Type Keyword and Press Enter to Search
×
Muziejų naktį buvau namie, bet jos išvakarėse apsilankiau Nacionalinio muziejaus surengtoje nemokamoje ekskursijoje Signatarų namuose. Prieš tai čia buvau tik studijų metais, kai šito paties pastato pirmame aukšte veikė toks pigus ir pobaisis bistro. Viršuj, pasak gido, buvo keliolika butų. Iš viso to galima numanyti, kad iš senojo Baltojo Štralio interjerų likę nekažką.

Mūsų nedidelė grupė muziejuje užsibuvo po darbo valandų, bet mūsų neskubino. Visi darbuotojai išėjo, likom tik mes ir gidas. Muziejus išsidėstęs per kelis aukštus. Pastate yra liftas šešiems žmonėms, bet nė vienas nenorėjo praleisti progos palypėti laiptais, kuriais laipiojo signatarai. Ekspozicija skirta ne tik signatarų ir Vasario 16-osios Akto, bet ir apskritai Vilniaus lietuvių visuomeninio gyvenimo istorijai, o prasideda nuo knygnešių. Ne vienas signataras savo visuomenininko ir politiko karjerą pradėjo būtent nuo lietuviškų knygų platinimo arba leidybos finansavimo. Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik plačiai žinomas žymiausių knygnešių nuotraukas, bet ir kontrafakcinę (t.y. suklastotą) Valančiaus laikų kantičką, kuri buvo spausdinta Mažojoje Lietuvoje, bet parašyta, kad Vilniuje, ir su atbuline data. Taip pat autentišką ketvirtąjį laikraščio Aušra numerį.

Alsėdžių atstovai Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Centre - būsimasis signataras teisininkas bajoras Stanislovas Narutavičius. Lietuviškos spaudos draudimo metais rėmė jos gabenimą ir platinimą.

Toliau visas kambarys su atkurtu interjeru skirtas Jonui Basanavičiui. Jame eksponuojami patriarchui priklausę daiktai - krėslas, knygos, vaistai, vaizdai iš Bulgarijos ir Krymo, anksti nuo džiovos mirusios mylimos žmonos Gabrielės Eleonoros Mohl nuotraukos, vėduoklė bei Eleonoros rankomis padaryta puokštė, ordinai, įvairūs suvenyrai bei senojo, nerealizuoto paminklo J. Basanavičiui maketas (giliai širdy viliuosi, kad ir naujasis realizuotas nebus, nes nu labai jis man nepatinka). Iš įdomesnių eksponatų - J. Basanavičiaus Bulgarijoje prijaukintos pelėdos iškamša.


J. Basanavičius su pelėda „draugavo“ dvejus metus, kol kaimynas nušovė, kai šiai prabudo medžioklės instinktas ir ji nutarė pati pasimedžioti maisto tarp kaimyno vištų. Jau daug vėliau grįždamas į Lietuvą J. Basanavičius parsivežė ir savo pelėdos iškamšą.

Patriarchas buvo laisvamanis, kaip ir Jonas Vileišis, bet kai jie kovojo dėl Šv. Mikalojaus bažnyčios lietuviams, eidavo melstis. Pasak gido, Vileišiui buvo lengviau, nes vaikystėje turėjo pamaldžią auklę, išmokiusią jį "Tėve mūsų". Nors man nelabai tikisi, kad kaime augęs J. Basanavičius nebuvo išmokytas bent jau pagrindinių maldų.

Liūdna, kad ir šitoje ekspozicijoje kiti devyniolika signatarų liko toliau ir mažiau.

Ne visi jie buvo „patogūs“ ir visaip kaip faini pagal mūsų visuomenės mentalitetą. Buvo tarp jų pasiturinčių ir net nepadoriai turtingų, visi išsilavinę, būsimieji ministrai ir diplomatai, net 4 kunigai, ne vienas iš bajorų, kai kas pasirašinėjo su w. 

Ar teisingai Taryba nusprendė? Dabar mus vokiečiai sušaudys. Šitie žodžiai priskiriami Antanui Smetonai po Akto pasirašymo. Atsakomybė buvo beprotiška - dvidešimt žmonių prisiėmė padaryti sprendimą už visą tautą. Rizika irgi buvo didžiulė. Kai kurių jų atminimas Lietuvoje įamžintas labai skurdžiai. Tik vienas kitas turi savo vardu pavadintą gatvę Vilniuje. Signatarus atpažinti pradėjau tik važinėdama ir googlindama paskui jų nuotraukomis apklijuotus Vilniaus autobusus.

Neseniai skaičiau straipsnį apie anksti mirusio signataro Jokūbo Šerno sūnų Jokūbą Bernardą, arba Jacques Sernas. Penktajame dešimtmetyje vadintas gražiausiu pasaulio vyru! „Jis filmavosi ir draugavo su tokiomis garsenybėmis kaip Brigitte Bardot, Grace Kelly, Yves‘u Montand‘u, Henry Fonda, Ava Gardner, Nathalie Wood, Rocku Hudsonu. Buvo atsidūręs ir sekso simbolio aktorės Marilyn Monroe glėbyje. Tiesa, poros draugystė truko vos tris mėnesius.“ Taip išėjo, kad aplankyti savo tėvynės grįžo jau senatvėje, Lietuvai svarbų 2004 m. gegužės mėn.


Panašūs kadrai  galėtų suktis Signatarų namų ekranuose. Kodėl ne, jeigu karai, represijos ir laikas beveik nepaliko nei įdomesnių tų vyrų nuotraukų, nei asmeninių daiktų.

Tarp eksponatų - Jono Vileišio ranka rašytas raštas dėl grįžimo keturių signatarų-maištininkų, kuriems šiaip jau turėtume būti dėkingi už tokią valstybę, kokia buvo atkurta.


Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Stanislovas Narutavičius pareikalavo, kad akte nebūtų Antano Smetonos siūlytos nuostatos, kad Lietuva amžinai susijusi ryšiais su Vokietija, ir atstovėjo bekompromisės Lietuvos nepriklausomybės idėją priimant radikalų sprendimą - savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Mažumai pavyko įtikinti šešiolika kitų ir 2018 m. vasario 15 d. pasiekti susitarimą.

Šiuo metu didžiausias traukos objektas į Signatarų namus yra Vasario 16-osios aktas - Vokietijai siųstas nutarimas dėl valstybės atkūrimo. Filosofijos daktaro, diplomato Jurgio Šaulio ranka surašytas dokumentas eksponuojamas po stiklu tame pačiame kambaryje, kur buvo pasirašytas, ir jo, skirtingai nei kitų eksponatų, negalima fotografuoti. Apsaugininko pareiga sudrausminti tuos, kurie, kaip aš, nesusipranta patys. Tiesa, norėjau nusifotografuoti ne visą dokumentą, o tik du išsiskiriančius parašus jame. Donatas Malinauskas ir Stanislovas Narutavičius kaip tikri bajorai turėjo savo rašiklius, todėl jų parašai ryškesni. Teko skaityti ir kitą istoriją, kad neva Malinauskas, vėl gi kaip tikras bajoras, pavėlavo į akto pasirašymą, todėl pasirašė vėliau ir todėl kitu rašikliu. Kas ten žino, kaip buvo. Ir koks skirtumas.

Donatas Malinauskas buvo rusų ištremtas ir 1942 m. tremtyje Altajuje mirė iš bado. Stanislovas Narutavičius 1932 m. Naujųjų išvakarėse baigė gyvenimą savižudybe.

Paskui leido nusifotografuoti prie akto, t.y. prie vitrinos. Atrodo, niekas iš mūsų grupės šita galimybe nepasinaudojo. Norėjau nusifotografavusi su apsaugininkais, bet kad jau tokie griežti, tai neišdrįsau prašytis. :)
Bet Vokietijai siunčiame gerą žinią - jos archyvų turtas saugomas deramai.


Viename iš paskutinių kambarių sukurta improvizuota „fotoateljė“, kur galima pasijausti tose pačiose dekoracijose, kuriose nusifotografavo tada dar būsimi signatarai. Esu skaičiusi, kad fotoateljė buvo dabartinių Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje esančio pastato antrame aukšte, priešais vieną iš Štralio kavinių. Taip pat gidas patvirtino, kad jauna moteris gražioje šeimos nuotraukoje su Jonu Vailokaičiu ir vaikais - iš tiesų yra signatarus fotografavusi fotografė Aleksandra Jurašaitytė, šviesi ir aktyvi Vilniaus moteris. Jiedu su Vailokaičiu susituokė 1919 metų pradžioje. Vailokaičiai, beje, kadaise buvo Povilaičiai, baudžiauninkai. Ponas su klebonu sutarė, kad tų Povilaičių daug ir reikia kažkaip atskirti, o kad su vailokais - tai tebūnie Vailokaičiai.

O Aleksandro Stulginskio tikroji pavardė - Valiuška. Mirus bajoro Stulginskio berniukui, Aleksandro tėvas paprašė ta pavarde užrašyti jo vaiką. Taip tarp valstiečių Valiuškų atsirado Stulginskis bajoriška pavarde, kuri XIX amžiaus pabaigoje dar teikė šokių tokių privilegijų. Aišku, nebe tokių, kaip Daukanto laikais.

Tiesa, gidas sakė, kad, pagal genealogų tyrimus, vienas signataras, kuris vadinosi bajoru, iš tiesų kilęs iš valstiečių, bet kol to nežino net giminės Amerikoje, nesakysiu, kas. ;)

Pranas Dovydaitis, kurio nuotraukos ir daiktai tame pačiame kambaryje kaip Vailokaičio, nelabai sutardavo su A. Smetona. Atėjęs į prezidentūrą klausdavo, ar yra Antanas. Turit omeny Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną? A taip, prezidentą Antaną. ;) Prie Smetonos Dovydaičiui teko pusantro mėnesio pasėdėti kalėjime už ateitininkišką veiklą. Dovydaitis sakė, kad Antanas jį išsiuntė atostogų, kad nereikia dėstyti. Remdavo studentus. Kur palaidotas - nežinoma. 1942 metais rusų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.

Nežinia kur bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse Rusijoje palaidotas kunigas Vladas Mironas. Ir Kazio Bizausko amžinojo poilsio vieta nežinoma. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941 metų birželį iš Kauno bėgdama NKVD vadovybė išsigabeno ir 90 politinių kalinių. Kazys Bizauskas kartu su dalimi kitų kalinių (tarp jų buvo ir Lietuvos lenkų skautų organizacijos vadovas devyniolikmetis Tadeusz Kognowicki) birželio 26 dieną buvo sušaudytas Bigosovo miestelyje Baltarusijoje prie geležinkelio stoties.

Liepos mėnesį į Lietuvą iš Los Andželo sugrįš broliai Biržiškos. Mykolas, Vaclovas ir Viktoras atguls Vilniaus Rasų kapinėse. Tai iš tiesų bus vienas iš svarbiausių valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo įvykių. 

Viešbutį rezervavau praėjusių metų spalį, bilietą pirkau prieš Kalėdas, buvo marios laiko iki gegužės, bet kaip greitai jis prabėgo! Ir štai dar vienas karštligiškas penktadienio vakaras, paskubomis baigiami darbai, degalinė, puodelis espresso stačiomis prie mašinos belaukiant draugės ir draugių krepšiai, sunkiai telpantys į bagažinę. Liepojoje buvome užsisakiusios biudžetinį variantą viešbutyje „Liva“ (nes keturvietį), neėmėme pusryčių, nes jų kaina beveik prilygo nakvynės kainai, todėl vežėmės arbatinuką, sumuštinių keptuvą ir maisto. Visko stipriai per daug, bet mes pačios jau netikim savo pažadais, kad kitą kartą tikrai tikrai vešimės mažiau.

Liepoją pasiekėme prieš vienuoliktą vakaro. Pusvalandį tamsoje blaškėmės ieškodamos to viešbučio, nors pagal žemėlapį neatrodė, kad gali būti kokių problemų. Bet mano navigacija nebuvo informuota apie perkastą gatvę ir uždarytą tiltą. Ne į temą, bet užvakar buvau #LEAD ciklo paskaitoje, kurią skaitė neuromokslininkė Urtė Neniškytė. Pasak jos, tyrimai parodė, kad navigaciją naudojančių žmonių smegenyse hipokampas (tokia smegenų sritis, atsakinga už atmintį ir erdvinį mąstymą) yra reikšmingai mažesnis nei tų, kurie GPS nesinaudoja. Tai, matyt, reikėtų labiau vystyti savo hipokampą, nes navigacija ne visada galima pasikliauti. Po vienos, antros, trečios „plytos“ iš nuovargio pradėjau su ja garsiai bartis. Jau viešbutyje (kaip atsitiktinai jį radom navigacijai taip malant š*, iki šiol neįsivaizduoju) pusiaunaktį draugė išpilstė graikiškos metaxos, ir tai buvo geriausias pasiruošimas 25 km žygiui per neilgą mano žygių istoriją.

Kitą dieną organizatoriai leido nesikelti labai anksti, nes 25 km starto tarpas buvo neįprastai ilgas. Matyt, prisitaikant prie tų lietuvių, kurie į Liepoją važiavo tik šeštadienio rytą. Coastline Trek'18: Liepāja žygyje lietuviai sudarė 90 proc., bent jau taip sakė savanoriai. Vis dėlto latvių buvo, tad su tikslu sustiprinti nacionalinį identitetą žygiui apsirengiau senus ir spalvingus patriotinius marškinėlius su krepšininko skeletu.

Startavome ne dešimtą, kaip paprastai, o vienuoliktą. Tik išėjusios į paplūdimį visos nusiavėme batus, o ilgas timpas pakeičiau trumpučiais šortais. Kai kurie gudresni ėjo pusiau su maudymosi kostiumais, jų įdegis išėjo dar geresnis, tik gal dar skausmingesnis. Basomis ėjau visus dvylika kilometrų pajūriu. Nebuvo super labai komfortiška, nes smėlis dažniausiai arba per daug suplūktas, arba pernelyg minkštas, bet vis tiek tai daug geriau nei eiti pilnais kedais smėlio ir nutrintomis kojomis.


Trys nerealios šunytės



O grįžtant - Verbelnieki kempingas pušyne, kurį kirtome, liko tarsi miražas - didžioji dalis kelio ėjo palei Liepojos ežerą. Matydamos ežerą žemėlapyje, prisikūrėme fantazijų (ir ne mes vienos), kaip eisim gaivia pakrante, o realybėje matėme meldais apžėlusią ir išvagotą kanalo. Iš dešinės pusės meldai ir bala žino iš kur atsiradusios ievos bei obelys be jokių pėdsakų, kad būta sodybų, iš kairės - ganyklos. Saulė kepino kaip pašėlusi ir nė trupučio pavėsio. Įdegiau greitai ir skaudžiai. Užtat pamačiau, kas tai yra tas unikalus lagūninio tipo ežeras, susiformavęs pamažu atsitraukiant Baltijos jūrai. Ežeras įtrauktas į gamtinio draustinio teritoriją, jame perėjimo metu knibžda daugybė Europoje retų paukščių. Ties vienu punktu matėm, kaip kanale plaukioja gyvatė. Buvo visai įdomu.

Vėlyvas išėjimas turi ir minusų. „Perskindol“ punkte nebebuvo perskindolo, tik dėžė tuščių indelių, kurioje beviltiškai rausėsi tie, kas tikėjosi atgaivinti pavargusias kojas. O paskutinis etapas buvo pačiame mieste, tiksliau - parke tarp miesto ir paplūdimio, kuris nustebino didžiuliais vandeniniu apsemtais plotais, kurie labai disonuoja su jūra, kopomis ir tvarkingais pėsčiųjų ir dviračių takais.

Pietūs, arba sotus alkano neužjaučia

Liepojos ežeras

Mes

Dar truputis Liepojos ežero


Miesto parke. Juokavome, kad labai tiktų kitų metų Kęstutėnų žygiui

Grįždamos su diplomais pagalvojome, kad neturėsim jokio noro viešbutyje keistis outfitus ir paišytis veidus. Vietą pavalgyti radome neiškart, nes vis dėlto jaučiasi, kad Liepoja palyginti nedidelis miestas ir kad prie jūros dar ne sezonas. Bet mums pavyko pastebėti iškabą Hot Potato tarp įspūdingų senovinių grūdų ambarų. Restorane ošė lietuvių kompanijos, o vienas stalelis kaip tik laukė mūsų. Rekomendacijos internete nemeluoja, prisidedu prie jų ir aš.

Ryte nieko neskaudėjo, būčiau galėjusi nueiti tokį pat maršrutą. Kitame įraše papasakosiu, ką pamatėme Liepojoje per sekmadienio pusdienį ir kodėl būtinai grįšiu į šitą miestą.

Iš pradžių dar abejojau, ar rašyti apie ekskursiją Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, bet pamaniau, kad informacija, kurią išgirdau vienoje iš nemokamų Lietuvos nacionalinio muziejaus ekskursijų, gali būti pravarti tiems, kas į bastėją ateina savarankiškai arba jau lankėsi čia, bet neturėjo gido, arba lankėsi seniau nei prieš dešimtį metų, arba tiesiog skaitė „Silva Rerum“.
Pradžioje apėjau taku aplink visą mūrą, paklebenau nedarinėjamas duris, vienas, antras, ir tada jau skambinau į muziejų. Sakau, help, bet kaip pas jus patekti? :) Nu nežinau, ką jie apie mane pagalvojo. :)

Pasagos formos gynybinis pastatas buvo kunigaikščio Aleksandro laikais pradėtos statyti gynybinės sienos dalis. Siena gelbėjo nuo totorių negudrių ginklų, bet negalėjo atstovėti prieš rusų artileriją. Taigi bastėjos paskirtis - sustiprinti sieną ir plačiai apšaudyti ginantis nuo amžinos grėsmės iš rytų, su kuria susijusi ir bastėjos vieta miesto plane. Trumpam užlipome pasižvalgyti į miestą nuo terasos. Tais laikais prieš bastėją nebuvo pastatų, Misionierių nebuvo, ir kalnas priešais buvo mažesnis. Patrankos terasoje taip pat netikros, tai Vokietijoje pagamintos kopijos. Tikrosios buvo gamintos Lietuvoje - Pūčkoriuose, Valkininkuose, bet bastėjoje jų nebėra.

O ten, kur mūsų laikais Subačiaus gatvės sankryža su Bokšto gatve, stovėjo galingiausi, didingiausi, stipriausi miesto vartai - Subačiaus. Bastėja su jais sudarė vieną gynybinę liniją, todėl, pasak mūsų gido, neteisinga Vilniaus bastėją vadinti barbakanu. Barbakanas stovėtų atskirai, o bastėja (buvo) susijungusi su siena.

Prie Subačiaus vartų, beje, gyveno žmogus, kuris gaudavo antrą didžiausią algą po miesto galvos. Jo pareigos irgi buvo susijusios su galvų reikalais. Taip, budelis. Jų Lietuvoje būta tik trijų. Puikiai apmokama profesija itin stiprių nervų žmonėms. Niekas jų nemėgo, budeliai buvo atstumtieji, bet žmonas susirasdavo, galbūt net labai gražias, kokios buvo daugelis kaltinamųjų raganavimu. Budeliai turėjo teisę mirties bausme nuteistai į akį kritusiai merginai pasiūlyti gyvybę mainais už ranką. Aišku, ši galėdavo atsisakyti, bet, jeigu priimdavo budelio ranką ir širdį, taip pat tapdavo atstumtąja. Bet gyvendavo, pritekliuje.

Ir taip, kažkur ten, prie Subačiaus vartų ar bastėjoje, gyvena Vilniaus pabaisa, baisesnė už budelį.

Baisi tai buvo vieta, bet kadangi bastėjos paskirtis pirmiausia karinė, muziejuje galima apžiūrėti šarvus, šaunamuosius ginklus, patrankas. Gidas daug pasakojo apie jų naudojimo principus ir parako rūšių ypatumus. Nors klausytis buvo įdomu, bet karinė informacija man galvoj neužsilaikė. :) Muziejuje yra sparnuotojo husaro atvaizdas. Sparnai buvo reikalingi ne tik dėl grožio (nors taip, atrodo bais stilingai), bet ir įbauginti priešus bei priešų žirgus - anie nepratę muistydavosi nuo sparnų keliamo garso. Be to, sparnai trukdydavo priešams pagauti husarus lasu. Lasą užmesti buvo galima, bet nutraukti sparnuotąjį husarą nuo žirgo - jau sunkiau.

Praradusi gynybinę funkciją po karų su Maskva bastėja po truputį nyko.
Pati miesto subinė, Vilniaus šiknaskylė - pasak Kristinos Sabaliauskaitės ir jos Sebastiano Bironto iš antrosios „Silva Rerum“ dalies. Tai šičia pasmerktasis Birontas leidosi žemyn, apgriuvusiais rūsio laiptais, tarp skliautų, sumūrytų iš stambių riedulių, tarp telkšančių pridvokusių balų, tarp palėsio, tarp keistų kvapų, tarp besisunkiančių nuodingų požemio dujų, o galbūt - mirtino paties bazilisko alsavimo, nešimas žiburiu ir veidrodžiu, kol atsidūrė visiškoj aklinoj tamsoj ir šviesa nebeatmušė jokių sienų, jokių daiktų ar apybraižų, vidury niekur. 
Tai mirti nuteistas Uršulės iš Norvaišų Birontienės sūnus kažkaip įtikino teisėjus vietoj trinkos jam leisti pabandyti rūsiuose įveikti baziliską, kas neva buvo lygiai taip pat mirtina, nes tas pabaisa žudo žvilgsniu. 
Tai čia jis suprato pabuvęs kažkur anapus.

Tikrovėje apleista bastėja porą šimtų metų buvo miesto šiukšlynu. Pastatas palengva skendo tose šiukšlėse ir dingo iš miesto peizažo. Vilniečiai gal net pamiršo, kad toks buvo - dunkso kalva priemiestyje, ir tiek.

Pasakojama legenda, kad gyveno ten žmogus, augino daržus, turėjo arklį, kuris ganėsi sau ramiai, ir štai vienu metu yra tas arklys, kitu - jau nebe. Įgriuvo per skylę į tunelį. Ieškant pražuvusio arklio 1907 metais buvo „atrasta“ bastėja. Taip, nuo sugriovimo ją išgelbėjo šiukšlės. Juk miesto sienos vartų, išskyrus Aušros, nebeliko, ir sienos liko tik fragmentai, ir bastėjos laukė toks pat likimas, rusmečiu arba per II pasaulinį karą.
Iš šiukšlių bastėją atkasė tik sovietmečiu.

Kai eisite tuneliu, pakelkite akis į kelių šimtų metų senumo skliautą ir angą jame, per kurią, manoma, ir įkrito nelaimėlis arklys. Bastėjos eksploatavimo pagal paskirtį laiku skylė buvo naudojama komunikavimui bei parakui į viršų paduoti.

Tarp šimtmečius besisluoksniavusių miesto šiukšlių greičiausiai buvo vertingų eksponatų, bet sovietmečiu nesicackino - kasė ekskavatoriumi ir išvežė į kolektyvinius sodus.


Nusileidus tuneliu žemyn, vis dėl to galima pamatyti šiek tiek eksponatų. Patrankos originalios, rastos Lietuvos teritorijoje - bet ne bastėjoje (bastėjoje buvo mažesnės).  Gidas mokė patrankas užtaisyti (beje, grupėje buvo žmonių, labai nuovokių karybos mene). Užtaisyti, šauti, išvalyti ir vėl užtaisyti trunka 15 minučių, todėl patrankos šaudydavo ne visos vienu metu, o pagal tam tikrą tvarką, nesuteikiant priešui keliolikos minučių atokvėpio.

Archeologiniai radiniai taip pat ne tik iš bastėjos.


Seniausias Vilniaus puodas. Jam 3 tūkst. metų, rastas J. Basanavičiaus gatvėje.


Suaugusio žmogaus batai iš bastėjos. Jiems apie 400 metų.

Atidarius čia muziejų, pirmoji ekspozicija bastėjoje buvo daug kuklesnė, galima sakyti, skurdi, be to, pastatas kentėjo nuo drėgmės. Plytos, kuriomis dabar apmūrytas įtvirtinimas, pagamintos Vokietijoje specialiai šiam pastatui, ir drėgmę sugeria itin gerai. Sako, gamintojas duoda 150 metų garantiją.

Ir dar bastėjoje galima pamatyti baziliską. Originalą, kuriam leidžiama paliesti uodegos galiuką, prieš tai sugalvojus norą. Tik reikia susirasti. Tarp veidrodžių. :)

Gaila, kad muziejuje praleidome tik valandą. Ekskursija baigėsi, savarankiškai apsižvalgyti nespėjome - šeštą vakaro, kai biuruose dirbantiems žmonėms laisvas vakaras dar tik prasideda, muziejaus durys užsidarė.
Tokios architektūros šventės kaip „Open House“ neturi nei Ryga, nei Talinas, nei Varšuva - artimiausiai panašus renginys vyksta Gdanske. Bent jau taip sakė vienas renginio savanoris. Paprastai per dvi dienas nueinu į penkias ar šešias atviros architektūros ekskursijas. Nuo daugiau jau ne tik pasivargsta fiziškai, bet ir atbunka dėmesys, dingsta tas wow jausmas. Šiemet planavau eiti į penkias ekskursijas su registracija, bet sekmadieniais š* malantis Vilniaus transportas pakoregavo mano planus. Kai centre supratau, kad persėdimas žlugo ir į Antakalnį vis tiek beviltiškai vėluoju, nutariau plaukų nuo galvos nesiraunant pažvelgti į reikalą konstruktyviai. Per atsiradusį „langą“ nuėjau į dvi be registracijos.

Beje, registravausi mobiliuoju telefonu, automobilyje pakeliui iš Jurbarko į Kauną, nepaisant to, kad šiemet registracijos puslapį visi draugiškai užlaužėme dar prieš jai prasidedant ir vėliau buvo daug erzelio soc. tinkluose.
Bet jeigu ir nebūtų pavykę su registracija, tai 10 metų neužteks pamatyti viską, ką siūlo projekto organizatoriai be jos.

Lietuvos nacionalinė dailės galerija

Iki NDG šeštadienį prisiyriau per trendines vestuvines fotosesijas sakurų fone. Po sakuromis per savaitę vilniečiai išmynė takus, kas aiškiai byloja apie poreikį plėsti sostinėje sakurų sodus.

Puikią ekskursiją galerijoje vedė Kasparas, Vilius ir Goda.

Tai buvęs revoliucijos muziejus, baigtas statyti 1980-aisiais naujajame Vilniaus centre šalia VCUP ir viešbučio  „Lietuva“. J. Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“ supančios atraminės sienos yra iš estiškų dolomito plokščių. Tokiomis anksčiau buvo apdailintas visas muziejus. G. Baravyko ir V. Vieliaus kurtas pastatas iš „kubų“ esą primena plevėsuojančią vėliavą - ko nesugalvosi, kad vakarietišką modernizmo idėją galėtum atnešti į sovietiją.

Dailės galerija buvusio revoliucijos muziejaus patalpose veikė iki 1999 metų, po to dėl kritinės būklės pastatas buvo uždaryta remontui. Konkursas vyko 1999 - 2003 metais, jį laimėjo architektai A. Bučas, D. Čaplinskas ir G. Kuginis. Dar 6 metus nuo 2003 iki 2009-ųjų vyko renovacija. NDG pasipildė dviem juodais ekranais ir patalpa, kurios nematyti nuo gatvės. Senasis tūris išlaikytas nepakitęs, tuo tarpu interjeras pertvarkytas stipriai. Panaikinta buvusi koridorinė sistema, atsivėrė erdvės.

Galerija įsileido mus ten, kur paprastai žmonės iš gatvės nepatenka - į požemines saugyklas, taip pat ten, kur nevaikšto galerijos lankytojai - į juoduosius ekranus. 1700 kvadratinių metrų užimančių saugyklų patalpų durys antspauduotos, o pro langelius, panašius į iliuminatorius, buvo galima matyti pastovioje drėgmėje ir temperatūroje saugomus XX amžiaus meno kūrinius. Mums parodė net ventiliacijos aparatus ir ortakius.

Laikinų ekspozicijų salė pastatyta renovacijos metu - anksčiau ten buvo tiesiog laukas. Įėjus į galeriją, salės kraštelis matomas už ilgo koridoriaus per siaurą angą, taip sukuriant traukos jausmą. Kadangi parodų erdvės turi būti gerai izoliuotos ir apsaugotos nuo gaisro, šioje angoje įrengtas unikalus techninis sprendimas - nuleidžiamos metalinės užuolaidos.

6 laipsnių pasvirimas



Juoduosiuose kranuose įrengtos administracinės patalpos.  3-3,5 m pločio ir apie 30 m ilgio ekranai iš tiesų (tai ne optinė iliuzija :)) yra pasvirę apie 6 laipsnius, ir viduje būnant tas juntama. Juodieji ekranai sukurti visiško kontrasto su senąja pastato dalimi principu - galerija labai plokščia ir žema, o ekranai absoliučiai vertikalūs, galerija balta, o jie juodi. Viskas tam, kad ekranai neužgožtų galerijos tūrio ir būtų galima labai puikiai identifikuoti, kas nauja, o kas sena.