Type Keyword and Press Enter to Search
×
Liudmila Ulickaja man - šių metų atradimas, o jos „Žalia palapinė“, lietuviškai išleista kaip „Imagas“ - autorė užsiminusi, kad ant ne rusiškai išleistos knygos viršelio norėtų matyti šį pavadinimą - viena iš įsimintiniausių šiemet perskaitytų knygų. „Pegase“ varčiau „Imagą“ ir mieliau būčiau skaičiusi lietuviškai, nes knyga labai ilga, bet kad knyga originalo kalba buvo plonais viršeliais, iš tų, kurių nepasidėsi į sekciją svečiams pasididžiuoti ir nepanaudosi kaip šaltojo ginklo, ir kurių - bene dėl aukščiau išvardytų priežasčių, bet greičiau dėl paskiosios, piktybiškai nemėgsta mūsų leidėjai - rusiška buvo perpus pigesnė.


Rusakalbėje erdvėje atsiliepimų - tiesa, skaičiau jų nedaug - esama ir labai gerų, ir įvairių. Nemato tėvynėje nieko šviesaus. Netalentinga. Išdavikė. Žydė. Daugiau neskaitysiu, nebe. Ach. „Žalios palapinės“ siužetas apima simboliškai įrėmintą laikotarpį nuo Stalino mirties ryto 1953 metais - šiurpus, neįtikėtinai šiurpus Stalino laidotuvių aprašymas - iki nakties, kai 1996-aisiais mirė Brodskis. Daugiausia siužetas vystomas brandžiuoju sovietmečiu, Chruščiovo ir Brežnevo epochose. Tai romanas apie disidentus be romantikos ir iliuzijų, ir jau tikrai be sentimentų sovoko materialinei ir dvasinei ubagystei. „Pastaruoju metu šalyje visiškai sąmoningai vykdoma stalinizacija. Ir tai man visai nepatinka. Nors ketvirtojo dešimtmečio karta - nemušta, įžūli, bet juntu baimės kvapą. Tarsi išstūmė vergą, bet jis ir vėl čia - keliaklupsčiavimas prieš valdžią, valdininkijos, biurokratijos valdžia, mes visi vėl tampame Akakijais Akakijevičiais“, - su nuoroda į Gogolio „Apsiaustą“ yra rašiusi Liudmila Ulickaja. Aišku, kad tas negali patikti stalinizmo nostalgikams. Štai pernai per Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memoria“ organizuotą apdovanojimų teikimo ceremoniją protestuotojai apipylė rašytoją žalios spalvos skysčiu, išvadino nepadoriais ir antisemitiniais žodžiais.

Romano pasakojimas nenuoseklus. Autorė šokinėja per metus ir dešimtmečius, šeimų ir veikėjų likimus, nuo finalo iki motyvų, daugybė romano gijų susieina ir vėl išsiskiria. Jie, veikėjai, atsisėda vienas šalia lėktuve į emigraciją, skaito tas pačias knygas, veda savo sekamųjų žmonų drauges. Pagrindiniai veikėjai - trys prieškario vaikai, autorės karta, Ilja, Micha ir Sania, per kurių likimus sovietmetis pervažiuoja kgb volu. Vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse didžiulę įtaką jiems padarė nepritapėlis literatūros mokytojas Viktoras Juljevičius, kurio pamokos ir popamokiniai pasivaikščiojimai nemaža dalimi suformavo žmones, gebėjusius daryti pasirinkimus. Imagas - tai paskutinė vabzdžių metamorfozės stadija. Šioje stadijoje vabzdys yra visapusiškai brandus ir dažniausiai turi sparnus. Sparnai - reikšminga metafora. Genialūs nevykėliai, netalentingi poetai, idealistai, nevykę muzikantai, gyvenę laike, kuriame kas antras palūžo, išdavė ir po to visą gyvenimą kaltino save. Didvyrių tuomet buvo nedaug. Laisvės žodis kainavo brangiai, ne kiekvienas galėjo tiek sumokėti. „O žalia palapinė visus sutaiko - ir tuos, kurie išdavė savo draugus, nesugebėję atsilaikyti valdžios spaudimui, ir tuos, kurie spaudimą atlaikė. Vis tiek visi stos prieš Aukščiausiąjį ir, tikiuosi, jiems bus atleista“, - rašė autorė.
Снял ботинки, чтобы не оставлять грязных отпечатков подошв, вспрыгнул на подоконник, едва на него опершись. Пробормотал: «Имаго, имаго!» и легко спрыгнул вниз.

Что крылья? Сквозь трещину в хитине просовываются влажные острия сложенной летательной снасти. Крыло выпрастывается длинным плавным движением, расправляется, подсыхая в воздухе, и готово к первому взмаху. Сетчатое, как у стрекозы, или перепончатое, как у бабочки, со сложной и совершенной картиной жилкования, древнее, не умеющее складываться, или новое, складывающееся экономно и надежно… Улетает крылатое существо, оставляя на земле хитиновую скорлупку, пустой гроб летящего, и новый воздух наполняет его новые легкие, и новая музыка звучит в его новом, совершенном органе слуха.

На столе остались его очки и листок, на котором было написано его последнее стихотворение.
Liudmila Ulickaja gimė Antrojo pasaulinio karo metais Baškirijoje, evakuacijoje. Abu jos seneliai prieškariu buvo represuoti ir kalėjo. Beje, kalbant apie talentą, tai vienas jos senelis buvo parašęs knygą apie demografiją ir muzikos teoriją, o prosenelė iš motinos pusės rašė eiles jidiš kalba. Po karo, grįžusi į Maskvą, Ulickaja baigė Maskvos universiteto Biologijos fakultetą ir dvejus metus dirbo SSSR Mokslų Akademijos Bendrosios genetikos institute, studijavo aspirantūroje. Iš instituto 1970 metais buvo atleista. Priežastis - samizdato perspausdinimas. Tuomet daug žmonių buvo nubausta už draudžiamos literatūros perspausdinimą ir platinimą, taigi Ulickaja reikalo vingrybes išmano ne iš pasakojimų. Kurį laiką būsimoji rašytoja nedirbo, o pabandžiusi grįžti į mokslinį darbą - nebeužsikabino. Įsidarbinti padėjo draugė, dirbusi Maskvos kameriniame žydų teatre. Ulickaja ėmėsi vadovauti teatro literatūrinei daliai, rašė apybraižas, vaikiškas pjeses, inscenizacijas, vertė. Savo pirmą romaną išleido būdama penkiasdešimties. Dabar gyvena tarp Rusijos ir Izraelio.

Lapkričio 24 dieną Liudmila Ulickaja, beje, viešės Vilniuje.

Šiemet mane apėmusi kokia tai Pilėnų manija. Šią vasarą nuveikiau tiek, kiek vis planavau ir neprisiruošdavau ne vienus metus - aplankiau (beveik) visus piliakalnius, kuriuos istorikai sieja su legendiniais Pilėnais. Bent jau dėl vieno istorikai sutaria - kad Gedimino brolio Margirio pilis buvo jokioje ne Punioje, o Pietų Žemaitijoje, tiksliau - teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Birželį, važiuodama nuo pajūrio, jau lipau ant Bilionių, Batakių-Aukaimio, Kaltinėnų-Pilių ir Molavėnų piliakalnių. Visi jie palyginti netoli vienas nuo kito ir visi apie Kryžkalnį. Norėtųsi tikėti, kad didžioji - tikiu, kad ne man vienai - Lietuvos istorijos mįslė, ant kurio iš tų didingųjų piliakalnių iš tiesų buvo Pilėnai, kada nors bus įminta, ir aš tos dienos garbingai sulauksiu. ;) 

Tuokart praleidau Karšuvos, arba Ivangėnų, piliakalnį, kurio apylinkėse yra Trepų kaimas, susišaukiantis su Trapėnų žemės pavadinimu. Karšuva - pačiame Žemaitijos vidury, tarp miškų ir pelkių - gi ne be reikalo Pilėnus kryžiuočiai puolė žiemą, tik neperbrendamoms baloms užsitraukus ledu - sostinė žemės, ant kurios dabar nutiestas Karaliaučiaus-Rygos plentas. Yra net įtikėjusių, kad Karšuva, o ne Kernavė buvo senosios Lietuvos sostinė. Jos vardas kai kurių istorikų taipogi siejamas su Pilėnais.

Beje, tai visai netoli nuo autostrados. Ties Kryžkalniu pasukau Tauragės link, tuoj posūkis kairėn į Skaudvilę. Kelias gražus, lyg medžių alėja, kurią, berods, mačiau „Travel Channel“ laidos „House Hunters International“ reportaže apie lietuvio ir airės šeimą, pirkusią namą Adakave. Pravažiavau posūkį į Adakavą, neilgai trukus navigacija pasakė, kad aš Ivangėnuose. Bet nereikia skubėti sukti į pirmą pasitaikiusią sodybą. Tuoj prie kelio bus rodyklė „Karšuvos piliakalnis“. Civilizacija čia, galima sakyti, ir baigiasi. Link piliakalnio veda ganyklos kelias, iš kairės įrėmintas spygliuota viela.

Negaliu pamiršti, kad po labai nesėkmingos Ižiniškių piliakalnio (dar vieno Pilėnų sąraše) vizitacijos servise palikau daugiau kaip 200 eurų. Bet numesti mašiną pilna bagažine tiesiog ant kelio, kai iki piliakalnio dar pusė kilometro, irgi nelabai protinga mintis, todėl surizikavau - vienu ratu šunkelio viduriu, kad nepadėčiau dugno, kitu prie pat spygliuotos vielos tvoros. Vis tiek paskutinės dešimtys metrų įveikiamos tik traktoriais arba džipais. Mašiną teko palikti ganykloje, teoriškai matomoje iš vienintelės aplinkinės sodybos, o piliakalnį radau už kalniuko, tik nežinau, pirmą ar antrą iš dviejų. Laiptų nepastebėjau, o kad labai norėjosi užlipti, tai užsimerkiau ir - į dilgėles, apšienautas kaip tik iki atraitotų džinsų apačios. ;) Žemė minkšta lyg per pelenus, bateliai išsipurvino, pribyrėjo smėlio ir šapų, kojas irgi nusidilginau kaip reikiant, bet pavyko nenuminti nė vienos varlės ir nepasigauti nė vienos erkės. Piliakalnis formaliai tarsi aptvarkytas, bet senoji Karšuvos žemės sostinė nusipelno daugiau širdies ir meilės, net jeigu čia ir nebuvo Pilėnai. 

 

Viršuje nelabai jauku. Gal kad apylinkėse esu vienui viena, o gal Ivangėnų kalnas slepia tamsių paslapčių. Kas ten žino.

Jeigu atpažįstate aktorius nuotraukoje, o gal net prisimenate jų vardus, greičiausiai esate mano kartos ir šį filmą matėte ne vieną ir ne du kartus. Trijų serijų muzikinis filmas „d'Artanjanas ir trys muškietininkai“ A. Dumas (tėvo) romano motyvais buvo filmuojamas 1978 metais Ukrainoje - Odesoje, Sviržo pilyje, Podgorcų pilyje, Chotyno tvirtovėje, bet daugiausia Lvove. Nors nesu kokia nors ypatinga šio filmo gerbėja, bet lankydamasi Lvove negalėjau praleisti progos pamatyti, kur tai buvo, o pasiskaičius istorijų kaip tai buvo filmas įgavo naujų atspalvių. :)

Filmuojama buvo greitai ir įdomiai, netgi pikantiškai. Įrašo pabaigoje įdėsiu nuorodą į vieno rusiško blogo straipsnį, kuris daugiausia remiasi filmo režisieriaus Georgijaus Jungvaldo-Chilkevičiaus prisiminimais. Jeigu kam nors sunkoka skaityti kirilica, šį bei tą išversiu. Pavyzdžiui, Michailas Bojarskis ne iš karto gavo d'Artanjano vaidmenį, padariusi jį sovietinio kino žvaigžde. Visus šansus suvaidinti gyvenimo vaidmenį turėjo amžinas sovietinio kino gražuoliukas Aleksandras Abdulovas, praktiškai jis jau buvo patvirtintas. Bet ilgi plaukai, ūsai ir ypač muzikinis išsilavinimas ir muzikalumas (Abdulovui muzikinė dalis buvo per sunki) d'Artanjano vaidmenį lėmė Bojarskiui. Vaidinti Atą kviestas ir Vasilijus Livanovas (jis gi Šerlokas Holmsas), ir tik pastarajam praradus interesą ir nebeatsakant į režisieriaus kvietimus buvo prisimintas ir po ilgų įkalbinėjimų sutiko vaidinti Venjaminas Smechovas, kurį režisierius įsidėmėjo kaip Volandą teatro scenoje. Dabar jau šviesios atminties Igorį Staryginą Aramio vaidmeniui pasiūlė Bojarskis. Beje, nežinojau, kad Aramis filme kalba ne Starygino balsu, nes aktorius, pasirodo, turėjo kažkokį kalbos defektą. Dėl Olego Tabakovo (Liudviko XIII), Alisos Freindlich (Anos Austrijietės) ir Valentino Smirnickio (Porto) režisierius buvo tvirtai apsisprendęs iš anksto, o didžiausios aistros virė dėl aktorės, kuri turėjo atlikti šiaip jau ne patį ryškiausią Konstancijos vaidmenį. "Iš aukščiau" nuleistos Irinos Alfiorovos režisierius nenorėjo, ji neatitiko tipažo pagal scenarijų, kuriam labiausiai tiko Jevgenija Simonova. Vėliau Jungvaldas-Chilkevičius jautėsi kaltas, kad nepadėjo Alfiorovai atsiskleisti ir nepergalvojo vaidmens pagal jos "slavišką" ir romantišką natūrą. Miledi vaidmeniui jau buvo patvirtinta Jelena Solovej, bet prieš pat filmavimą paaiškėjo, kad aktorė laukiasi. Tuomet režisierius iš esmės pakeitė Miledi charakterį ir pakvietė, t.y. valdžios sluoksniuose „pramušė“ seksualiąją Margaritą Terechovą. 


Filmavimas galėjo bet kada nutrūkti dėl „amoralaus“ ir „antisovietinio“ muškietininkų elgesio. Grupę apgyvendino viešbutyje „Kolchoznaja“, tai yra kolūkietiškame, kuriame gyvenimo sąlygos buvo atitinkamos. Aktoriai iškentėjo dvi dienas, po to protestuodami prieš neteisybę suvirto į režisieriaus dviejų kambarių apartamentus, kuriuos šis gyveno su savo žmona, o tiksliau į jų lovas. Lieka paslaptis, ką aktoriai išsakė filmo direktoriui, bet jie buvo perkelti į geriausią Lvovo viešbutį „Uljanovskaja“, skirtą valdžios šulams. Viskas ten buvo gerai, „tik“ prikaišiota KGB „blakių“, nes viešbutis gi valdžios šulams. Filmavimui Lvove jau besibaigiant ištiko didelis skandalas, kur kas rimtesnis nei nuolatinės išgertuvės ir mergos. Mat aktoriai beveik kas vakarą savo kambariuose prisikvietę mergų baliavodavo ir vaizduodavo joms filmo scenas beigi skaldė anekdotus. Bojarskis parodijavo Brežnevą, o jau šviesios atminties Levas Durovas (kuris vaidino muškietininkų kapitoną de Trevilį) - patį Leniną. Galų gale Jungvaldą-Chilkevičių išsikvietė KGB ir davė paklausyti, kaip Durovas „pasaulinio proletoriato vadą“ vadina fašistu ir pliku kretinu. Režisierius pamanė, kad filmui jau tikrai šakės, o kūrybinei grupei - lageris, vos dėlto jam pavyko įtikinti KGBšniką, kad aktoriai tarsi beždžionės parodijuoja visus ir viską, įskaitant jį patį, ir pažadėjo, kad tai daugiau nepasikartos. Aktoriai, sužinoję, kas nutiko, išsigando ir su politiniais anekdotais daugiau nebejuokavo, bent jau „Uljanovskaja“ viešbutyje. Bet Levui Durovui visa ši istorija kainavo eilinį apdovanojimą.

Išgertuvės, žinoma, nesibaigė. Lvove aktoriai nuo pat ryto apsirengdavo savo muškietininkų drabužiais ir su jais duodavosi iki vakaro, taip pasipuošę eidavo į restoranus, valgyklas, alaus, net miegodavo su tais apsiaustais ir batais. Aktoriai buvo be galo populiarūs, filmavimo metu gyvenimas mieste sustodavo. Paskui kūrybinę grupę Lvove visur sekiojo „Volga“. Režisierius manė, kad tai kokia nors gerbėja sekioja paskui kažkurį aktorių, nes paskui grupę visur važinėjo dar ir pilnas autobusas moterų, tarp jų buvo ir aukštas pareigas užėmusių vyrų žmonų. Netoli nuo filmavimo aikštelės patiesdavo staltiesę, tiekdavo prašmatnius pietus, vakarienes, žinoma, su gėrimais, vienu žodžiu, režisieriui tai buvo tikra kankynė. O „Volga“ priklausė pačiam Lvovo valstybinės kelių eismo inspekcijos viršininkui, dideliam muškietininkų gerbėjui. Mašinoje buvo įtaisyta bagažinės dydžio talpa, pilna vyno, ir kraniukas. Nenuostabu, kad trys muškietininkai (tik Smechovas rečiau filmavosi ir mažiau dalyvavo visuose subuntujuose) ir Vladimiras Balonas (vaidinęs gravdiečių viršininką de Žiusaką) neretai buvo įkaušę. :) Nors apskritai ten gėrė visi, išskyrus tik jauną įspūdingą gražuolį Trofimovą (Rišeljė), bet kartą pavyko nugirdyti net ir jį, net, berods, iki ligoninės. Vienu žodžiu, jeigu režisierius ir norėjo įvesti „sausą įstatymą“, jam nepavyko. Minėtas ketvertas ir gvardietį vaidinęs Georgijus Martirosianas, kurio vardo nėra titruose, sykį alkoholiui išleido visus pinigus, įskaitant dienpinigius. Truputį pabadavo, o paskui iš parduotuvės pavogė dėžę rūkytų žuvų. Vogė Martirosianas, kiti nukreipinėjo pardavėjos dėmesį, po to žuvis keitė į įvairesnį maistą ir alkoholį.


Muškietininkai buvo prisiekę - jokių romanų. Bet kad merginoms labai patiko Bojarskis. Beje, milicijai aktoriai irgi patiko. Jiems net atveždavo pasienyje su Lenkija konfiskuotų pornografinių filmų. Atvažiuodavo su savo kilnojamąja aparatūra, visi suguldavo ant žemės ir ant lubų sukdavo filmą. Jau vėliau, grįžę į Maskvą, aktoriai gaudavo vaikų nuotraukų ir ginčydavosi, į ką panašūs. 

Ruošdamasi į Lvovą iš pradžių galvojau užsisakyti ekskursiją po filmavimo vietas, bet kaina pasirodė neprotinga net Lietuvos mastais: 300 grivinų (apie 10 eurų) už valandą, tuo tarpu ekskursija trunka mažiausiai 2 valandas ir dar viską reikia padauginti iš dviejų. Su mano interesais visiškai užteko to, ką radau internete ir sužinojau per bendro pobūdžio apžvalginę ekskursiją, taip pat šiek tiek iš rusakalbių ekskursijų, jeigu gidas kalbėdavo garsiai :), nes jos „d'Artanjanu ir trimis muškietininkais“ labiausiai domisi. Be to, viešbutyje internetu peržiūrėjau visas tris filmo serijas (yra youtube). Lvovo senamiestis per 40 metų visai nepasikeitė, žiūrėdama filmą trečią ar ketvirtą pažinties su miestu dieną daugelį vietų, kur buvo filmuojama, atpažinau be problemų.

Bernardinų vienuolynas - Paryžius, į kurį ką tik atvyko jaunasis d'Artanjanas ir iš karto susikibo su gvardiečiais, kuriems nepatiko jo žirgas. :) Ir šiaip jie ten karts nuo karto prajoja dainuodami.


Puikieji Potockių rūmai - pono de Trevilio, muškietininkų kapitono, namai. Buvo filmuojama iš abiejų pusių. Ant pagrindinio įėjimo laiptų dainavo Levas Durovas - de Trevilis, ant kitų, puošnesnių, įvyko d'Artanjano susitikimas su Atu, kuriam kliudė petį, o po to su Portu, kuriam skubėdamas nuplėšė apsiaustą, abiejų buvo iškviestas į dvikovą. Tie puošnieji laiptai yra populiari fotosesijų vieta, o ant pirmųjų fotografuotis žiariai nepatogu, nes nuolat kas nors vaikšto :).


Skulptūra prie Lotynų katedros, kur d'Artanjanas kompromituoja Aramį pakeldamas nosinaitę su damos inicialais.


Armėnų katedros kiemas turbūt pati žinomiausia filmavimo vieta. Filme jis tapo vienuolynu, kuriame d'Artanjanui buvo paskirtos dvikovos su visais trimis muškietininkais ir kuriame jis buvo priimtas į jų tarpą. Dvikovos su gvardiečiais, kuriose filmavosi ne tik aktoriai, bet ir kaskadininkai, taip pat filmuotos Armėnų katedros kiemuose. Kiemas šiuo metu paprastai užrakintas dėl remonto darbų, bet man nusišypsojo laimė - vieną dieną statybininkai vartus trumpam buvo palikę atvirus.


Drukarska gatvė. Tiesiog gatvė.


Įspūdingi Šv. Jurgio katedros - arba Sobor Sviatoho Yura - laiptai. Ant jų kažkurioje scenoje špaguojamasi, vartų irgi neįmanoma supainioti. Man ši katedra apskritai patiko. Ji ne prie numintų turistinių takų, bet jeigu Lvove turite daugiau laiko, verta pasivaikščioti.


Mokslininkų namų, kurie yra Вул. Листопадового Чину 6, interjeruose buvo filmuojami kardinolo Rišeljė rūmai. Mes apsiribojome eksterjeru.


Snižna gatvė ir Švenčiausios Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia - Konstancijos ir jos vyro namai, kuriuose d'Artanjanas nuomojosi kambarį, taipogi pro čia jis "įjoja į Paryžių".


Tiek vietų pavyko identifikuoti. Norėtųsi taip pat kada nors apsilankyti Sviržo pilyje, bet ne dėl filmo, o kad ji, pasak istorikų, atrodo maždaug taip, kaip kadaise galėjo atrodyti renesansinė Rokantiškių pilis. Rašiau apie tai.