Viešbutį rezervavau praėjusių metų spalį, bilietą pirkau prieš Kalėdas, buvo marios laiko iki gegužės, bet kaip greitai jis prabėgo! Ir štai dar vienas karštligiškas penktadienio vakaras, paskubomis baigiami darbai, degalinė, puodelis espresso stačiomis prie mašinos belaukiant draugės ir draugių krepšiai, sunkiai telpantys į bagažinę. Liepojoje buvome užsisakiusios biudžetinį variantą viešbutyje "Liva" (nes keturvietį), neėmėme pusryčių, nes jų kaina beveik prilygo nakvynės kainai, todėl vežėmės arbatinuką, sumuštinių keptuvą ir maisto. Visko stipriai per daug, bet mes pačios jau netikim savo pažadais, kad kitą kartą tikrai tikrai vešimės mažiau.

Liepoją pasiekėme prieš vienuoliktą vakaro. Pusvalandį tamsoje blaškėmės ieškodamos to viešbučio, nors pagal žemėlapį neatrodė, kad gali būti kokių problemų. Bet mano navigacija nebuvo informuota apie perkastą gatvę ir uždarytą tiltą. Ne į temą, bet užvakar buvau #LEAD ciklo paskaitoje, kurią skaitė neuromokslininkė Urtė Neniškytė. Pasak jos, tyrimai parodė, kad navigaciją naudojančių žmonių smegenyse hipokampas (tokia smegenų sritis, atsakinga už atmintį ir erdvinį mąstymą) yra reikšmingai mažesnis nei tų, kurie GPS nesinaudoja. Tai, matyt, reikėtų labiau vystyti savo hipokampą, nes navigacija ne visada galima pasikliauti. Po vienos, antros, trečios "plytos" iš nuovargio pradėjau su ja garsiai bartis. Jau viešbutyje (kaip atsitiktinai jį radom navigacijai taip malant š*, iki šiol neįsivaizduoju) pusiaunaktį draugė išpilstė graikiškos metaxos, ir tai buvo geriausias pasiruošimas 25 km žygiui per neilgą mano žygių istoriją.

Kitą dieną organizatoriai leido nesikelti labai anksti, nes 25 km starto tarpas buvo neįprastai ilgas. Matyt, prisitaikant prie tų lietuvių, kurie į Liepoją važiavo tik šeštadienio rytą. Coastline Trek'18: Liepāja žygyje lietuviai sudarė 90 proc., bent jau taip sakė savanoriai. Vis dėlto latvių buvo, tad su tikslu sustiprinti nacionalinį identitetą žygiui apsirengiau senus ir spalvingus patriotinius marškinėlius su krepšininko skeletu.

Startavome ne dešimtą, kaip paprastai, o vienuoliktą. Tik išėjusios į paplūdimį visos nusiavėme batus, o ilgas timpas pakeičiau trumpučiais šortais. Kai kurie gudresni ėjo pusiau su maudymosi kostiumais, jų įdegis išėjo dar geresnis, tik gal dar skausmingesnis. Basomis ėjau visus dvylika kilometrų pajūriu. Nebuvo super labai komfortiška, nes smėlis dažniausiai arba per daug suplūktas, arba pernelyg minkštas, bet vis tiek tai daug geriau nei eiti pilnais kedais smėlio ir nutrintomis kojomis.


Trys nerealios šunytės



O grįžtant - Verbelnieki kempingas pušyne, kurį kirtome, liko tarsi miražas - didžioji dalis kelio ėjo palei Liepojos ežerą. Matydamos ežerą žemėlapyje, prisikūrėme fantazijų (ir ne mes vienos), kaip eisim gaivia pakrante, o realybėje matėme meldais apžėlusią ir išvagotą kanalo. Iš dešinės pusės meldai ir bala žino iš kur atsiradusios ievos bei obelys be jokių pėdsakų, kad būta sodybų, iš kairės - ganyklos. Saulė kepino kaip pašėlusi ir nė trupučio pavėsio. Įdegiau greitai ir skaudžiai. Užtat pamačiau, kas tai yra tas unikalus lagūninio tipo ežeras, susiformavęs pamažu atsitraukiant Baltijos jūrai. Ežeras įtrauktas į gamtinio draustinio teritoriją, jame perėjimo metu knibžda daugybė Europoje retų paukščių. Ties vienu punktu matėm, kaip kanale plaukioja gyvatė. Buvo visai įdomu.

Vėlyvas išėjimas turi ir minusų. Perskindol punkte nebebuvo perskindolo, tik dėžė tuščių indelių, kurioje beviltiškai rausėsi tie, kas tikėjosi atgaivinti pavargusias kojas. O paskutinis etapas buvo pačiame mieste, tiksliau - parke tarp miesto ir paplūdimio, kuris nustebino didžiuliais vandeniniu apsemtais plotais, kurie labai disonuoja su jūra, kopomis ir tvarkingais pėsčiųjų ir dviračių takais.

Pietūs, arba sotus alkano neužjaučia

Liepojos ežeras

Mes

Dar truputis Liepojos ežero


Miesto parke. Juokavome, kad labai tiktų kitų metų Kęstutėnų žygiui

Grįždamos su diplomais pagalvojome, kad neturėsim jokio noro viešbutyje keistis outfitus ir paišytis veidus. Vietą pavalgyti radome neiškart, nes vis dėlto jaučiasi, kad Liepoja palyginti nedidelis miestas ir kad prie jūros dar ne sezonas. Bet mums pavyko pastebėti iškabą Hot Potato tarp įspūdingų senovinių grūdų ambarų. Restorane ošė lietuvių kompanijos, o vienas stalelis kaip tik laukė mūsų. Rekomendacijos internete nemeluoja, prisidedu prie jų ir aš.

Ryte nieko neskaudėjo, būčiau galėjusi nueiti tokį pat maršrutą. Kitame įraše papasakosiu, ką pamatėme Liepojoje per sekmadienio pusdienį ir kodėl būtinai grįšiu į šitą miestą.