Type Keyword and Press Enter to Search
×

Pirmą kartą, nors ir neplanuotai, per žygį nuėjau daugiau nei 30 kilometrų. Patyrusiems žygeiviams gal juokinga, bet man tai jau normalus žygis. Jeigu ne jis, turbūt taip ir nebūčiau radusi preteksto nuvažiuoti į Alytų. O žygis labiausiai kariškame Lietuvos mieste išpuolė kaip tik per „Zapad“ savaitgalį. Su dviem nakvynėmis Pulko gatvėje, kurią rezervuodama viešbutį supainiojau su Ulonų.  

Ruošiausi atsipūtusi. Kavos prisimaliau, pleistrą pamiršau, žemėlapių nežiūrėjau - nei aš, nei draugė. Išvažiavome penktadienį po darbų, paskubomis susimetusios daiktus. „Dzūkijos“ viešbučio (15 eurų žmogui už naktį) recepcijoje lyg specialiai mums buvo prikrauta nemokamų lankstinukų ir miesto žemėlapių, o budėjęs vaikinas pasisiūlė užnešti lagaminus (nepasinaudojome, bet labai miela). Nepretenzingas kambarys, apstatytas mūsų jaunystės laikų baldais, su virduliu ir šaldytuvu, net indais ir papildomais dekiukais spintoje (kiekvienai po du) ir normalia orlaide, kokių naujuose languose nebebūna.

Kad ir kaip atsipūtusios, bet prieš miegą vis tiek pabandėm susižiūrėti atstumus ir išsiskaičiuoti, ar  toli nuo mūsų šaudykla, į kurią iš Ulonų bataliono buvo perkeltas žygio startas. Planelis, kurį gavome išvakarėse, vietiniams turbūt aiškus, o mes... mes optimistės entuziastės - nusprendėm šaudyklos ieškoti pėsčiomis. Tris kilometrus pirmyn, tris atgal - šeši viršaus prie mūsų suplanuotų 26 km. Bet tai sužinojome vėliau, o pakeliui kelis kartus paskambinėjau nurodytais vadovų telefonais, norėjau paklausti, ar šaudykla tikrai už miesto ribų, bet vienas telefonas buvo išjungtas, o kitą išjungė po kelių neatsilieptų skambučių. Draugė sako, žiūrėk, važiuoja karinės mašinos, eikim paskui jas, gal ten ir bus ta šaudykla. Tai ir nuėjome.


Buvo nelengva, bet įdomu. Organizatoriai įtraukė ir gamtos, ir istorijos bei kultūros - Vidzgirio mišką, Nemuną su daug keistų mūrinių namukų, panašių į elektros skydines (tikrosios jų paskirties taip ir neįminėme) pakrantėje, Radžiūnų piliakalnį, Baltosios rožės tiltą, na, ir šaudyklą. Miškuose, jei tik kiek žemiau, ypač palei upelius, buvo šlapia. Bandymas pereiti rąstu virš vieno purvyno vos nesibaigė liūdnai. Ačiū Dievui, ranką laiku ištiesė ir rąstu pereiti padėjo ukrainiečių kareivis. Antrame punkte gavome kareiviškos košės ir saldžios arbatos. Vegetarai traukė riešutų atsargas. :) Tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, išsiskyrė mūsų keliai su ėjusiais 40 km ir paskui vėl susitikome tik prie Moterties tunelio. Tas tunelis - tai tokia pralaida miške netoli nuo sodų, nutiesta tiesiant geležinkelį link Alytaus geležinkelio tilto, kur dabar nėra jokio geležinkelio. Tunelis sumūrytas iš tašytų akmenų, jį supa du statūs šlaitai, dar vieni, kuriuos turėjome įveikti.





Paskutiniame punkte prie Baltosios rožės tilto sustojome tik pasižymėti. Mes labai mažai stoviniavome ir ėjome gana sparčiu žingsniu, todėl kai po šešių valandų vis dar nesimatė šviesos tunelio gale, pasidarė neramu. Įtariu, kad šį kartą nuėjom daugiau nei 26 km, arba mažiausiai 32 km su tais šešiais papildomais, o realiau kokius 34 km. Spausdama rankose diplomą ir klibinkščiuodama atgal į viešbutį, maniau, apsiverksiu iš laimės.

Vis dėlto šeštadienį vakare dar buvome gyvos ir mums labai pravertė lankstinukas „Pėsčiomis po Alytų“ (cha cha). Mums tai reiškia, kad draugė skaitė lankstinuką ir vedžiojo, o aš inkšdama klibinkščiavau iš paskos. Kaip ir daugelis Lietuvoje, miestas ES paramą suinvestavęs į šaligatvius ir kitokį gerbūvį, kad tik būtų kam jais vaikščioti. Centre likę šis tas gražaus iš tarpukario raudonų plytų palikimo. Buvęs "Niujorko" viešbutis, kurio pirmame aukšte dabar „Drogas“, Zimavičienės mūras adresu Vilniaus g. 10 - pirmasis trijų aukštų namas Alytuje, buvęs kino teatras „Kapitol“ adresu Vilniaus g. 13 - labai stilingas ir po tiekos metų, sinagoga Kauno g. 9, liūdnas namas su liūtukais, priklausęs advokatui Mendeliui Bokšickiui. Eksterjeras neišduoda tragiško šeimininko likimo ir to, kad šiame name pokariu buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Beveik viskas vienoje vietoje netoli nuo Šv. Angelų Sargų bažnyčios, kurios šventoriuje vienas prie kito palaidoti pirmas Lietuvos karininkas, 1919 m. vos dvidešimt penkerių žuvęs kovose už nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius ir 1991 m. rugpjūtį prie Seimo žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Ir tie patys Zimavičiai ten pat palaidoti, jų antkapis įspūdingas.
Diena jaukiai užsibaigė „Carpe diem“ restorane. Tai jau tikrai - carpe diem.

Naktį lijo. Prieš palikdamos svetingą miestą sekmadienį užlipome į Alytaus piliakalnį. Miesto pradžia, vienas iš didžiausių mano matytų piliakalnių. Ir aukščiausių, arba taip atrodė po vakarykščios. Abejojau, ar pavyks užropoti, bet sukandi dantis ir lipi.


Į Punios piliakalnį pakeliui namo irgi užlipome. Margio kalnas, kuriame greičiausiai niekada nebuvo Pilėnai, bet legenda graži, kaip ir jau beveik neįskaitomos Maironio eilės, iškaltos akmenyje. Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešeta sukako kaip jie – tik sauja pelenų!.. Tačiau daugiau už gyvus sako. Punioje buvau ne pirmą kartą, bet tik dabar informacinėje lentoje perskaičiau, kad sudegusios pilies vietoje šešioliktojo amžiaus pabaigoje stovėjo prašmatnūs rūmai. Truputį deja vu su profesoriaus A. Bumblausko žvilgsniu per "Nacionalinę ekspoziciją" priešais ganyklas su nesančiais Žygimanto Augusto Knišino karalių rūmais Lenkijoje.

Man nepatinka šio romano vertimas. Ir „Rožės vardo“ nelabai patiko, bet šito tiesiog erzino, nes skaitant labai jaučiasi, kad tai vertimas. Techniškai ten turbūt viskas tvarkinga ir teisinga, bet nedžiugina. O kai nedžiugina toks autorius kaip Umberto Eco, tai tikrai ne autoriaus problema. Žinoma, šiam vertimui dar toloka iki tokio vertimo stiliaus košmaro kaip Claudio Magris knyga „Dunojus“, kurią perskaičiau prieš penkerius metus ir iki šiol negaliu atleisti, kad sugaišau tiek laiko ir dar sumokėjau pinigus leidyklai, bet, aišku, autorių kalibras igi nepalyginamas.

Paniurzgėjau, o dabar prie reikalo. Vakarais skaitydama Pervalkoje vilos balkone įsipildavau taurę vyno, nes jeigu autorius šėlsta, tai ir man galima nežiūrėti į visa tai rimtai. ;)

Anotacija ant knygos nugarėlės stengiasi būsi neinformatyvi, todėl trumpai apie tai, kas romane vyksta iš tikrųjų. O ten dažniausiai už lango būna praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Milanas su protestais, demonstracijomis ir nesibaigiančiomis negrabios vertimo konstrukcijos intelektualų diskusijomis prie taurės Pilado bare, kuris anuomet buvo tarsi atviras uostas, galaktikos smuklė, kurioje besiruošiantys užkariauti žemę ateiviai iš Ofiuko be trinties susitikdavo su van Aleno žemes saugojusiais imperijos vyrais. Diplominį darbą apie tamplierius bebaigiantis rašyti toks Kazaubonas bare susipažįsta su „Garamond“ leidykloje dirbančiu intelektualu Jakopu Belbu, o per jį susipainioja su leidykla, kurioje, be kitų gausių rimtų ir ASL autorių (tai fantastiškas verslo modelis!), lankosi ir visokio plauko bepročių.
Ir gal jums pasirodys keista, tačiau anksčiau ar vėliau beprotis prabyla apie tamplierius.
- Visada?
- Yra ir nesidominčių tamplieriaus bepročių, tačiau tie, kurie jais domisi, klastingesni. Jų iškart nepažinsi, atrodo, kad kalba normaliai, tik staiga...
Kazaubonas, Belbas ir Diotalevis, dar vienas intelektualas iš tos pačios leidyklos, įsitraukia į neįtikėtiną istoriją, kurioje pirmuoju smuiku griežia Tamplierių ordinas kartu su rozenkreiceriais, o fone šoka visutėlė pasaulio istorija, sąmokslo gijomis apraizgyta taip, kad viską priėmus pernelyg rimtai ir nekritiškai galima bijoti ne tik įsijungti kompiuterį, bet ir pakelti klozeto dangtį. ;) Nes Tamplierių ordinas turėjo Planą, užkoduotą ir perduodamą per šimtmečius, kaip užvaldyti pasaulį (kaip - neišduosiu, tik pasakysiu, kad įtikina), tačiau per istorinį atsitiktinumą eilinis turinčiųjų Planą susitikimas istorijoje prasilenkė ir tamplieriai Planą prarado. Visiems laikams, o gal ir ne. Viso pasaulio istoriją, kultūrą, mokslą, karus draivina ne kas kita, o siekis rasti - arba susigrąžinti - Planą. Užsimojusiems jį iššifruoti trims vyrams šis mįslių, paslapčių, kodų, naujų potyrių, ezoterikos ir mistiškų apeigų pasaulis yra be galo įtraukiantis intelektualinis žaidimas, tuo tarpu minėtiems pasaulio bepročiams atrodo kitaip.

Į pabaigą neatsikratau jausmo, kad skaitau lyg maustyčiau rusišką matriošką. Beprotybė į sveiką protą, realybė į fikciją. Nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas žiauriai gerai susuktas Umberto Eco bajeris. Visai nepretenduoju į nuo romano kaifuojančių intelektualų ratą ir tikrai neapsimesiu, kad čia mano gyvenimo knyga, bet man patiko! Kad nereiktų ištisai naršyti ieškant informacijos ir neimčiau pykti ant Umberto Eco dėl išsilavinimo spragų, gilinausi tik į kai kuriuos nežinomus istorijos, antropologijos, ezoterikos dalykus ir ignoravau tiksliuosius mokslus, įskaitant švytuoklės veikimo principus. Skaityti tas visai netrukdė, :) Šįkart nusigriebiau tai, kas man įdomiausia. Tikrai yra vietų, kurias norėtųsi perskaityti pakartotinai.


Lygiai prieš savaitę su kate grįžome iš pajūrio po dviejų savaičių tobulo laiko, vadinamo atostogomis, apie kurias beveik nėra ką papasakoti. Dvi perskaitytos knygos, daug vaikščiojimo, daug saulės, mažiau šilumos, vakarai su rausvojo vyno taure, naktys virš galvos siaučiant mažoje kvadratūroje nukvakusiai katei.

Vilos šeimininkė sakė, kad Neringoje šiemet nebuvo anei vienos audros su perkūnijomis, kurias šiurpulingai smagu išgyventi ir nulydėti į didžiąją žemę. Tai nieko ir nepraradau, kad su oru visai "pasisekė".

Pervalkoje nebeliko suklypusių šaligatvių. Po senosios parduotuvės pamatais šiemet glaudėsi du juodi kačiukai ir ežys, o naktimis kaime, kaip ir pernai, šmirinėjo lapė. Kartą pamaryje su ja prasilenkėme per du žingsnius, tai net nepasivargino atkreipti dėmesį.

Rugpjūčio naktys šiemet buvo šaltos ir grybų mažiau nei pernai. Tikri grybai, sakė vilos šeimininkas, auga Preilos pusėje, bet vakarienei pririnkau netikrų.

Geriausia dviguba espresso - Juodkrantės "Pamario take". Vakaroti irgi smagiau ten. Pervalka neturi promenados. Vakarais ji kvepia bbq, o dienomis duodasi dviračiais. Jeigu nekuri bbq ir nesiduodi dviračiais, truputį iškrenti iš konteksto, kas nėra blogai, tik reikia saugotis, kad neužvažiuotų. Iki jūros ir atgal - pėsčiomis.

Dar galima nueiti pasifotografuoti į Žirgų ragą arba "pasiklysti" tiesioje linijoje tarp Pervalkos ir Preilos.

Jau seniai norėjau aplankyti vietą, kur buvo Karvaičiai. 1797 metais užpustytas senosios nerijos kaimas. Vienas iš tų, virš kurių stūkso mirę smėlynai. Senoji Nida, Preidynė, Agila, Lotmiškis, Kuncai, Gausutė, Nagliai, Pilkopė, Šarkuva, Smiltynė... Užpustyti vardai, virtę pavadinimais kabutėse. Net keturis kaimus ir dvejas kapines po savim priglaudė Mirusios kopos. Kopa ir gūdus miškas plyti ir ant Karvaičių.

Tai į gimtuosius Karvaičius nuo Skirpsto kalno Pervalkoje liūdnai žvalgosi Liudvikas Rėza.

Ar jums yra tekę matyti, kaip slenka smėlis? Video paprastas, bet superįtaigus.


Karvaičių kopa arčiau Preilos nei Pervalkos, todėl, kol kartu poilsiavo mano dukra, įkalbėjo nueiti ten iš Preilos. Iš Pervalkos, sakė, per toli. Pati būčiau nė nepastebėjusi sutrūnijusio, kempinėmis apėjusio medinio stulpo prie marių, šalia dviračių tako, Karvaičių kopos papėdėje - dukra parodė. Ženklas, kurį, įtariu, mažai kas ir pastebi. Važiuoja dviračiais ir nuvažiuoja.





Rugpjūčio pabaigoje dukra grįžo į VU fuksų stovyklą, o aš, išlydėjusi ją į Vilniaus autobusą ir pasiėmusi apartamento raktus ir telefoną, kol nesutemo, nutariau pasivaikščioti iki Karvaičių iš Pervalkos.

Einu einu, vietos lyg ir nepažįstamos, stulpo kaip nematyti, taip nematyti, taip vingis po vingio atsidūriau... Preiloje. Būčiau grįžusi į Pervalką autobusu, bet kadangi neturėjau nė cento, tik namų raktus ir pakeliui išsikrovusį telefoną, teko sukti atgal pėsčiomis. Įkyrių dviratininkų vakarop sumažėjo iki minimumo, ir šiaip nelabai jaukus miškas tapo kažkoks visai nebejaukus. Stulpą tarp medžių pastebėjau vos ne vos, toje vietoje, kur dviračių takas priartėja prie pat marių.

Jeigu kada važiuosite pro šalį, pristabdykite. Čia gyventa žmonių.