statybos pabaigos, priimtas sprendimas įtvirtinimus pripažinti strategine klaida ir likviduoti. Dalis pabūklų, pvz., buvo išvežta į Kauno fortus. Tai, kas liko nebaigta sprogdinti - fortifikacinių įtvirtinimų fragmentus, požeminius statinius, parako sandėlius - po truputį glemžiasi smėlis ir jūra. Bet Liepoja vis dar turi žiauriai įdomų ir fotogenišką lankytiną objektą.






Paskutinis sustojimas Liepojoje prieš susirandant kitoje miesto pusėje paliktą draugę - Oskaro Kalpako tiltas, kuris yra ne tik labai gražus, ne tik turi atsiveriantį fantastišką vaizdą į jūrą, bet ir vienas seniausių metalinės konstrukcijos tiltų Latvijoje ir, spėjama, sukonstruotas pagal prancūzų inžinieriaus Eifelio brėžinius. Jo dalys gali pasisukti 90 laipsnių kampu kiekviena į savo pusę.




Ir lengvai supasi!