Type Keyword and Press Enter to Search
×
Kai vaikystėje ir studijų metais važinėjau traukiniais, Naujoji Vilnia buvo pirmoji, kuri pasitikdavo atvykus į sostinę, ir paskutinė, kuri išlydėdavo. Pirmame kurse mes su drauge uždarbiavome mokydamos lietuvių kalbos rusakalbius kažkokio sulčių ir saldainių „Karvutė“, nors nesu tikra, ar ten nespaudė ir vyno, fabriko darbuotojus. Pirmus keletą santuokinio gyvenimo mėnesių Naujojoje Vilnioje nuomojomės pusę namelio be patogumų. Tas namelis iki šiol tebėra. Toks tad kuklus asmeninis santykis su šituo savitu ir išraiškingu Vilniaus rajonu.

Vilniumi Naujoji Vilnia iš antro karto tapo tik 1957 metais. Iki tol tai buvo atskiras miestas, kurio apylinkių istorija siekia tūkstantmečius, bet dabartinė Naujoji Vilnia labai glaudžiai susijusi su geležinkelio linija, nutiesta XIX amžiaus viduryje. Tai galėjo būti gražiausias miesto rajonas - jeigu būtų buvęs labiau mylimas sovietmečiu ir jeigu būtų labiau mylimas dabar. Neseniai internete perskaičiusi clickbaitinę, razborkėms generuoti skirtą publikaciją apie šiurpą vilniečiams keliantį rajoną, jau artimiausią laisvą savaitgalį tai pačiai draugei pasiūliau po tą rajoną pasivaikščioti.

Mes jau buvom Rokantiškių piliavietėje, todėl šį kartą pataupėme laiko ir pažintį su mažiau pažįstama - arba spėta pamiršti - Naująja Vilnia pradėjome nuo kito Vilnios kranto. Prie, matyt, istoriko Alberto Vijūko-Kojalavičiaus vardu pavadintos gatvės, kuria važiuoja vienintelis autobusas Nr. 27, stūkso Naujosios Vilnios pilkapiai. Tik jau įlipus man toptelėjo į galvą, kad tai vienintelis autobusas, kuris važiuoja pro nakvynės namus.

Bet turim ką turim. Išlipti reikia Užtvankos stotelėje. Autobuso informavimo apie stoteles funkcija buvo išprotėjusi, bet susigaudyti padėjo gera moteris, kuri kartu pagailėjo mūsų, kad teks lipti taip aukštai. :)

Pilkapynas


Kęstutėnų žygis buvo mano idee fixe ne vienus metus, nors nėra jis nei labai patogus susisiekimo iš Vilniaus atžvilgiu, nei kaip nors stipriau išreklamuotas. Patinka idėja. Kęstutėnų pėsčiųjų žygiai rengiami Kęstučio apygardos partizanams atminti. Šis žygis, startavęs ir finišavęs Pašaltuonio kaime Jurbarko rajone, buvo jau aštuntasis ir apėmė Kęstučio apygardos partizanų veikimo teritoriją, kurioje 1949 m. vasario 16 d. įvyko Jungtinės Kęstučio apygardos partizanų vadovybės ir Adolfo Ramanausko-Vanago susitikimas, ir buvo skirtas Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Juo labiau negalėjau jo praleisti.