Kronikininkas Wolfenbuttel rašo, kad žygyje į Lietuvą dalyvavo 200 brolių ir 6000 ginkluotų vyrų. 1336 m. vasario 25 d., sekmadienį, kryžiuočius į Trapėnų žemę (in terra Trappen) užkariauti Pilėnų pilies (castrum Pillenen) išvedė magistras Ditrichas fon Altenburgas. Kronikininkas nurodo, kad „pamatę kryžiuočių kariuomenę, netikėliai buvo išgąsdinti, nesitikėdami pilies apsaugoti, sumetė į ugnį begalinius turtus ir patys išsižudė. Tada karalius Margiris, didelių savo karių skydų pridengtas, nubėgo į kažkokią slėptuvę, perdūrė ir įmetė į ugnį savo žmoną. Tokio liūdesio paveikti netikėliai palenkė savo sprandus ir karalius Margiris visus išžudė, po to jis pats tuo pačiu ginklu nusižudė. Ir taip Prūsijos ir krikščionybės labui Pilėnų pilis buvo išgriauta, iš kur parsigabeno belaisvių ir didelį grobį“ (Nezabitauskas A. Lietuvos pilys XIII-XVa. Prūsijos ir Livonijos kronikos, p. 229, ŽAM GEK 26.072).
Atsižvelgiant į aplinkybes, dėl belaisvių ir grobio metraštininkas turbūt stipriai perdeda.

Apie Pilėnus prirašyta ir pridainuota tiek daug, kad net keista, kad iki šiol dar nežinoma, kur iš tiesų buvo legendinė Gedimino brolio Margirio pilis.

Mokslininkai jau seniai nebesiginčija, kad Pilėnai ne Punia, ir kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, o tiksliau teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Bet toliau prasideda versijos, hipotezės, kurių yra ne viena ir ne dvi, nes apie kiekvieną piliakalnį istorikai turi savų argumentų ir teorijų.

Aišku, būtų neginčijamas įrodymas, jeigu kuriame nors piliakalnyje būtų rastas to laikotarpio anglių sluoksnis, bet kol kas yra tik spėjimai, kurie remiasi kryžiuočių metraščiais, kukliais kasinėjimų atradimais, vietovių pavadinimų skambesiu ir t.t.

Pavyzdžiui, rašo, kad kronikininkų aprašyti ordino žygiai į Pilėnus ir į Medvėgalį yra labai panašūs, atrodo, kad vykta buvo tuo pačiu keliu ir tuo pačiu laiku, tik į Pilėnus septyneriais metais vėliau. Žygio į Medvėgalį metu kryžiuočiai aplenkė vieną netoliese stovėjusią stiprią pilį, kuri, spejama, gali būti stovėjusi ant Bilionių piliakalnio, kuris nuo Medvėgalio vos už kelių kilometrų. Po septynerių metų kryžiuočiai galėjo panorėti užimti ir ją. Argumentas yra ir vietovardžių panašumas (Bilionys, Pilionys, Pilėnai...). Tas pats ir dėl Kaltinėnų. Istoriko Tomo Baranausko nuomone,  Margirio veiklos regione, greta Medvėgalio, išsiskiria Pilių piliakalnis, kuris yra stačiais 20 m aukščio šlaitais, su didele apvalia aikštele, pylimu, už kurio dar būta net 5 pylimų ir griovių. Patys Kaltinėnai nuo XIV a. pabaigos žinomi kaip svarbus administracinis Žemaitijos centras šalia Medininkų, Kražių ir Viduklės. Visa tai, o kartu ir pavadinimas Pilės, legendinius Pilėnus leidžia susieti su šiuo piliakalniu. Archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad Pilėnų pilis stovėjo Ižiniškių kalne, Alvydas Nikžentaitis mano, kad Pilėnai buvo ant Molavėnų piliakalnio. Įvairiuose šaltiniuose radau dar keletą Trapėnų žemės piliakalnių, pretenduojančių į garbingą Pilėnų vardą (Ivangėnų-Karšuvos, Batakių (Aukaimio) ir t.t.). 

Istorinės paslaptys suintrigavo ir paskatino pasivažinėti bei pažiūrėti, kaip tos vietos atrodo. Proga pasitaikė per atostogas, grįžtant namo iš pajūrio, vieną iš nedaugelio giedrų šios vasaros dienų, bet jau vejantis eiliniam škvalo debesiui.

Užlipti ant didžiųjų kalnų, kurie net jeigu ir ne Pilėnai, tai vis tiek turi įspūdingą istoriją, pasimatuoti jųjų didybę, pažvelgti į pietus, iš kurių 1336-ųjų vasario 25 dieną, sekmadienį, juodu debesimi baltų laukų fone atslinko ordino riteriai - kas gali būti įdomiau! Ir proga eilinį kartą įsitikinti, kad mano automobilis neskirtas laukų keliams. Techninius nuostolius galėjau numatyti iš anksto, nebe pirmas karta. Šį kartą man dar palyginti gerai baigėsi. Juokauju, bet va baigiasi atostogos, ir važiuosiu į servisą. 

Pirmajai paieškai išsirinkau penkis piliakalnius, kurie išsidėstę netoli nuo autostrados apie Kryžkalnį: Bilionių, Kaltinėnų, Batakių, Ilžiniškių ir Molavėnų.


Bilionių piliakalnis buvo vienintelis, kurio nereikėjo ieškoti, jis išdidžiai pasirodo visu gražumu, važiuojant senuoju žemaičių plentu. Anksčiau vadintas Šventkalniu, Švedkalniu - bet Lietuvoje ne vienas piliakalnis nešioja tokį vardą, pvz. Batakiai irgi vadinti Švedų kalnu. Bilionių piliakalnis turi įspūdingas terasas, kurios daro jį panašų į kokias tai actekų piramides, taip pat didžiulę aikštelę viršyje, nuo kurios atsiveria labai gražūs vaizdai.

Kaltinėnuose sustojau prie kapinių ir uždaviau navigacijai tikslą rasti Piles, kurios, pasirodo, visai netoli. Nuo kelio pusės nesimatė laiptų, bet lipti net nereikėjo (kuo per karštį labai džiaugiausi), nes iš kitos pusės mašina galima užvažiuoti beveik iki pat viršaus, kur įrengta patogi aikštelė, taip pat yra akmenimis grįstas kelias ir keistokas aukuras. Gal viskas čia gerai, tiesiog man nepatinka perteklinis stilizavimas. Apylinkių panorama nuo Kaltinėnų Pilių piliakalnio irgi labai graži.

Iš Kaltinėnų važiavome iki Kryžkalnio, kur nėrėm į kitą autostrados pusę. Batakių piliakalnį be vietinių gyventojų pagalbos rasti nelengva, bet įmanoma. Kaime nepastebėjau jokių nuorodų. Pardavėja, kurios klausėme kelio, pavadino jį piliakalniuku. Kadaise Batakių piliakalnis buvo gerai sutvarkytas, bet dabar laiptai jau stipriai patriušę. Buvusios Aukaimio pilies kalno didybę šiek tiek sumenkina ir tai, kad gražus piliakalnis prisispaudęs prie kaimo trobesių, jam kaip ir trūksta erdvės. Bet jis labai fotogeniškas. Žemiau keletas nuotraukų iš Batakių.


Grįžusi į autostradą, prie Nemakščių nusukau dešinėn ir stropiai sekdama navigacijos nurodymais tokiu siauru, traktorių išmaltu keliu lindau vis gilyn į laukus, kol mano mašinai kelias pasidarė visiškai nepravažiuojamas, t.y. padėjau dugną. O aplink kelią grioviai. Maniau, kad jau viskas, bet kažkaip pavyko apsisukti. Vienkiemyje po ratais ėmė puldinėti šuo, todėl teko rūpintis ne tik kad nepakabinčiau mašinos tarp provėžų, bet ir kad jo nesuvažinėčiau. Apsisukusi bandžiau važiuoti kitu panašiu keliu, o paskui navigacija išvis nustojo su manimi bendrauti. Pasidaviau. Ižiniškių piliakalnio kol kas neradau.

O čia Molavėnai.


Kitoje autostrados pusėje už Nemakščių nuorodos į Molavėnų piliakalnį yra beveik prie kiekvieno posūkio. Iš tiesų Molavėnuose yra du piliakalniai, kurie puslankiu apsupa papėdėje įrengtą aikštelę, skirtą renginiams. Pirmasis piliakalnis ypač įspūdingas, 200 metrų ilgio, nesuprasi, kur prasideda ir kur baigiasi. Jame yra trys aikštelės, kuriose, kaip manoma, galėjo stovėti po atskirą pilies dalį. Istorikų manymu, tai galėjo  būti pirmoji gynybinė linija, skirta sulaikyti užpuolikus. Labai graži dekoracija koncertas ir renginiams! Antrasis Molavėnų piliakalnis, stovintis už kelių šimtų metrų, man ne taip patiko, jis tamsesnis, gūdus, vis dėlto spėjama, kad jeigu Pilėnai buvo Molavėnuose, tai būtent ant to antrojo piliakalnio. Piliakalnius jungia virš pievos nutiestas medinis pandusas, kuris šiek tiek išsiklaipęs, bet dar pakankamai tvirtas eiti pėsčiomis. Nuo antrojo piliakalnio pagal nuorodą galima susirasti Molavėnų ąžuolą, bet mes nebeieškojome.

Kol kas Pilėnus galima įsivaizduoti buvus bet kur. Jeigu paklaustumėte manęs, tai man labiausiai prie širdies Bilionių piliakalnis. Net jeigu jame niekada nebuvo Pilėnų, nuotraukos iš Bilionių nė iš tolo neatspindi tikrojo įspūdžio.