Type Keyword and Press Enter to Search
×
Sapiegų rūmuose Antakalnyje lankiausi prieš dvejus metus, kai jie tik atsivėrė visuomenei. Vienu metu ekskursijų banga šiek tiek apslūgo, iki internete pasklido žinia, kad rezidencija nuo sausio 29 dienos vėl bus uždaryta lankytojams. Negalėjau praleisti galimybės prisijungti prie vienos iš galbūt paskutiniųjų.

Ilga, iki pat vartų, vielinė tvora skiria rūmus nuo parko. Susirinkus visiems gidas pajuokavo - stovime pačiame gatvės vidury. Gatvė jau kuris laikas užtverta (nes ją nutiesus, sako, buvo „sunaikinta ansamblio išilginėje ašyje buvusi centrinės alėjos dalis prie rūmų ir čia buvusi ansamblio išilginės ašies sankirta su skersine ašimi, ėjusia per pietinius ir šiaurinius kiemo vartus“). Carinio paveldo Vilniaus Tech parko nameliai, mūsų laikų daugiabutis tarp rūmų ir Išganytojo bažnyčios (dabar didysis etmonas pro savo langus bažnyčios nebematytų), medžiais apaugęs buvęs prancūziškas parkas. Baroko likę nekažką.

Gidas atkreipė dėmesį, kad gatvė pavadinta kad ir Sapiegos vardu, kad ir garsiausio iš Sapiegų - be ne to. Leonas Sapiega taip pat buvo ir LDK didysis etmonas, ir Vilniaus vaivada, vadovavo III Lietuvos Statuto rengimui, tas pats, kuris savo ir savo šeimos mauzoliejumi pastatė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Vilniuje ir „Silva Rerum“ aprašytą bernardinių vienuolyną. Bet jis gyveno beveik šimtu metų anksčiau ir su valda Antakalnyje neturėjo nieko bendra. Kazimieras Jonas su Leonu buvo giminės, bet priklausė skirtingoms Sapiegų atšakoms - vienas Čerėjos-Ružanų, antras Kodenio, kilusioms iš dviejų Simono Sapiegos sūnų, Bogdano ir Ivano (pastaroji informacija ne iš ekskursijos, pasitikrinau Vikipedijoje).

Barokinius lipdinius ant fasado galima skaityti kaip raštą. Ponas su romėniška toga - aliuzija į lietuvių kilmės iš romėnų mitą. Viename iš lipdinių pavaizduota LDK didžiojo etmono buožė ir skydas su kardu. Ir raidės KJ.

Vaikštant viduje reikia dauuuug vaizduotės.

 
 
 

Sapiegų rūmai Antakalnyje tai net ne rūmai - tai tik įtakingiausio Abiejų Tautų Respublikos žmogaus LDK didžiojo etmono Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos vasaros rezidencija. Kaip mūsų gidas juokaudamas sakė, tai vasaros namelis, pastatytas Antakalnio miškuose, kur Sapiegos įsigytame sklype jau stovėjo kuklesni statiniai. Prie kurių buvo primūrytas rūmas, fasadu atsuktas į parko pusę. Maždaug taip - ten tolumoje - Sapiegų rezidencija galėjo atrodyti nuo Gedimino kalno.

Rūmai pastatyti 1689–1692 metais, palyginti ramiu XVII amžius antros pusės laikotarpiu tarp karų, kai iškilo Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Sluškų rūmai, Pažaislio vienuolynas, Vygrių vienuolynas dabartinėje Lenkijoje. Rūmus projektavo architektas Giovanni Battista Frediani, vienas iš Šv. Petro ir Povilo ir Pažaislio bažnyčių statytojų, o puošyba rūpinosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero kūrėjai Giovanni Pietro Perti ir Michele Arcangelo Palloni (pastarasis tapė ir Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, vienoje iš freskų - „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ - atvaizdavo veiksme dalyvaujantį ir patį Kazimierą Joną, kuris ano istorinio įvykio laiku dar kokie trisdešimt metų kaip nebuvo gimęs :)).

Tai buvo ryškus, spalvingas, stulbinantis, stebinantis, teatrališkas barokas. Galima tik įsivaizduoti, kokio įstabumo turėjo būti šitie bene puošniausi tuo metu Vilniuje interjerai, iki juos išdaužė XIX amžiuje įrengdami karo ligoninę. Kad tinkas ant dažytų sienų laikytųsi geriau, sienose išdaužė skyles - daug daug skylių. Kruopščiai restauruojamos freskos dabar atrodo taškuotos, tai tam, kad parodytų laiko ir žmogaus durnumo paliktas žymes. Tokia žyme lieka ir antroji laiptinė, pristatyta 1842-1848 metais, su ale gotikiniais langais, ;) bet ji bent jau pasitarnaus priešgaisrinės apsaugos tikslais. Rūmuose yra ir daugiau kultūrinio kitų laikotarpių palikimo - atidengtos išlikusios sienų apdailos, metlacho plytelių (tokias pernai mačiau Lukiškių kalėjimo buvusioje koplyčioje). Visko tik nuotrupos, tik fragmentai.

Senoviniuose rūsiuose iš dar ankstesnių laikų likusi keramikos degimo krosnis. Greičiausiai iš tuomet, kai Vilnius buvo baigtas apjuosti siena, o amatininkai, dirbę su ugnimi, iškeldinti už miesto ribų.

Sapiegos rūmus pasistatė ir dekoravo daug greičiau nei truks jų sutvarkymo procesas. Prieš pradedant restauravimo darbus rūmuose reikėjo išardyti buvusias perdangas, atverti užmūrytus langus, lauko galerijų arkas, atstatyti bokštelius. Ir išvežti tonas šiukšlių. Viduje žiemą labai šalta.

 
 
 

Kazimieras Jonas rūmais naudojosi mažiau nei dešimt metų. Per tą laiką sugebėjo susipykti su Vilniaus vyskupu Konstantinu Kazimieru Bžostovskiu. Pastarasis didįjį etmoną 1694 metais atskyrė nuo bažnyčios už kariuomenės laikymą bažnytinėse valdose. Sako, ekskomunikavimo dieną didysis etmonas iškėlė balių su fejerverkais, kad vyskupo valdose matytųsi. Vyrai po to lyg ir susitaikė, bet kitoms iškilioms giminėms Sapiegų dominavimas nepatiko - Tiškevičiams, Oginskiams, Višnioveckiams. Konfliktas baigėsi Valkininkų kautynėmis 1700 metais, kuriuose Sapiegos pralaimėjo Mykolo Servacijaus Višnioveckio ir Grigaliaus Antano Oginskio vadovaujamiems bajorams. Valkininkų konfederacijos armija buvo dukart didesnė nei Sapiegų, kurią vedė Kazimiero Jono sūnus Mykolas Pranciškus. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir bajorų nužudytas.

Po šimto metų siaubtus ir remontuotus rūmus Sapiegos pardavė. 1809 metais jie atiteko carinei rusų valdžiai ir buvo pertvarkyti į karo ligoninę. Ligoninė čia buvo ir tarpukariu. Po karo - karinė mokykla. Išvedus rusų armiją rūmai ilgam liko tušti. Buvo sumanymų įkurti čia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugyklą, o 2005 metais nustekenti rūmai buvo  perduoti Valstybės turto fondui ir įtraukti į privatizuotinų objektų sąrašą. Ačiū Dievui, šita "geniali", nors ir neoriginali, idėja liko neįgyvendinta. Na įdomu, ką Kultūros paveldo departamentas ar kokia kita institucija su rūmais darys toliau.
Šį savaitgalį lankiausi iš pažiūros kuklioje, vos per dvi sales, bet turiningoje parodoje. „Paprastas“ niekaip netinka apibūdinti žmogų, kuriam ji skirta. 

Prieš dvejus metus buvo minimos Juzefo Pilsudskio vyresniojo brolio Bronislavo Pilsudskio gimimo 150-osios metinės, o šiemet gegužę bus jau šimtas metų nuo dienos, kai šitas nepaprasto likimo žmogus, katorgininkas, savamokslis etnografas nusiskandino Senoje. Bent jau taip manoma.  

Prieš dvejus metus Tatrų Tyto Chałubińskio muziejus Zakopanėje parengė jam skirtą parodą, kuri (bent jau dalis šios parodos) iki vasario 25 dienos eksponuojama Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje. Šiame muziejuje buvau pirmą kartą...  Bet į parodą „Bronisław Piłsudski (1866–1918) - etnografas ir muziejininkas“ verta nueiti. Antrame aukšte, galima spėti per pietų pertrauką.

Bronislavas Pilsudskis aino drabužiais. Portretą, kuris taip pat eksponuojamas parodoje, 1912 metais nutapė Adomas Varnas

Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski) gimė 1866 m. lapkričio 2 d. Lietuvoje, Zalavo dvare. Zalavo dvarvietę nesunku rasti važiuojant 102 keliu Vilnius Zarasai, tarp Pabradės ir Švenčionių. Bronislavas mėgdavo prisistatyti lietuviu, žemaičiu. Gente lituanus, natione polonus. Deja, kai 1877 metais, sudegus sodybai, šeima neturėjo lėšų jos atstatyti ir išvažiavo į Vilnių. Bronislavas Pilsudskis į gimtąjį Zalavą daugiau niekada nebesugrįžo.


Du broliai. Iš žvilgsnio aišku, kur kuris. Jaunesnysis, lyderis, būsimasis tautos vadas, karvedys, apgynęs Europą nuo sovietų, ir metais vyresnis mažas žmogus, laikomas priespaudoje esančių mažų tautų herojumi. Jis irgi vėliau tapo garsus, tik ne Lenkijoje, o Japonijoje.

Pilsudskių berniukai Vilniuje mokėsi tipiškoje carinėje pirmojoje rusų gimnazijoje. Įstojęs Sankt Peterburge studijuoti teisę, jau pirmiausiais studijų metais Bronislavas kažkaip įsipainiojo į organizaciją „Narodnaja volia“, kuri planavo nužudyti carą Aleksandrą III. Pasikėsinimas nepavyko, o Bronislavas atsidūrė Petropavlovsko tvirtovėje. Tais pačiais 1887 metais jis buvo nuteistas mirties bausme pakariant, kuri vėliau pakeista 15 metų katorgos.

Su savo mokinėmis - naujakurių tremtinių dukterimis - meteorologijos stoties sode  Sachaline

Tremties vieta jam buvo paskirta Sachaline, Tolimuosiuose Rytuose, kuris buvo vadinamas Katorgininkų sala ir laikomas blogiausia tremties vieta. Ją pasiekė laivu iš Odesos per Sueco kanalą. Bendraudamas su vietiniais gyventojais Bronislavas Pilsudskis susidomėjo vietos kultūra. Jis juk nebuvo nieko baigęs, savamokslis, bet nuveikė nepaprastai didelį darbą tyrinėdamas vietinių tautų kultūrą. Ypač - ainų. Jo darbai - tikras ainų istorijos lobynas, padėję išsaugoti to meto ainų kalbą ir kultūrą ir padėję pamatus svarbiems etnologijos ir kalbotyros tyrimams. Įrašinėdamas jis naudojo naujausias tiems laikams technologijas, bet jo tyrimų rimtumas buvo įvertintas tik praėjus daugeliui metų po mirties.

Amnestija sutrumpino katorgą nuo 15 iki 10 metų. 1899 metais Pilsudskis išvyko iš Sachalino į Vladivostoką, po trejų metų vėl grįžo į Sachaliną, kur iki 1905 metų tyrinėjo ainus ir ne tik - Sachaline Bronislavas vedė ainę Chuhsammą, su ja susilaukė dviejų vaikų, sūnaus Sukezo (1903 m.) ir dukters Koyo (1905 m.). Keturis kartus lankėsi Japonijoje, įkūrė Japonijos ir Lenkijos draugiją.
Prasidėjo Rusijos-Japonijos karas, kurį Rusija pralaimėjo. Bronislavas Pilsudskis buvo priverstas palikti Sachaliną ir nutraukti ryšius su šeima (dabar anūkai ir proanūkiai gyvena Japonijoje, lankėsi Lenkijoje), daugiau jie niekada nebesusitiko.

Grįžęs Bronislavas Pilsudskis dirbo Zakopanėje, Tatrų muziejuje, ir daug nuveikė organizuodamas etnografinius Podhalės regiono tyrimus, ypač kaupdamas rinkinius. Nemažai jo surinktų eksponatų pristatoma Vilniuje eksponuojamoje parodoje. Skirtingai nei kiti etnografai, Bronislavas didelę vertę matė ne nudailintuose dailės kūriniuose, o kasdieniuose daiktuose.

Parodoje

Su broliu Juzefu Bronislavas paskutinį kartą matėsi prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Prasidėjus karui pasitraukė į Šveicariją, 1917 metais persikėlė į Paryžių.

Sachaline ir Japonijoje (Hokaide) Pilsudskiui pastatyti paminklai, o Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje įrengta atminimo lenta. Senosiose Zakopanės kapinėse yra tik simbolinis jo kapas. Bronislavas Pilsudskis palaidotas Les Champeaux kapinėse Montmorence prie Paryžiaus. 
Sausio tryliktąją dažniausiai ašaroju prie televizoriaus, žiūrėdama tuos pačius dokumentinius kadrus ir feisbuke skaitydama svetimų žmonių įrašus iš serijos o aš dieną, jautrius ir labai savus, nes ačiū Dievui dar yra kam dalintis tais prisiminimais. Šiandien aš vyresnė nei mano tėtis prieš 27 metus, o jo jau treti metai nebėra.

Saulėta diena paskatino šiemet išsukti iš tradicijos (o gal sukurti naują?) ir Laisvės gynėjų dieną aplankyti vietas, kur prieš beveik 180 metų, 1838 metų birželį, paskutines akimirkas laisvėje gyveno laisvos sielos žmogus Simonas Konarskis. Kovotojas už žmogaus ir tautos laisvę. Žmogus, kuriam rusų okupacinė valdžia nedovanojo siekio atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Lietuvos bajoras, kurio paskutinis noras prieš įvykdant mirties bausmę buvo pagroti fleita.

Nuo Rukainių ir Kryžkelio Vilniaus rajone Baltarusijos pasienis jau arčiau nei Vilnius, bet nuo Vilniaus iki čia tik apie 20 kilometrų. Dažniausiai rašoma, kad Konarskis suimtas pakelės karčemoje - arba pašto stotyje - Kryžkelio kaime prie Ašmenos trakto. Kartais patikslinama, kad toji karčema buvo prie Rukainės upės. Rukainė teka per Rukainius, o per Kryžkelį teka Kena. Bet abu kaimai šiandien jau tarsi susilieję į viena.

Kryžkelio kaimas:

 



Vilniuje suimtas Konarskis buvo žiauriai kankinamas, tačiau bendražygių neišdavė. Egzekucijos dieną užmiestyje už Pohuliankos užkardos, šiandieninėje Muitinės gatvėje, susirinkusi minia atsisveikino su juo kaip su didvyriu. Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Vilniečiai išpirko iš sargybos grandines ir kaip relikviją išsidalijo medinį stulpą, prie kurio per egzekuciją jis buvo pririštas, moterys sušaudytojo kraujyje mirkė savo skepetas. Konarskis čia pat ir palaidotas, o kapo vieta kazokų būriui prajojus sulyginta su žeme, kad neliktų jokio kapo pėdsakų anei atminimo. 


Kažin kur buvo toji kerčema ar tai pašto stotis, kuri, sako, bankrutavo ir sunyko po to, kai joje buvo atpažintas ir suimtas tautos didvyris? Bet apylinkės šiandien saulėlydyje atrodė ypatingai.

Rukainiai ir upė Rukainė: 


Besidomintiems istorija rekomenduoju LRT Mediatekos įrašą: Amžių šešėliuose. Simonas Konarskis.