Type Keyword and Press Enter to Search
×

Šių metų žygių sezoną uždariau Prienuose ir Birštone vykusiame „Trenkturo“ žygyje Nemuno kilpomis, tradiciniame 25 kilometrų maršrute. Po ilgesnio ir sunkesnio nei tikėjomės Alytaus žygio kažkodėl atrodė, kad 25 kilometrai Nemuno kilpomis su „Trenkturo“ komfortu bus lengvas pasivaikščiojimas, todėl jiems praktiškai nesiruošiau. Pavyzdžiui, papildomai žygio metu negėriau jokių mikroelementų, nepasiėmiau nei pleistro, nei vaistų nuo skausmo, nei vandens (ok, vandeniu pasirūpina „Trenkturas“). Užteko per vasarą nužygiuoti keturis žygius (100 su viršum kilometrų), kad užaugtų sparnai.
Apskritai Nemuno kilpų žygis nebuvo sunkus. Nors pasitaikė ir keletas sudėtingesnių etapų, po kurių jautėsi, kad turiu širdelę arba kad batai peršlapo kiaurai. Bet maršrutas buvo teisingas, su gražiais vaizdais (ko verta vien tik Škėvonių atodanga, rudeninio Birštono grožybės ir ilgas kelias palei Nemuną), protingai išdėliotais poilsio punktais, paslaugiais savanoriais, šilta arbata. Net šiųmetiniai isteriški orai trumpam nurimo iki tiek, kad buvo galima eiti neapsigobus celofanais ir fotografuoti lietaus debesis.
Vis dėlto pirmus nuovargio ženklus pajutau gana anksti, jau pirmuose šešiuose kilometruose, o paskutiniai išvis ėjosi sunkiai. Vėliau sužinojau, kad eidama tą patį 25 kilometrų maršrutą mirė moteris. Nors patyrę žygeiviai iš aukšto vadina juos „vienu iš trumpųjų maršrutų“, dvidešimt penki kilometrai, ir juo labiau su stačiais pakilimais, tikrai nėra mažai. Bet šitų kilometrų įveikimas neturėtų tapti savęs prievartavimu. Tokiems pat žaliems žygeiviams kaip aš galiu prisipažinti, ką dariau negerai, kad eiti buvo sunkiau nei paprastai.

Pirmiausia turėjau padaryti nedidelį apšilimą. Užsiregistravus padaryti check in Facebook'e ir iškart nerti į trasą be apšilimo vasarą gal ir nieko tokio, bet spalį tenka papildomai neštis ant savęs šiltą striukę, šaliką, sunkesnius batus, kai judesiai nebe tokie patogūs ir kiek suvaržyti, todėl būtų sveika prieš išeinant prisiversti padaryti nors keletą tempimo pratimų, pritūpimų, pažadinti raumenis ir sąnarius.

Antra, jau ne pirmą kartą einu per greitai savo tempui ir per mažai stoju pailsėti. Tris kartus per šešias žygio valandas, o Alytuje - tik du per beveik 30 km, kosmosas, žinau. Draugė palaikė man per spartų tempą, o aš „atsikeršydama“ per anksti ištempdavau ją iš punktų. Stabtelni, užsidedi antspauduką ir vėl į trasą. Varai, varai... Alytuje bent jau gėriau pakankamai, o čia draugė net kelis kartus priminė, kad geriu per mažai. Nors, aišku, negali būti jokių pasiteisinimų, neva nekaršta, lynoja arba kad ilgos eilės prie tualetų. Miškų kol kas niekas neuždarė. ;)






Ir dar. Alytuje vien tik nueiti nuo viešbučio iki žygio starto ir atgal sudarė 6 kilometrus. Prienuose kiek mažiau, gal 3-4, bet tarp 25 kilometrų ir 30-ties juk yra skirtumas, ar ne? Kai jau atstovi eilę, gauni savo diplomą ir paskui tenka šliaužti kelis kilometrus iki kažkur mieste paliktos mašinos, pavydžiai akimis nulydint laiminguosius, kurie atvažiavo anksčiau ir jiems užteko vietų prie starto, tai ne kažką.

Kaimo turizmų reklamoje parašyta, kad sodybos pagrindiniame pastate yra didelė, 50 vietų, salė, skirta konferencijoms, šeimos ar draugų šventėms, pobūviams, ir taip pat sodyboje įrengta sporto aikštelė. Nežinia, kiek ši reklama yra aktuali ir atitinkanti teisybę. Faktas, kad šiaip pro šalį važiuojančių turistų Dapkiškių dvare nelaukia. Tiesa, neparašyta, kad pašaliniams įeiti negalima, o seni uždaryti vartai žemi, todėl mes su drauge ryžomės juos perlipti, nes dėl šito dvaro važiavome specialiai iš Alytaus. Sodyba memorialinė, nors tik regioninio reikšmingumo kultūros vertybių registro skalėje. Pastaruoju metu atrodo mažai naudojama. Tarp plytelių želia žolė, žemiau pievose palikta nupjauta, kiemo pakraštyje riogso sovietinių pionierių stovyklų stiliaus paviljonai, bet pats namas gražus, yra tvenkinys ir ūkinis pastatas, kurio, jeigu tikėti ypač skurdžia informacija apie Dapkiškes, viena siena ir pamatų akmenys yra daugiau kaip dviejų šimtų metų senumo. 

Šiame dvare 1808 m. kovo 5 dieną gimė 1831 metų sukilėlis Simonas Konarskis. Rūmų statybas Konarskio tėvas, Abiejų Tautų Respublikos pulkininkas, pradėjo prieš pat respublikos žlugimą. Pastatė tik kuklų, dabar vadinamą liaudiško klasicizmo stiliaus, namą, iš kurio neaišku, kiek liko tikra, ir nėra iš kur sužinoti. Simonas Konarskis už siekį atkurti Abiejų Tautų Resubliką rusų sušaudytas 1839 m. vasario 27 d. Vilniuje. Jo mirties vietoje prie dabartinės Muitinės gatvelės riogso senas apsamanojęs ir niekam nebeįdomus akmuo, kurį netyčia aptikusi domėjausi (Vytenio gatvė). Neliko ir anoniminio Konarskio kapo kažkur ant Tauro kalno buvusiose liuteronų kapinėse. Konarskių šeima buvo evangelikai reformatai.

1837 metais caro administracijos nurodymu sodyba buvo konfiskuota, Simono Konarskio mama su antruoju vyru ištremti į Sibirą. Dapkiškės atiteko Rusijos armijos generolui-majorui Šatovui.

Net jeigu pro neaišku kiek patiuninto namo duris ir ažūrines verandas niekada nevaikščiojo Simonas Konarskis, tai jo gimtos vietos.