Type Keyword and Press Enter to Search
×

Kas galėjo pagalvoti, kad pilkas industrinis mano vaikystės deficitų miestas taps gana populiaria lietuvių savaitgalio destinacija?

Apelsinai, rūkytos žuvytės ir kiti geri dalykai, kartą net kiliminė danga, išsivysčiusio socializmo laikotarpiu atvažiuodavo pas mus krepšiuose ir tėvams ant pečių traukiniu, o prieš tai tramvajumi nuo Daugpilio univermago iš rajono, kurį vadindavo Chimija. Mūsų miestelyje, jei nutikdavo toks force majeure, kad žiemą suplyšdavo aulinukų užtrauktukas, tai kitus gauti čia ir dabar, neturint pažįstamų prekyboje, buvo neįmanoma. Mamos eidavo pirkti proščaikų, „proščai molodost“, kai dabar pagalvoji, tai siaubų siaubas, bet ne, nebuvo kažkokia ypatinga gėda, dar ne tokios gražuolės nešiojo. Apelsinai ne pirmo būtinumo prekė, bet švenčių proga irgi norėdavosi paskanauti. Pas mus nebuvo, o Daugpilyje šiokių tokių prekių išmesdavo. Paprastiems žmonėms, žinoma, ne kažin kokių deficitų, bet rusiškas proletariato ir karinio miestelio miestas buvo aprūpinamas geriau. Paskutinis mano pirkinys Daugpilyje, berods, buvo audinys išleistuvių suknelei, o po mokyklos baigimo ten nebekėliau kojos iki pat šio lapkričio.

Su drauge kurį laiką galvojome nuvažiuoti į Daugpilį savaitgaliui, bet kol sugalvojome, atėjo trumpiausios metų dienos. Išvažiavome penktadienį po darbo Ecolines autobusu, grįžome sekmadienį pavakary traukiniu. Jeigu Lietuvos geležinkeliai traukinį į Daugpilį šeštadienio rytais leistų humaniškesniu laiku nei be penkiolikos šeštą ryto, būtume sutaupiusios 40 eurų, kuriuos išmetėm į balą šiaip jau nereikalingai nakvynei. Dvi naktis praleidom erdvioje ir komfortiškoje dviejų lovų studijoje svečių namuose Biplan Guest House Aleksandria, kuriuose, be mūsų, nebuvo nė gyvos dvasios. Durų ir seifų, kuriuose laikomi numerių raktai, kodus man padiktavo penktadienį ten vietoje telefonu.

Likus porai dienų iki kelionės draugė ėmė stresuoti, kad į Latviją važiuojame per valstybės 100-mečio minėjimą, dėl to kavinėse bus tiek pilna žmonių, kad negausim pavalgyti, muziejai bus uždaryti, o gatvėse būriuosis minios. Sakau, nors Daugpilis teoriškai Latvija ir netgi antras pagal dydį šalies miestas, bet patirtis sako, kad nieko tokio ten nesitikėk. Na ir ką - per dvi kelionės dienas latvių kalbą girdėjau lygiai keturis kartus. Lietuvių tuo tarpu buvo pilna visur - sėdėjom prie gretimų staliukų kavinėse, prasilenkdavom gatvėse, muziejuose, turizmo informacijos centruose. Daugpilyje negalima apkalbinėti žmonių tikintis, kad nesupranta.
Latviškai nekalbantis antras pagal dydį Latvijos miestas mažesnis už Panevėžį ir nei gražesnis, nei jaukesnis, bet lietuviai jau įvertino, kad jame yra ką pamatyti.

Daugpilio šratų gamykla

Jeigu ne draugė, nebūčiau čia ėjusi, nes „gi kas įdomaus gali būti šratų gamykloje“. Vat ir gali!

Tai vienintelė šaudmenų gamykla Baltijos šalyse, joje yra seniausias Europoje dar veikiantis šratų liejimo bokštas. Veikiantis reiškia, kad šratai tokiu būdu liejami (t.y. išlydytas švinas pilamas iš 40 metrų aukščio, kad krisdamas įgautų šrato formą) porą kartų per metus. Bet liejami!


Pastarosiomis savaitėmis dalyvavau dviejose ekskursijose, kuriose buvo kalbama apie Vileišių šeimą ir ypač apie Petrą Vileišį ir kurios paskatino kiek daugiau nei iki šiol pasidomėti šito nepaprasto žmogaus gyvenimu.

Kvietimą prisijungti prie Gražinos Kadžytės vedamos ekskursijos Lietuvių literatūros ir tautosakos institute gavau per socialinius tinklus. Vileišių rūmuse jau buvau lankiusis per Open House Vilnius, tačiau pastarosiose ekskursijoje daugiau pasakojama apie architektūrą ir inovatyvius sprendimus, o Gražina Kadžytė kalba apie namų gyventojus, istoriją ir su šia vieta susijusias asmenybes. Iš teisingų ekskursijų dažniausiai išsinešu daugiau klausimų nei jų turiu ateidama, ne išimtis buvo ir antrasis apsilankymas Vileišių namuose.


Įrašas Milkantai kaip iš Silva Rerum ir Žemaitijos širdis nuo pat publikavimo yra skaitomiausias šiame bloge. Didelis Silva Rerum mylėtojų skaičius tapo didele paskata pasidomėti kita susijusia vieta in the middle of nowhere, nes, įtariu, ne man vienai, pirmose knygose apgailėjusiai liūdną Milkantų dvaro likimą, buvo šioks toks wtf o čia dabar kas? jausmas ketvirtojoje knygoje. Nes pasirodė, kad be senųjų gerųjų Milkantų Žemaitijoje yra ir kiti, kitame Lietuvos krašte. Kur romane viskas sena, patamsėję, iškliorę, sudilę, dar likę nuo tetos Uršulės laikų, ir kur tuomet irgi buvo vėlyvas ruduo, kai kitas šuo, aršus mišrūnas, jo, Pranciškaus Ksavero, dar vaiko po šešerių metų grįžusio pavakariais iš Nesvyžiaus, kosinčio, kiaurais batais, kruvinomis sušalusiomis kojomis, nepažino.

Milkūnų (Milkantų) dvare prie Svirkų netoli nuo Adutiškio 1742 metų sausio 15 dieną iš tiesų gimė VU matematikos profesorius, filosofas ir, pasak biografų, labiausiai išsilavinęs iš Vilniaus jėzuitų Pranciškus Ksaveras Norvaiša, lenkiškai Franciszek Ksawery Milikont Narwoysz.

Labiau pasidomėjus skurdžiais įmanomais aptikti garbiojo jėzuito, kurio gyvenimas įkvėpė romaną, biografijos faktais akivaizdu, kad daugybė jų, įskaitant pažintį su prancūzų matematikais Rossignoliu ir Fleuret, į „Silva Rerum“ sugulė iš tikrojo mokslininko gyvenimo ir kam tokiais atvejais rūpi tos biografijos.

Pranciškus Norvaiša mirė 1819 metais ir buvo palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinių vakariniame kolumbariume, kuris anuomet buvo nauja ir prestižine laikoma laidojimosi vieta. Kolumbariumo nišose būdavo užmūrijami karstai, o išorėje pritvirtinamos paminklinės lentos. Po Antrojo pasaulinio karo kolumbariumas buvo nugriautas (atstatytas 1999-aisiais), o jame buvę palaikai perlaidoti šalia Bernardinų kapinių koplyčios. Šiomis dienomis ten galima uždegti dar vieną žvakelę.

O į Milkūnus ar tai Milkantus užsukau viešėdama gimtuose kraštuose. Nuo Švenčionių iki Svirkų bus apie 19 kilometrų. Už Švenčionių prasideda pasienio zona, o Svirkos jau visai netoli nuo Baltarusijos. Milkūnai prasideda dar nepasibaigus Svirkoms, tik reikia išsukti iš kelio į Adutiškį ir kirsti miestelį.

Svirkų dvaras minimas nuo XIV a., bet kol kas nepavyko sužinoti, nei kada ir kokiomis aplinkybėmis Svirkos ir Milkūnai atiteko Norvaišoms, nei koks buvo tolesnis dvaro likimas, nei kur būta dvaro sodybos. Pasitaiko, kad seną dvarvietę nurodo, išduoda ar tai senų medžių alėja, ar užsilikusi koplyčia ar oficina, bet nei Milkūnuose, nei Svirkose praeities pėdsakų neaptikau.







Visi Milkūnai dabar kelios sodybos. Išmaltu kaimo keliu paėjau į vieną pusę, į kitą. Lynojo, žvarbo rankos. Dabartiniuose Milkūnuose galima stipriai suabejoti, ar Pranciškaus Norvaišos biografijoje nebuvo kas pripainiota. Galbūt tarp skaitytojų atsiras labiau informuotų, galbūt kilusių iš tų kraštų, ir galės mane papildyti ar nukreipti. 
Nuo Varšuvos karališkosios pilies iki miestelio vardu Kobylka - apie 23 kilometrus, maždaug tiek pat ir nuo Lazienkų. Šitas miestelis turi gana seną istoriją, bet asmeniškai man jis buvo įdomus tik dėl palyginti neseniai sužinoto fakto, kad Kobylkoje įvyko priešpaskutinis Tado Kosciuškos sukilimo mūšis. Sukilimas galutinai pralaimėjo po savaitės Varšuvoje, Pragos priemiestyje, kur vadovaudamas vienai iš LDK sukilėlių divizijų ir Pragos šiaurinio sektoriaus gynybai lapkričio 4 dieną mūšyje žuvo ir 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas, sukilėlių generolas leitenantas Jokūbas Jasinskis. Birželį Varšuvoje ieškojau jo kapo.

Taigi šauna į galvą mintis ir išbujoja. Taip vietoje Pultusko kelionių planuose atsirado Kobylka. Prisipažinsiu, gana sunkai sekėsi planuoti nuvažiavimą tenai iš Varšuvos viešuoju transportu, nes autobusai, jeigu tikėčiau vieša info, važiuoja tik kelis kartus per dieną. Laimei, atradau priemiestinius traukinius. Jei kada būdami Varšuvoje sumanysite aplankyti tą miestelį, rekomenduočiau sėsti į raudonosios linijos (M2) metro traukinį ir važiuoti iki galinės stotelės Dworzec Wileński. Tai dar irgi Pragos rajono ribose. Šalimais yra priemiestinė traukinių stotis Warszawa Wileńska, iš kurios kelionė traukiniu iki Kobylkos trunka apie 20 minučių, o traukiniai važiuoja gana dažnai.

Mano atveju tai buvo „Koleje Mazowiecie“ firmos traukinys, kurio galutinis tikslas buvo miestas Tłuszcz (nieko, išmokau ištarti Świętokrzyska, išmoksiu ir šitą, jei reikės). Bilietą pirkau iškart į abi puses už 10,76 zloto (nuo kortelės nukonvertavo 2,59 Eur). Kasininkė angliškai nekalbėjo, todėl nors bilietą nusipirkau be problemų, daugiau jokios informacijos nei aš mokėjau paklausti, nei ji suteikti. Iš personalo tik tą vieną kasininkę ir mačiau. Wileńska apskritai nėra pati jaukiausia stotis, kad ir koks mielas širdžiai būtų jos pavadinimas. Siekiant išvengti aplinkui stotį besitrinančių personažų, į ją verčiau eiti per prekybos centrą, kuris veikia tose pačiose patalpose. Vienas toks, matyt, normaliai apsirūkęs, atsekė paskui nuo metro, laukė, kol nusipirksiu bilietus, o paskui pristojo, ar aš laisva. Supykusi apšaukiau, kad persekioja, o jis už tai supykęs išvadino mane Londono feministe. 50:50. Bet, matyt, išgąsdinau kažkiek.

Po 20 minučių išlipusi iš traukinio Kobylkoje Jono Pauliaus II alėja nuėjau tiesiai į kapines. Prieš tai pasitikrinau maršrutą pagal google maps - pasiklysti neįmanoma. Daugiau niekur nesiblaškiau, nes į Varšuvą norėjau grįžti dar nesutemus. Kobylkoje yra graži barokinė bažnyčia, dėl kurios gal norėsiu grįžti, bet būtent kapinėse yra vienintelis man žinomas to mūšio ženklas - dvi atminimo lentos 1794 metų spalio 26 dieną žuvusiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariams ir sukilėliams. Buvau aptikusi informaciją, kad mūšio kovos vyko bažnyčioje ir kapinėse taip pat.

Mūšyje žuvo apie 450 karių, kuriuos palaidojo ir visą tą laiką prisiminė Kobylkos gyventojai. Žlugus Sovietų Sąjungai, kai jau buvo galima pagerbti rusų armijos nužudytuosius ir minint sukilimo 200-ąsias metines, miestelio kapinėse prie Matuszewskių koplyčios bendruomenė įrengė atminimo lentą. Prieš dvejus metus atminimo įamžinimu pasirūpino ir mūsų ambasada Lenkijoje. Lentose iškalti tekstai šiek tiek skiriasi, esmė ta pati. Rytoj sueis 224 metai.


Be raikalo šitas miestas kartais iš anksto nurašomas nepažinus, grynai dėl snobizmo. O Varšuvoje ypatingą vietą mano širdy užima Lazienkos.

Lankantis Lazienkose birželį per atostogas mums kliuvo bjauriausios vasaros dienos, kai nelabai norėjosi iki nusistekenimo vaikščioti lauke ir ypač parke. Į salos rūmus tą dieną turistų neleido, nes vyko prašmatnus uždaras renginys, kurį beliko tik pavydžiai nužiūrinėti iš tolo kaip tai Biliūno Juozapotai, kiek ponų, kokie jie visi gražūs. Tai į Lazienkas tuokart mes tik įkėlėm koją. Užtat rugsėjo pabaigoje, kai į Varšuvą atvažiavau pati viena ir turėjau tik šeštadienį, Lazienkoms planavau skirti visą pirmą jo pusdienį ir tai buvo laikas, skirtas vien tik rūmams saloje. Jais, o kartu ir parku, susidomėjau visai neseniai, skaitydama ketvirtąją "Silva Rerum" knygą. Bet jau kad krito man mintin, o paskui ir širdin paskutinio mūsų valdovo vasaros rezidencija, tai stipriai.

Šaštadienį ryte iš Mazowiecki gatvės, kur buvau apsistojusi, iki Lazienkų nuėjau pėsčiomis. Pakeliui užsukau į A. Blikle kavinę, dabar kiek gailiuosi, kad šį kartą tik užėjau ir kultinėms jų pončkoms su rožių konfiitiūru (ir kartu su manieringu, bet ilgu aptarnavimu) pagailėjau laiko. Lazienkose jau buvo daugybė žmonių. Šeimos su vaikais (ir visai suaugusio proto homo sapiens) labiausiai džiaugėsi voverėmis. Žinoma, ir visu parko gamtiniu bei kultūriniu grožiu, bet Lazienkų voverės be konkurencijos. Užtat rūmuose beveik niekas nelindo į kadrą selfinantis senuose veidrodžiuose. Pilnas bilietas į rūmus ant vandens kainavo 27 zlotus (nuo kortelės nukonvertavo 6,01 Eur), į kainą įėjo ir audiogidas. Rūmuose be blykstės galima fotografuoti.


Iš vestibiulio-rūbinės, patikrinus bilietą, lankytojai pirmiausia patenka į seniausią pastato dalį. Patys rūmai tarsi sudurti iš dviejų erdvių - XVII amžiaus barokinės ir po šimto metų pristatytos klasicistinės.

Šimtu metų anksčiau nei tapo karaliaus vasaros rezidencija, Lazienkų rūmai saloje buvo pirtis. Tiksliau gal būtų pavadinti laisvalaikiui ir apmąstymų valandžiukėms skirtu prabangiu paviljonu su voniomis, ką, kaip žinia, ir reiškia lazienki pavadinimas išvertus iš lenkų kalbos. 1680 metais jį pasistatė didysis maršalka kunigaikštis Stanislovas Heraklis Liubomirskis, eruditas ir filosofas. Kai Poniatovskis po beveik šimto metų ieškojo vietos savo vasaros rezidencijai, Lazienkos jau seniai buvo kritusios jam į akį.

Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Apšvietos žmogus. Dažnas bent kiek besidomintis istorija apie jį turi savo tvirtą nuomonę, aš irgi turėjau, dabar toli gražu nebesu tokia kategoriška. Jo valdymo laikotarpiu įvyko visi trys Abiejų Tautų Respublikos padalijimai. Kovojo ir pralaimėjo T. Kosciuškos sukilimas. O karalius tuo metu vis gražino ir puoselėjo Lazienkas kaip idealios, modernios ir suverenios valstybės svajonę. Iki paskutiniųjų - paskutinė rekonstrukcija rūmuose buvo atlikta 1788-1795 metais.

Pradžioje lankytojai su audiogidu patenka į du iš seniausių, Liubomirskio laikais statytų, kambarių. 

Tai Bakcho kambarys, kurio paskirtis buvo atsipūsti po visų pirties malonumų, ką tai bereikštų romėnų vynuogių ir vyndarystės dievo vardu pavadintame kambaryje.



Ne tik minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį prasminga aplankyti vietas, susijusias su Vasario 16-osios akto signatarais, o šiemet ypač su tais, kurie prisimenami nedažnai. Alfonsas Petrulis buvo vienas iš keturių Aktą pasirašiusių kunigų. Toje vienintelėje bendroje signatarų nuotraukoje stovi už Jono Basanavičiaus. Išėjo vienas iš pirmųjų, nesulaukęs 55 metų. Palaidotas Musninkuose, kur praleido paskutinius gyvenimo mėnesius, ir tai yra Širvintų rajonas, netoli Vilniaus, šalia autostrados iš Vilniaus į Panevėžį.

Į Musninkus mes su drauge užvažiavome grįždamos iš Vyžuonėlių. Bažnyčia matyti iš toli, kaip paprastai, klebono kapas šventoriuje, prie kapo - granitinis Signataro ženklas.

Matyt, pats likimas bandė apsaugoti mus su drauge nuo nusivylimo, kai šiemet užsidegėm noru aplankyti Vyžuonėlių dvarą prie Utenos. Tai pasaulinio garso dailininkės ekspresionistės Marianos Veriovkinos (Marianne von Werefkin) tėviškė.

Pavasarį porą dienų prieš suplanuotą kelionę sugedo mašina. Paskui prasidėjo vasara, atitraukė kiti reikalai. Kai antrą kartą išsiruošėme į Vyžuonėles, mane į lovą savaitei paguldė sinusitas. Betgi kai labai nori, tai įveiki visus likimo ženklus.

Vieną popietę vis dėlto pašokom iki Utenos. Iš pradžių draugei parodžiau pagrindinę miesto gatvę, papietavome trendiniame Food Lab, o paskui pasukome Kupiškio link.

Rodyklė į Vyžuonėles pasitinka vos išvažiavus iš Utenos kartu su rodykle į šrotą. Jeigu ne rodyklė, apie dvarą toje nevalyvoje aplinkoje, kur vienintelės sutiktos gyvos dvasios buvo du liūdni nelaimingi visą tą betvarkę priversti saugoti šunys, vargu ar pagalvotum. Prieigose įrengtu informaciniu stendu paveldo apsauga prasideda, juo gi ir baigiasi.

Iki Veriovkinų dvaras priklausė tokiam dvarininkui Eduardui Čapskiui, kuris 1863 metais su reikalu ar be reikalo buvo apkaltintas bendradarbiavęs su Zigmanto Sierakausko būriu ir nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista katorga iki gyvos galvos ir dvarų konfiskavimu. XIX amžiuje po sukilimų daug konfiskuotų dvarų atiteko rusams.

Į atsargą išėjęs pulkininkas Vladimiras Veriovkinas Vyžuonėlių dvarą 1879 metais berods gavo dovanų už karinius nuopelnus. Pavadino jį Благодать (Blagodat) - Malonė.



Po dvejų metų grįžom atostogauti į Juodkrantę. Pernai vos tik apsiniaukdavo ar kitu menkiausiu pretekstu žiūrėk jau ir lekiam iš Pervalkos čia pasivažinėti longboardu ar išgerti kavos "Pamario take" ar dar ko nors. Šiemet Neringoje į mašiną lipau tik vieną kartą ir tai labai nenoromis, nes turėjom važiuoti į Nidą, o ją stengiuosi dozuoti saikingai ir šių metų dozė jau buvo išnaudota su kaupu. Bet turėjom bilietus į Andriaus Mamontovo akustinį koncertą Nidoje ir gerai, kad nepraleidom. Geras koncertas. Tvanki senutė Agilos kultūros centro salė buvo perpildyta. Kiekvienai kartai pagrojo savas nostalgijas keliančių gabalų.

Per dvejus metus Juodkrantėje nauja nutiko nedaug. Picerija, sušiai, naujas WC prie centrinio pliažo - daug karmos taškų jo statytojams, City bee dviračių nuoma už mūsų studijos. Juodkrantę su Dreverna sujungė keltų linija. Iki Drevernos tiesiai per marias mažiau nei 10 kilometrų, todėl giedu oru galima įžvelgti ne tik juostą lygia greta sustatytų poilsio namelių, bet ir apžvalgos bokštą. Prieš kokį dešimtmetį, kai mobilusis ryšys Juodkrantėje dar nebuvo pastiprintas, telefonas kartais "pagaudavo" Drevernos anteną. Visada norėjau pamatyti, kaip ten, anapus marių.

Bent jau šiemet keleivinis laivas-keltas "Gilija" nuo pirmadienio iki ketvirtadienio kursuodavo du kartus - ryte ir vakare, o penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais prie jų prisidėdvo pusės dvyliktos ir pusės trečios reisai iš Drevernos ir atitinkamai pusės antros ir pusės ketvirtos iš Juodkrantės. Siūliau apdairiai išplaukti pirmu reisu, kad netektų grįžti pačiu paskutiniu, bet dukra pasakė, kad vasarą keltis devintą ryto be ypatingos priežasties tai jau ne.

Mums vietų laive užteko, bet sezono įkarštyje, manau, protingiausia bilietus pirkti internetu iš anksto. Bet apie tai pagalvoti taip pat reikia iš anksto, nes tą pačią dieną internetu bilietai jau neparduodami. Laive jų irgi neparduoda - tik Drevernoje. Uoste teko pastovėti gyvoje eilėje ir palaukti, kol į keltą pirmiausia sulaipins žmones su bilietais.

Pats plaukimas nebuvo labai romantiškas. Mažame denyje vietų nedaug ir jas iškart užsėdo pirmieji su bilietais. Viduje buvo tvanku, laivą stipriai blaškė, susupo. Po valandos išlipusios Drevernoje pirmiausia nuėjom prie bilietų kasos ir susimokėjome už kelionę pirmyn bei nusipirkome bilietus atgaliniam reisui.





Už kelių valandų baigsis vasara, o aš pagaliau prisiruošiau parašyti apie liepos 7 dienos pavakarį. Požeminė (šachtinė) branduolinių raketų paleidimo bazė, kuri dabar paversta Šaltojo karo muziejumi, buvo paskutinis objektas mūsų ilgoje ir turiningoje dviejų dienų kelionėje. Dėl neteisingos informacijos ekskursijos prie vartų laukėme 45 minutes. Kitu atveju neprisiminčiau, bet tuomet buvom išbadėję, su mažais vaikais ir mūsų dar laukė kelionė namo. Nors rašoma, kad teritorijoje be gido vaikščioti draudžiama, bet vartai buvo atidaryti ir niekas ten nekontroliavo. Kas nori, tas įeina. Tik kad be gido muziejuje nėra ką veikti. Šaltojo karo muziejus, švelniai tariant, neutralizavo bazės autentiką, todėl kas kur buvo ir kaip atrodė, patiems vieniems suprasti būtų sudėtinga.

Ex- požeminę branduolinių raketų paleidimo bazę Lietuvoje turime tik vieną. Tai buvo pirmoji tokia bazė visoje Sovietų Sąjungoje. Ištarnavusi 20 metų, ji išsilaikė padoriai, kiek tai įmanoma turint omeny istorines aplinkybes. Gidas sakė, kad pasaulyje tokių neišplėštų požeminių raketų paleidimo bazių yra tik trys - mūsiškė ir po vieną Ukrainoje bei JAV. Mano sesei pasisekė lankytis Plokštinėje prieš keliolika metų, kai čia buvo tamsu ir drėgna, bet jai, atrodo, autentiška aplinka labiau patiko. Internete galima rasti nuotraukų iš tų laikų, o va ekspozicijoje jų pasigedau. Taip ir nesupratau, kodėl muziejus Šaltojo karo, jeigu viskas jame vis tiek sukasi ir lankytojams labiausiai rūpi būtent apie šios bazės istoriją, funkcionavimą, buitį ir atomines bombas.

Kodėl branduolinių raketų bazei buvo pasirinktas šitas Lietuvos kampelis? Na, šalimais banguoja Platelių ežeras, kurio vanduo naudotinas aušinti vandenį. Be to, Plokštinės miškas prie Plokščių net ir dabar gana nuošali vieta, bet tokių vietų Lietuvoje daug. Čia gyvenę žmonės, gavę po 5 tūkst. rublių, patenkinti išsikraustė ir nieko neklausinėjo. Bet bazės egzistavimas buvo vieša paslaptis ne tik apylinkių gyventojams, bet ir amerikiečiams. Gidas sakė, kad amerikiečių palydovai, fotografuodami teritorijas, optimistiškiausiu rusams būdu Plokštinės bazę aptiko 5 metai po statybos, o labiausiai tikėtina, kad net pirmais statybos metais. :)


Amerikiečių taikinių sąraše galima matyti daugiau taikinių Lietuvos teritorijoje.

Požeminė bazė galėjo atlaikyti netiesioginį branduolinį sprogimą. Tiesioginio branduolinio sprogimo neatlaikytų jokia bazė.

Be to, požeminę bazę ne tik sunkiau sunaikinti, bet ir raketą iš jos galima paleisti greičiau nei iš antžeminės  - tuo metu per 22 minutes vs per valandą ar ilgiau.

Keturias 30 metrų gylio šachtas kareiviai kasė rankomis su kastuvais. Kiekviena šachta buvo kasama ilgiau nei 2 mėnesius. Per dvejus metus statybose dirbo apie 10 tūkstančių kareivių. Oficialiai bazė pradėjo veikti 1962 metų gruodžio 31 dieną.
Jeigu dar yra gyvų karininkų, kurie tarnavo Plokštinėje, tai jie vis dar privalo saugoti paslaptis. Kareiviams konfidencialios informacijos reikalavimai nebuvo tokie griežti.

Šalimais buvo karinis miestelis, kuriame gyveno apie 300 kareivių. Dalis jų buvo pristatyta „prie kiaulių“, kurių laikydavo 70 ar 80. Tokiu būdu bazė galėjo prasimaitinti ir savarankiškai. Kariniame miestelyje buvo kinas, net vykdavo kažkokie šokiai. Visiems rūpi, kas su kuo šoko. Karininkai galėjo šokti su savo žmonomis, o kareiviai arba su karininkų žmonomis, arba nelegaliai bandydavo patekti į kaimo šokius.


Nors miegoti nuėjome po pusiaunakčio, bet rytas sodyboje prie Salantų mums išaušo anksti. Atrodo, vos nustojau girdėti tylias saviškių šnekas valgomajame, jiems bedorojant naktipietinį šašlyką, kai pradėjau girdėti šeimininkės aktyvius krebždėjimus virtuvėje.

Su sese prabudusios puolėm budėti prie vonios, nes iš mūsų keturių kambarių atskirą vonios kambarį turėjo tik vienas, o trys kiti dalijosi vieną dušą ir tualetą. Eilėje mes antros. Pasigražinome, paklojome lovas ir nuslinkome apačion ieškoti kavos.
O tas penktas kambarys beveik iki mūsų išvažiavimo nerodė gyvybės požymių. ;)

Apie pirmąją kelionės Žemaitijoje dieną pasakojau įraše Žemaitija nuo Užvenčio iki Imbarės.

Sodyboje buvome užsisakę ir pusryčius. Išvakarėse, kai virtuvėje ieškojome indų, pastebėjau, kad pririnkta naminių kiaušinių. Kadangi šeimininkė laiko paukščių, tikiuosi, kad mūsų pusryčių kiaušinienė buvo būtent iš tokių. Bandelės buvo keptos vietoje su naminės uogienės įdaru, ką galima nustatyti pagal rastus vyšnių kauliukus. Tokie smulkūs dalykučiai mane visada džiugina.

Po pusryčių atsirokavome su šeimininke ir nesustodami Salantuose, nes tiesiog neįmanoma visko suspėti, išvažiavome į netoliese, Gargždelės kaime, esančią Orvidų sodybą.

Orvidų sodyboje buvau lankiusis dar esant gyvam Viliui Orvidui, tai galite įsivaizduoti, kaip seniai tai buvo. Rugpjūtį gimė, rugpjūtį priėmė vienuolio įžadus, 1992-ųjų rugpjūtį, nesulaukęs nė keturiasdešimties, mirė savo sodyboje.

Kai ten buvau, sodyba atrodė gerokai kitaip. Laisvės ir nenusakomumo jausmą ir medžių šaknimis į viršų vaizdą nešiojausi daugybę metų.

Sodybą 1937 metais nusipirko Vilniaus senelis Jonas Orvidas. Ir senelis, ir Viliaus tėvas Kazimieras Orvidas, ir pats Vilius dirbo su akmeniu. Vilius Orvidas kūrė originalius antkapinius paminklus ir iš to neblogai uždirbdavo, o ką uždirbdavo, išleisdavo akmenims ir technikai. Muziejumi po atviru dangumi Orvidų sodyba ėmė virsti nuo 1973 metų, Viliui grįžus iš tarnybos sovietų armijoje. Sodyboje vyrauja religinė tema, bet paklaustas, nuo ko viskas prasidėjo, Vilius atsakydavo jog apsiėmė „gelbėti" akmenis ir ąžuolus“. Paminklas melioracijos stekenamai Lietuvos žemei. Nenuostabu, kad sovietinė Lietuvos valdžia ne kartą norėjo veiklą, netelpančią į jokius rėmus, parišti. Jau buvo sužymėję akmenis. Išgelbėjo kreipimasis į Gorbačiovą. Prasidėjus Atgimimui, sodyba tapo jaunimo, meno ir kultūros žmonių traukos centru ir ramybės ieškančiųjų užuovėja.

Pirmiausia mus pasitiko tankas, tas pats, kurį dar prisimenu stovėjus Salantuose.



Jau minėjau, kad Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį apvažiavome Žemaitiją. Šia kelione atgaivinome tradiciją, kurią su šeima bandėme pradėti dar gūdžiais 2005-aisiais ir po to numarinome ilgiems trylikai metų. Jeigu praėjęs laikas vaizdžiai atsispindi užaugusiuose vaikuose, tai tuomet mano dukra ruošėsi eiti į pirmą klasę, o šiais metais buvo baigusi pirmą VU kursą.

Braižyti tušinuku linijas sename kelių atlase pradėjome per Velykas. Atramos taškai buvo du: aš būtinai norėjau aplankyti Alsėdžius ir Brėvikius, o brolis - Šaltojo karo muziejų Plokštinėje. Skaudančia širdimi iš maršruto išmečiau Renavo dvarą, nes buvo akivaizdu, kad nors žemėlapyje atrodo šalia, bet kilometrais skaičiuojant bus labai nepakeliui. Kadangi planavome keliauti per ilgojo savaitgalio visuotines kraustynes link jūros, kai vienos nakties keliautojai nelaukiami, taip pat skaudančia širdimi atsisakėme ir minties bandyti laimę Palangoje ar Šventojoje. Nakvynę vienai nakčiai pavyko gauti kaimo turizmo sodyboje prie Salantų. Pagal maršrutą mums labiau būtų tikęs Skuodas, bet Skuodo viešbutis nesureagavo į el. laišką su klausimu, ar triviečiame kambaryje tilps du suaugusieji ir du maži vaikai.

Suplanuotas dviejų dienų maršrutas, įskaitant trumpus sustojimus įsipilti benzino ir pavalgyti, buvo toks: Vilnius- „Mega“-Užventis-Šatrijos kalnas-Luokė-Telšiai-Alsėdžiai-Brėvikiai-Žemaičių Kalvarija-Šarnelė-Barstyčiai-Apuolė-Skuodas-Salantai-Mosėdis-Šaukliai-Orvidų sodyba-Plateliai-Plokštinė-Kaunas-Vilnius. Tarpe - himno giedojimas liepos 6 dienos 9 val. vakaro. Atradau, kad tokiai progai aplinkui nebus įstabesnio kalno nei Imbarės piliakalnis prie Salantų. Sodybos šeimininkė patikino, kad piliakalnis iš tiesų yra netoli nuo mūsų nakvynės vietos.

Ką galiu pasakyti - viską, kas suplanuota, daugiau ar mažiau spėjome, bet pavargome ir pritrūko laiko ne keliauti, o tiesiog pabūti, pabendrauti neišsibarsčius per tris automobilius.

Komanda rinkosi nuo Vilniaus geležinkelio stoties, kur paėmiau baisiai ankstyvu traukiniu atvažiavusią sesę, pro „Cirkle K“ už Grigiškių, kur dviem atskirais ekipažais prisijungė mano brolio šeima ir brolienės brolio šeima, iki Kauno „Megos“, kur pakeliui prisijungė dukros vaikinas. Taigi iš viso buvome vienuolika žmonių, tarp jų - trejų ir penkerių metų vaikai. Vėliau pasirodė, kad jiems šitas maršrutas buvo visai neblogai subalansuotas. :) Pusę dešimtos ryto greitkeliu jau lėkėm link Kryžkalnio. Savaitgalis buvo šiltas, kelias pradžioje puikus, mašinos kurį laiką irgi buvo gražios. Gerai, kad neploviau prieš kelionę. Paskui viską padengė žvyrkelių dulkės. Žemaitijoje net vietose, kurias galima pavadinti turistinėmis, daug neasfaltuotų kilometrų. Tiek vieškelių nesu mačiusi niekur kitur Lietuvoje. Tik išvažiuok iš miestelio ar kaimo, ir viskas, asfaltas baigiasi. Gal ne taisyklė, bet tendencija tikrai.

Brolis savo visureigį papuošė dviem vėliavomis, trispalve ir Vyčiu. Aš buvau parūpinusi dvi žvakes, nes kapinės irgi buvo įtrauktos į mūsų maršrutą. Maistą buvome sutarę pirktis Skuode, bet va šita mintis tai nebuvo pati geriausia.

Neužvažiuojant į Kelmę, pirma mūsų stotelė buvo Užventis. Iš pradžių sustojome prie miestelio parduotuvės. Neprisimenu, ar pirkome ledų, bet tikrai sesuo nupirko trečią žvakę, nes tik vėlai kelionės išvakarėse apsižiūrėjau, kad Užvenčio kapinėse palaidotas paskutinis dvaro, kurį planavome aplankyti, šeimininkas, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Smilgevičius. Užventis jam priklausė maždaug nuo 1910-ųjų.

Signataras palaidotas prie tako šalia koplyčios. Truputį paskaičiau iš Vikipedijos, prisiminiau, ką apie signatarą sakė ekskursijoje Signatarų namuose. Uždegėme jam žvakelę, palikome nedidukę trispalvę. Tebūnie šviesiausia atmintis. Ačiū.

Po to pavažiavome iki dvaro. Iš tiesų ten netoli ir pėsčiomis, bet jau iš pat pradžių teko taupyti laiką. Tai, kas atrodo kaip dvaro rūmai, iš tiesų yra vandens malūnas. Signataras Jonas Smilgevičius buvo pažangus ūkininkas. Tai jis malūną modernizavo ir įrengė turbiną, kuri gamino elektros energiją dvarui ir visam Užvenčiui. Dvaro namas (deja) virtęs gyvenamuoju namu, gal net ne vieno buto, bet vandens malūno ir spirito varyklos pastatas sutvarkytas ir jame įrengtas viešbutis bei restoranas. Kai lankėmės, restorane kaip tik laukė vestuvininkų. Visiems patiko labai jaukus parkas prie Ventos upės, tiltas, dvaro alėja, krintančio vandens čiurlenimas ir fotogeniškos gervės. Daug nuotraukų neprikraunu, kad būtų ką atrasti patiems. Man Užventis buvo atradimas!





Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią reiktų įtraukti į programą naiviems turistams iš Vakarų kaip neretušuoto sovietinio paveldo pavyzdį.

Neseniai dalyvavau vienoje iš atgimstančios Ramintojos bendruomenės vasarą organizuojamų nemokamų ekskursijų, kurių metu galima aplankyti viešas ir nelabai viešas bažnyčios erdves. Apie ekskursijas skelbiama bendruomenės Facebook paskyroje, rekomenduoju sekti ir sudalyvauti.

Lietuvoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčių daug, bet iš jų tik viena Ramintoja. Paskutinė barokinė Vilniuje, vienabokštė - kas labai reta baroko ir rokoko pasaulyje. Tiesa, nepaklausiau, ar galima Ramintoją vis dar vadinti barokine.
Šiemet jai sukanka lygiai 250 metų. Išorė santūri, o vidus buvo ypatingai puošnus.

Kanuto Rusecko Lietuvaitė su verbomis ant Ramintojos slenksčio yra vienintelis išlikęs prašmatnaus šios bažnyčios interjero liudijimas.

Negalima visų šunų sukarti tik ant sovietmečio, nes Ramintoją rusų valdžia pradėjo naikinti dar XIX a. viduryje. 1854 metais uždarė, netrukus perdarė į Šv. Andrejaus cerkvę, kartu sunaikino daug barokinių ir rokokinių grožių. Kaip bebūtų graudu, bet bažnyčios naikinimui tuomet vadovavo architektas Tomas Tišeckis, prof. Karolio Podčašinskio mokinys, kuris pats šiaip jau yra pastatęs daug gražių pastatų, įskaitant Astravo dvaro rūmus prie Biržų.

Tarpukariu Ramintoja buvo grįžusi katalikams, bet neilgam. Antrojo pasaulinio karo metais stipriai degė, po karo buvo atiduota Lietkoopsąjungai ir 1967 metaus virto mėsos ir daržovių sandėliu.
Gelžbetoninės perdangos padalijo Ramintoją į tris aukštus (nors liežuvis sunkiai apsiverčia taip sakyti), įrengtas pramoninis liftas, laiptinė, tualetas ir t.t.
Nuo 1991-ųjų ilgą laiką patalpos stovėjo apleistos ir nenaudojamos.




Viena žygiuoti neplanavau, bet žygio draugė likus savaitei iki Nemuno kilpų darbe slydo laiptais ir išsisuko koją, ir nors iki pat penktadienio ryto tikėjosi, kad koja kažkokiu stebuklingu būdu pasitaisys, bet stebuklas neatsitiko. Taip netikėtai įgijau naujų patirčių. Aš keliauju solo ir man tai patinka, bet dar nebuvau žygiavusi viena, jeigu taip galima pasakyti apie Trenkturo žygius.

Iš vakaro pliaupė liūtis, o žygio dienai Prienuose buvo prognozuojama 100-procentinė lietaus tikimybė. Pasiėmiau 3 celofaninius lietpalčius ir nedidelį lengvą skėtį, nors jeigu būtų nutikusi rimta liūtis, mano įranga būtų tiek pat naudinga kaip nabašninkui kompresas. Turėjau šiek tiek užkandžių, rehydrono, dėl visa ko mašinoje palikau pamainą sausų drabužių ir iš anksto įspėjau draugę, kad jeigu ji kam ir atiduos savo bilietą, aš nieko svetimo į savo kompaniją nepriimsiu, nes terliotis taikytis su svetimo žmogaus tempu ir palaikyti tuščią smalltalk'ą mažiausiai šešias valandas man būtų kankynė. (Svetimo žmogaus net nepastatysi eilėje prie WC, kol pati ilsėčiausi iškėlus kojas, tiesa, apie tokį potencialų praktišką pritaikymą pagalvojau jau daug vėliau.)

Kadangi 25 km Sveikatingumo žygio maršrutas sutapo su pernykščiu, kurį ėjome vos prieš devynis mėnesius, pasirinkau Turistų, kurio paklausa ir ypač laikinas uždarymas kėlė bangas socialiniuose tinkluose, nes gi visada visiems labiausiai reikia to, ko trūksta. ;) Nors asmeniškai man pernykštė trasa (palei Škėvonių atodangą ir su virvėmis į kalną) patiko daug labiau.

Mašiną vėl tvarkingai palikau Prienų mieste ir apie 2 km iki estrados nuėjau pėsčiomis (ir atgal taip pat). Startavome vėliau nei kiti maršrutai, tik nuo 11 val. Dar nė viename Trenkturo žygyje, o šis man buvo ketvirtas, nebuvo tekę matyti tooookių eilių prie registracijos. Buvo aišku, kad mūsų vienu metu išeis labai daug, neišvengiamai minsim vieni kitiems ant kulnų ir į mišką prispaudus reikalui eiti teks toli. ;)

Pirmoji žygio dalis man buvo nuobodoka.

Iš pradžių žygiavome miesto gatvėmis.
Mindaugo dienos penktadienį ir šeštadienį išilgai ir skersai apvažiavome Žemaitiją. Vienas šitos kelionės stabtelėjimas man buvo labai svarbus, todėl apie jį noriu parašyti plačiau. Jau prieš trejus metus norėjau nuvažiuoti į Brėvikius, kai ieškojome Milkantų, bet pritrūko laiko ir keliai tuomet išgąsdino.
O prasidėjo viskas prieš ketverius metus, kai Vilniuje paleido autobusus, apklijuotus Vasario 16-osios Akto signatarų nuotraukomis.
Negėda prisipažinti - važinėjau paskui ir naršiau. Geriausias edukacinis projektas ever.

Žmogus, kurio povyza nuotraukoje tuomet patraukė labiausiai - Stanislovas Narutavičius.
Žemaičių bajoras, Brėvikių dvaro savininkas. Vienintelėje bendroje visų signatarų nuotraukoje sėdi J. Basanavičiaus dešinėje, išsiskirdamas ūgiu ir stotu.
Teko skaityti, kad galbūt paties Akto autorius.

Dažniau nutylimas, tinkamai neįvertintas, beveik neįamžinto atminimo. Kodėl? Nežinia. Nepatogus, matyt.
Vasario 16-osios Aktą pasirašė su baisiąja w - S. Narutowicz (Grob Rodziny Narutowiczow, iškalta plokštėje ant kapo).
O kalbėjo žemaitiškai.

1863-ųjų sukilėlio sūnus. Tiesa, tėvas mirė, kai Stanislovas buvo ketverių, bet motina Viktorija Ščepovska-Narutavičienė, nors ir neturtinga, netekusi savo dvarelio, pasistengė vaikams suteikti geriausią išsilavinimą, kokį tik išgalėjo. Po vyro mirties prisiglaudė pas grafą Antaną Rönne, šio žmonos prašymu, Renavo dvare, kur Laurynas Ivinskis mokė ne tik grafo anūkus, bet ir Stanislovą su jaunesniuoju broliu Gabrieliumi. Mirus grafui, Narutavičienę su vaikais globojo Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis. Abudu broliai baigė vokišką Liepojos gimnaziją, kuri anuo metu garsėjo tolerancija kitaminčiams. Ori išsilavinusi bajorė nenorėjo, kad jos sūnūs mokytųsi rusiškoje gimnazijoje.

Advokatas, visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, 1905 metų revoliucijos dalyvis, vadinamosios Alsėdžių respublikos vienas iš įkūrėjų ir vadovas.

Vienas iš keturių maištininkų, kartu su Jonu Vileišiu, Mykolu Biržiška ir Steponu Kairiu, kurie pareikalavo, kaip kad pasakojo Signatarų namuose, kad akte nebūtų Antano Smetonos siūlytos nuostatos, kad Lietuva amžinai susijusi ryšiais su Vokietija, ir atstovėjo bekompromisės Lietuvos nepriklausomybės idėją priimant radikalų sprendimą - savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Tuomet šiems keturiems drąsiems vyrams pavyko įtikinti šešiolika kitų ir 1918 m. vasario 15 d. pasiekti susitarimą.

Buvo vedęs Joaną Bilevičiūtę, baigusią filosofijos studijas Šveicarijoje. Rašoma, kad ji buvo pirmoji moteris Lietuvos istorijoje, įgijusi aukštąjį išsilavinimą. 

Trečiojo dešimtmečio pradžioje grįžo į savo Brėvikius. 
straipsnio Vorutoje:

S.Narutavičiaus ūkyje tvyrojusią atmosferą galima pavadinti „Brėvikių respublika“: tai, ko nepajėgė įgyvendinti „didžiosios politikos“ bandymais, jis įkūnijo savo dvare. Senieji alsėdiškiai Brėvikių dvaro šeimininką S.Narutavičių prisiminė kaip labai paprastą ir dorą žmogų, ne tik gynusį juos nuo politinės savivalės ir plėšikavimų 1905–1907 m. revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Alsėdžių bažnyčioje Narutavičiai melsdavosi ne labiausiai gerbiamiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose, greta nekilmingų ir neturtingų kraštiečių. Samdinių vaikams nedrausdavo lakstyti po kiemą ir sodą, pasiskinti obuolių. Brėvikiuose veikusioje mokyklėlėje 1891–1899 m. slapta, o panaikinus spaudos draudimą ir viešai, J.Narutavičienė mokė dvaro ir apylinkių vaikus lietuvių kalbos . Ten buvo klasė, lenta, o vadovėlius ir rašymo priemones dvarininkų šeima vaikams duodavo veltui, pamokos prasidėdavo pasibaigus ganiavos metui. Samdiniams ar jų šeimos nariams susirgus, šeimininkai rūpindavosi, kad būtų pakviestas gydytojas, dažnai pati šeimininkė padėdavo ligonį slaugyti. Dvarininkui dėkingi samdiniai neieškodavo kito šeimininko, kai kurie Brėvikiuose išdirbdavo net dvidešimt metų. Dalis jų net nepatikėjo šeimininko netektimi – Brėvikiuose ir Alsėdžiuose sklandė legenda, kad iš Kauno pargabentas karstas su velioniu buvęs „įtartinai lengvas“ . Samdinių vaikai sovietmečiu prižiūrėjo signataro kapą Alsėdžių kapinėse. Geras vardas dėkingų už rūpestį dėl socialinio teisingumo žmonių atmintyje gerokai pergyveno jo šeimininką.
Ūkininkas, sako, iš jo buvo nekoks.
Nusišovė būdamas septyniasdešimties. Palaidotas Alsėdžiuose. Už kelių kilometrų - jo Brėvikiai.

Istoriniuose virsmuose brolis Gabrielius pasirinko kitą pilietybę ir tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu. Galima sakyti, pasiekė daugiau už vyresnįjį brolį.
Tos pačios savaitės pirmadienį aplankiau ir jo kapą Varšuvos katedros požemiuose. 

Niekur Lietuvoje neteko gadinti mašinos ant tiekos žvyrkelių ir niekur telefono navigacija tiek negadino nervų kaip Žemaitijoje. Alsėdžius išvis galima karūnuoti Lietuvos žvyrkelių sostine iš trijų pusių - ir nuo Telšių, ir į Brėvikius, ir paskui į Žemaičių Kalvariją. 

Alsėdžiai taigi nemažas miestelis. Įvažiavus kapinių nematyti, o kadangi navigacija tą dieną buvo konkrečiai supsichavusi, teko kaip reikiant paklaidžioti kiemais bei per pievas (važiavome trimis mašinomis vienas paskui kitą, pirma paklysta (mano), apsisukinėja visos, atrodėme galingai) ir klausinėti žmonių, kol privažiavome kapines. Ten žmonės pasakė, kad signataro kapą rasime už koplyčios.



Uždegėme žvakę, įsmeigėme nedidelę trispalvę. 

Brėvikių dvaras priklauso privačiam asmeniui. Internete radau telefono numerį, kuriuo reikėtų tartis dėl apsilankymo, bet prisiskambinti nepavyko - telefonas visą laiką buvo išjungtas. Galbūt numeris pasikeitęs. Teko užvažiuoti neįspėjus. Nieko nesutikome, nė gyvos dvasios. Nebuvo ko prašyti leidimo pasivaikščioti, todėl leidome sau tik tiek, kiek padoru svetimame kieme.




Bet prisiliesti prie vietos, kurioje gyveno signataras Stanislovas Narutavičius, man buvo didelė dovana. 

Tą ilgą liepos 6-osios dieną pradėjom aplankydami signataro Jono Smilgevičiaus kapą Užventyje ir baigėme giedodami himną ant Imbarės piliakalnio prie Salantų.

Papildyta: apie visą kelionę kviečiu skaityti įrašus Žemaitija nuo Užvenčio iki Imbarės ir Antra diena Žemaitijoje. Akmenys, tundra ir Apulia, kurios vardas paminėtas pirmiau nei Lietuvos.

Neįvertinus atstumų, šį kartą pritrūko laiko nuvažiuoti iki vienų didžiausių pasaulyje žydų kapinių Okopowa gatvėje, tačiau ne jas labiausiai norėjau aplankyti, o Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedros požemius.
Kad mėgstu tokias vietas, įrodymu galėtų būti faktas, kad Vilniaus katedros požemiuose lankiausi keturis kartus. :) Varšuvos katedra atstatyta praktiškai nuo nulio, o požemiai, kaip supratau, karo metais nebuvo sunaikinti. Man tai buvo įdomiausia vieta Varšuvos senamiestyje.

Lankytojams jie atidaromi kasdien, bet gali nutikti visokių force majeure, kurie sujaukia planus. Pavyzdžiui, sekmadienį vyko vargonų muzikos festivalio koncertas, todėl į požemius neleido. Ir todėl pirmadienį, kuris buvo jau paskutinė mūsų dieną Varšuvoje, į katedrą išsiruošėm iš ryto pačiu pirmu punktu.

Bilietus pardavė aukštas, efektingas ir tikinčiųjų bei turistų minioje išsiskiriantis kunigas, kurio tiesiog neįmanoma buvo nepastebėti (bet neiškart supratau, kad jis ir yra vaikščiojanti kasa), jis gi palydėjo laiptukais žemyn ir atrakino vartelius į anapus. Tai one way įėjimas, sako, čia nebeišeisite. Velniukai akyse, maniau, kad juokauja, bet įleidęs jis iš tiesų išėjo ir mus ten užrakino! :)

Vis dėlto tai laidojimo vieta, ne muziejus. Pradžioje ekranuose pateikiama šiek tiek ir gana įdomios informacijos apie katedros istoriją bei visokius Theatrum funebris ir Castrum Doloris ir kt. laidojimo papročius, po to belieka sekti nuorodas ir skaityti užrašus ant sarkofagų.

Tarp palaidotųjų ir perlaidotųjų Varšuvos katedroje - paskutinis mūsų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, du Lenkijos prezidentai - pirmasis, iš Lietuvos kilęs profesorius Gabrielius Narutavičius (kuriam, iki pakertant nacionalisto kulkai, buvo lemta prezidentauti vos kelias dienas) ir trečiasis - Ignacijus Mosciskis. Taip pat paskutiniai Mazovijos kunigaikščiai iš Piastų dinastijos - Stanislovas ir Jonušas III, Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Sienkievičius, šventasis, buvęs Varšuvos arkivyskupas Zigmuntas Felinskis, kardinolas Steponas Vyšinskis, pokariu aršiai priešinęsis komunistų valdžiai ir už tai kalėjęs, ir kt.

Karališkosios Vazų šeimos kūdikio sarkofagas, 17 amžius

Drabužiai, su kuriais laidota, tik nepasakysiu, kurio amžiaus, bet atrodo šiurpokai. Yra ir karstuose gulinčių eksponatų.




Po kelių dienų pagaliau atsirado proga nuvykti į Žemaitijos žvyrkelynų viduryje esančius Alsėdžius, kurių kapinatėse už koplyčios kur kas kukliau palaidotas jo vyresnysis brolis, Vasario 16-osios Akto signataras Stanislovas Narutavičius.

Varšuvos karališkuoju traktu vadinama maždaug dvylikos kilometrų atkarpa nuo Vilanovo rūmų iki Karališkųjų, kurioje yra daug visko įdomaus. Man labai rūpėjo pamatyti vietas, susijusias su Silva Rerum", be to, rezgiau mintį visą traktą įveikti pėsčiomis ir (nelabai savanoriškai ;)) tam buvau užmotyvavusi dukrą, bet tuoj papasakosiu, kodėl šios minties pati gi ir atsižegnojau.

Pirmas iššūkis - nusigauti iki tų Vilanovo rūmų. Dvylika kilometrų yra vis dėlto daug.
Turiu gerų žinių, sakau dukrai šaltą ir vėjuotą šeštadienio rytą po to, kai lovoj gerdama kavą ištyrinėjau Varšuvos metro planą, kuriame - staigmena! - radau Vilanovo stotį ir man kažkodėl nekilo klausimų, kodėl nė vienas turistų vadovas nerekomenduoja į Vilanovo rūmus važiuoti metro. ;)

Butas, kuriame apsistojom penkioms naktims, buvo labai patogioje lokacijoje prie metro stoties Ratusz Arsenal. Užsakinėjau per booking, kaina - apie 50 Eur už naktį priklausomai nuo keitimo kurso. Atvykusių laukė dvi moterys, viena atlėkusi užnešė lagaminą (!), su kita sutvarkėme mokėjimo reikalus (mokėjau kortele!!). Bute radome absoliučiai viską, ko reikia patogiai apsistoti, plius kavos (tirpios, netirpios), arbatos, cukraus. Taipogi krepšį įvairių vaisių ir butelį gero baltojo vyno (ir miesto žemėlapių bei lankstinukų, jau nekalbant apie knygą apie Lenkijos istoriją!!!). Čia galite pamatyti šį butą booking sistemoje. Tiesa, nuotraukose jis gerokai šviesesnis nei iš tikrųjų, nes visi buto langai išeina į ūksmingą kiemą. (Kalbant apie klientų aptarnavimą ir teisingą kainodarą, tai atostogų pabaigoje trimis automobiliais keliavome po Lietuvą. Vienoje kaimo sodyboje Žemaitijoje ėmėme keturis kambarius, taip pat užsisakėme pusryčius dešimčiai žmonių, žodžiu, palikome šiek tiek to pinigo, bet paskui mūsų paprašė susimokėti 3 eurus už malkas, liko nuosėda.)

Vilanovo metro stotyje išlindus į paviršių pasitiko šaltas vėjas, lietaus debesys (ach tie mieli saulėto penktadienio prisiminimai), niūrūs betoniniai blokai ir jokių nuorodų. Navigacija nepaguodė - iki rūmų, sako, bus penki kilometrai. Didelis tas Vilanovas. :) Velnias, pamaniau, labiau apsimoka šiltai ir patogiai grįžti metro į centrą ir gaudyti 180 autobusą.
Išvakarėse buvome nužiūrėjusios, kad jis stoja Pl.Zamkowy stotelėje pačioje Varšuvos širdyje.

Autobuso ten laukėm amžinybę, kol dukra paklausė, ar aš mačiau pro šalį pravažiuojant bent kokią nors transporto priemonę.
Pasirodo, savaitgaliais Krokuvos priemiesčio gatvė atiduota pėstiesiems, panašiai kaip Gedimino prospekto pradžia, o autobusai važiuoja apylanka. Tai dar užtrukom, kol kitoje teatro pusėje radome mums reikalingą stotelę. Toliau nuo centro pilkos Varšuvos vaizdai pro autobuso langą iškart eliminavo norą ten vaikščioti. Pamaniau, kad užteks mudviem ir kelių kilometrų nuo Lazienkų parko, o iki ten nuo Vilanovo grįšim autobusu. Kai per dvi valandas pagaliau pasiekėme Vilanovo rūmus, kojos pirmiausia nunešė ne į muziejų, o čia.
Patiko, kad bilietus į Vilanovo muziejų buvo galima nusipirkti iš automato, mokant kortele, panašiai kaip į viešąjį transportą. Kiek teko susidurti, Varšuvos viešuoju transportu žaviuosi, nors patys lenkai mėgsta paburbėti.







Varšuvoje planavau pabūti netrumpai, todėl į kelionės programą galėjau sau leisti įtraukti vietas, kurių turistai paprastai neieško. Kad ir kur in the middle of nowhere jos būtų. Kai pernai per TV pamačiau, kaip profesorius A. Bumblauskas su studentais per Nacionalinę ekspediciją ieškojo, kur palaidotas Jokūbas Jasinskis, jau žinojau - būdama Varšuvoje nusilenkti šitam žmogui turėsiu ir aš.

Inžinierius, poetas, karys - Jokūbas Jasinskis buvo vienas iš 1794 metų sukilimo organizatorių ir vadų, radikalus Abiejų Tautų Respublikos visuomenės ir santvarkos pertvarkymo šalininkas. Siekė sulyginti miestiečių ir bajorų teises, panaikinti baudžiavą ir valstiečių priklausomybę.
Gimė 1761 metų liepos 24 dieną Poznanės vaivadijoje, bajorų šeimoje. Mokėsi Varšuvos kadetų korpuse. Karininko karjerą pradėjo Vilniuje, vadovavo savo įkurtai inžinerinio korpuso mokyklai. Vos perkopęs trisdešimt, dalyvavo karo veiksmuose su Rusija ir gavo pulkininko laipsnį. Paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu, 1794 metų vasarą vadovavo Rusijos užimto Vilniaus išvadavimui. Sulaukęs skundų dėl J. Jasinskio radikalumo ir pažiūrų, sukilimo vadas Tadas Kosciuška jį nušalino nuo karinio vadovavimo sukilimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet pavedė vadovauti divizijai ir paliko generolo laipsnį. Generolas Jasinskis žuvo tų pačių metų lapkričio 4 dieną paskutiniame sukilimo ir paskutiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės mūšyje, gindamas Varšuvos tuomet priemiestį Pragą. Jam buvo 33-eji.

Viešai prieinama informacija apie tai, kur palaidotas Jokūbas Jasinskis, gana skurdi. Rašo, kad Kamionek bažnyčioje, Kamionko, Kaminkovo, Kamionkowskim kapinėse. Rašiusieji copy-paste, matyt, neturi žalio supratimo, o tie, kas žino - nesidalija.

Kamionek rajonas, kaimynystėje su Praga, užima didžiulę teritoriją, kur ieškoti - neaišku. Bet už Sląsko Dąbrowski tilto, Pragoje, beveik ranka pasiekiami kyšojo bažnyčios bokštai, tas šiek tiek apramino ir, tuomet dar menkai besigaudant Varšuvoje, suklaidino. ;)

Į Varšuvą atvažiavome ketvirtadienio vakare, penktadienis buvo paskutinė šilta diena prieš prognozuojamą atvėsimą. Kai jau šiek tiek apsižvalgėm senamiestyje, išgėrėme kavos ir t.t., apie pietus pasiūliau dukrai įveikti Karališkąjį traktą nuo Vilanovo rūmų iki senamiesčio, bet ji susiraukė, kad per karšta (cha cha) ir per toli. Tada, sakau, eikim į kitą upės pusę ieškoti, kur palaidotas Jasinskis, čia gi netoli (cha cha).



Nors man nelabai įdomu, todėl pati neklausinėju, bet kai kurie žmonės nori pasisakyti, ką galvoja apie MO muziejų. Paprastai tai vyksta su tų gerųjų jaunystės laikų, kai žolė buvo žalesnė, kuriuose kažkokį vaidmenį vaidino kino teatras Lietuva, ilgesio gaida. Aš neturiu pirmųjų pasimatymų prie Lietuvos patirties, todėl esu tarp laukiančiųjų, kol pagaliau dar viena miesto skylė užsipildys pastebima architektūra, o mieste atsiras dar vienas ryškus kultūrinis taškas. Kaip bebūtų, MO muziejų projektavo vienas garsiausių JAV architektų Daniel Libeskind, ir pagal tai, ką matau šiandien iš gatvės, tai tikrai nebus eilinis atsargus, kas lygu nuobodus, stiklainis.