Type Keyword and Press Enter to Search
×
Devintą dešimtmetį įpusėjęs karalius Jogaila mirė 1434 metų birželio 1 dieną miestelyje beveik niekam nieko nesakančiu vardu Horodokas. Į lietuvių kalbą išvertus būtų Miestukas. Nedidelis miestas dabar Vakarų Ukrainoje, o tuomet ir kelis šimtus metų po to - Lenkijos, o kartu ir Lietuvos žemėse, 30 kilometrų nuo Lvovo. Įkurtas Kijevo Rusios laikais, Gorodok, Gródek Jagielloński, Graydik, Grayding, Greiding, Grodig, Grudek Yagyelonski, Hrudek, Gródek, Городок - štai kiek vardų susirinko šitas miestas per ilgą savo istoriją. Sunku patikėti, bet pagal gyventojų skaičių Horodokas dydžio kaip mūsų Šilutė, o vien tik mes per keletą valandų - nes ilgiau be viešojo tualeto ir normalaus maisto, prie kurio pripratom Lvove, sunku buvo tverti - apėjome keturias bažnyčias viena netoli nuo kitos, o kiek neapėjome? Jogaila čia įkūrė katalikų parapiją, Jogailai valdant miestas gavo Magdeburgo teises. Horodoke Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis ir mirė. Legenda sako, kad Jogailos širdis palaidota senojo pranciškonų vienuolyno sienoje.


Kai pradėjau planuoti kelionę į Lvovą, Horodokas neišėjo man iš galvos, o labiausiai norėjosi rasti tą Jogailos 1419 metais pastatytą buvusį pranciškonų vienuolyną. Iš Lvovo siūlo įvairių organizuotų išvykų į apylinkių pilis, tiesa, dažniausiai tik ukrainiečių kalba, bet Horodokas likęs turistinių maršrutų nuošaly. Tenka kliautis viešuoju transportu ir internete savarankiškai susirankiotais informacijos trupiniais, nes dabar Horodokas na, visiška provincija. Tas Vakarų Ukrainos pilis, į kurias veža ekskursijas, teko pamiršti, bet neliūdėjau tikrai, nes jokie kiti miestai su pilimis ir be jų man nebuvo įdomesni už progą aplankyti neturistines Jogailos paskutinių dienų vietas.

Lvovo TIC organizuojant kelionę man nelabai padėjo. Jame buvo dar tuščiau nei Vilniaus TIC Vilniaus gatvėje. Mergina, kuri kalbėjo angliškai, googlindama išaiškino, kad man reikės 140 priemiestinio autobuso, į kurį galėsim įsėsti kažkokioje autobusų stotyje pietvakariuose, netoli nuo Liubinskos gatvės. Iš tiesų tai ne visai stotyje, o tik tokioje kaip ir autobusų sustojimo vietoje. Iš painaus jos aiškinimo supratau, kad lengva nebus. Laimei, dėl visa ko pasidariau double check viešbutyje, kurio registratūroje dirbanti moteris, pasirodė, Horodoke turi draugę, pas kurią kartais nuvažiuoja. Ji nustebo, kad/kokiu tikslu važiuoju į Horodoką, bet dar labiau dėl TIC'e prikalbėtų nesąmonių. Prisakė autobusą gaudyti stotyje prieš geležinkelio stotį (Prevokzalnyj). Tai vėlgi ne visai stotis, o tik autobusų sustojimo vieta, ir ne visai autobuso, o tokio pusiau, juos lvoviečiai vadina maršrutkėmis, bet nekibkim prie smulkmenų. Pagal TIC instrukcijas gal ir būčiau kažkur nuvažiavusi, bet tikrai ne į Horodoką arba bent jau ne iš tos stoties. Į geležinkelio stotį iš Rynok aikštės veža tramvajai Nr. 1 ir Nr. 9. Jie važiuoja į skirtingas puses ir centrą apvažiuoja garbės ratu. Bilietėlis iš vairuotojo, kaip jau esu minėjusi, kainuoja beveik nieko, arba tiksliau 2 grivinas.

Autobusų stotyje nenusakomos markės geltonų pusautobusių nepastebėti neįmanoma. 140-tasis Horodoko kryptimi važiuoja dažnai. Mes įsėdome pačios pirmos, užsiėmėme geriausias vietas priekyje, už kelionę per abi sumokėjome 20 grivinų, t.y. kiekviena po trečdalį euro. Autobuse buvo karšta, atidaryti langai menkai gelbėjo, komforto tikrai nedaug, juo labiau kad autobusas stoja ant kiekvieno kampo. Žmonės pakelia ranką, įlipdami tiesiogine to žodžio prasme numeta vairuotojui susuktas grivinas, paskui išlipa pakelės kaimuose. Lvovo priemiesčiai ir kilometrai iki Horodoko nevaizdingi, todėl kelionė truputį prailgsta.

Atvykusios, kadangi neturėjome nei miesto žemėlapio, nei jokio lankstinuko, vaikščiojome vedžiojamos nuojautos, o bažnyčias rasdavome pagal paveikslėlius iš google. 

 

Jogailos įsteigtas pranciškonų vienuolynas stovi prie nelabai jaukaus miesto parkelio. Šalia taip pat nelabai gražus ežeras, keletas sovietinio stiliaus griozdų, picerija. Vienas griozdas, panašus į elektros skydinę, beveik prilipęs prie bažnyčios sienos. Pranciškonų vienuolynas buvo uždarytas po trečiojo padalijimo, XIX amžiuje, Austrijos-Vengrijos, kuriai atiteko Vakarų Ukraina, laikais. Austrai bažnyčioje įsirengė kalėjimą, o vienuolių celėse gyveno austrų kareiviai. Per abu pasaulinius karus vienuolynas buvo pritaikytas kariniams reikalams, vėliau naudotas kaip sandėlis. Vienuoliams perduotas tik 1994 metais. Šiuo metu tai Atsimainymo vienuolynas ir unitų (Ukrainos graikų apeigų katalikų) bažnyčia. 

Į patį vidų nepatekome, tik į priebutį, bet vargu ar viduje likę kas nors iš anų laikų. Nebent Jogailos širdis. 

Dar egzistuoja istorija, kad karaliaus dvarą su vienuolynu jungė tunelis, kuriuos vaikščiojo Jogaila. Dvaras tokiu būdu neturėjo būti toli nuo vienuolyno - gal tame parke, o gal skvere, kuris anksčiau buvo Turgus aikštė ir priešais kurį stovi rotušė. Kas ten žino, kur...




Vaikštant Horodoko gatvėmis neapleidžia jausmas, kad su laiko mašina persikėliau į senovę, kartais į labai labai seną, o kartais tik dvidešimt ar trisdešimt metų atgal. Saulėje spindi bažnyčių kupolai, o šalia sovietiniai pobaisiai namai ir senų rusiškų mašinų daugiau nei Lvove, o mūsų akiai tas jau visai neįprasta. Apėjome visas bažnyčias, kurios pateko į mūsų akiratį, taip pat šnektelėjom su vienu dėdžiu, kuris mane palaikė žurnaliste iš Kijevo, o gal iš užsienio, ir būtinai norėjo parodyti kažkokią senovinę negyvenamą sodybą, kurios aplinką tvarko. "Pasikalbėjom" ukrainietiškai, nes, aišku, aš neišsidaviau, kad kalbu ir rusiškai :) Raudono mūro Romos katalikų Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios išorinėje sienoje graži mozaika - Jogaila ir Jadvyga. Bažnyčia pirmą kartą paminėta XIII amžiuje. 


Kai tokiu par geltonu pusautobusiu grįžome atgal į Lvovą, įkalbėjau dukrą porą stotelių paeiti pėsčiomis ir tik paskui sėsti į tramvajų, nes labai norėjau įsiamžinti prie įspūdingo paminklo Stepanui Banderai. Stoties rajone truputį prasieiti sveika ir tam, kad nusileistum ant žemės ir pasimatytų tikras, normalus, skubantis, triukšmingas miestas, be romantikos, be glianco. Paskui jau galima ir į П'яна Вишня, kuris gundomai susistatęs savo staliukus beveik tramvajaus stotelėje.

Truputį mixed feelings po pastarojo apsilankymo Rygoje. Kaimynų sostinė turi užslėpusi įspūdingų kampelių, jūros vėjais išvalančių galvą ir praskaidrinančių mintis, ir tai ne Jūrmala.

Nors Ryga yra jūros uostas, bet iki jūros palei tą uostą autobusu reikia kratytis visą valandą, apie 25 kilometrus, palei negražius pilkus šiaurinius Rygos rajonus. Mangalsalos molas (Mangaļsalas mols) - vienas iš dviejų molų, kartu su Daugavgrivos, kuriais Ryga pasitinka ir išlydi laivus. Pastatytas labai seniai, dar carinės Rusijos laikais, tarpe tarp 1850 ir 1861 metų, molas ir jo prieigos su tuščiais pliažais panašesni į apleistą uosto teritoriją, o ne miestiečiams ar turistams skirtą vietą. Tuom jis skiriasi kad ir nuo mūsų Smiltynės. Kai jūros turi daug, kaip Latvija, gali sau tai leisti. Bet vis tiek atrodo įspūdingai!





Net palyginti ramios Rygos įlankos bangos peršoka betono barjerus, o šlapias molas dėl dumblių sluoksnio labai slidus.

Į Mangalsalą galima nuvažiuoti tiesiai iš autobusų stoties įsėdus į 24 autobusą arba 224 mikroautobusą. Autobusas išvažiuoja iš Abrenes gatvės, kuri yra kitoje pusėje geležinkelio, o mikroautobuso maršrutas prasideda aikštėje priešais geležinkelio stotį. Rygos viešojo transporto kainos man atrodo visiškai nesąmoningos, bilietas kainuoja 2 eurus ir vairuotojo mandagumo už juos nenusipirksi.

Vieni išlipa stotelėje Mangaļsalas iela, kiti (mes) paskutinėje maršruto stotelėje ir iki molo vedančias gatves susiranda pieva ir pakrūmiais, palei kažkokius griuvėsius. Na, labai romantiška. :) Nuo autobuso stotelės iki jūros irgi netrumpas kelias. Bet ko nepadarysi dėl jūros!

Dėl patogaus susisiekimo, mažų kainų, matyt, ir mentaliteto artumo, Vakarų Ukrainos perlas Lvovas tampa vis populiaresne kelionių kryptimi iš Lietuvos. Deja, lietuviams staiga ją „atradus“, jokių akcijų bilietams, juo labiau vasarą, niekas nepasiūlė. Be to, skridau ne tiesiogiai iš Vilniaus, kaip visi normalūs žmonės, o per Varšuvą. Papildomą uogą ant kelionės torto uždėjo JAV prezidento Trumpo vizitas, dėl kurio grįžimo dieną Lenkijos padangėje susijaukė visi skrydžiai. Užtat galėjom stebėti, kaip Vokietijos link kyla JAV karinis lėktuvas su ponu prezidentu.

Kronikininkas Wolfenbuttel rašo, kad žygyje į Lietuvą dalyvavo 200 brolių ir 6000 ginkluotų vyrų. 1336 m. vasario 25 d., sekmadienį, kryžiuočius į Trapėnų žemę (in terra Trappen) užkariauti Pilėnų pilies (castrum Pillenen) išvedė magistras Ditrichas fon Altenburgas. Kronikininkas nurodo, kad „pamatę kryžiuočių kariuomenę, netikėliai buvo išgąsdinti, nesitikėdami pilies apsaugoti, sumetė į ugnį begalinius turtus ir patys išsižudė. Tada karalius Margiris, didelių savo karių skydų pridengtas, nubėgo į kažkokią slėptuvę, perdūrė ir įmetė į ugnį savo žmoną. Tokio liūdesio paveikti netikėliai palenkė savo sprandus ir karalius Margiris visus išžudė, po to jis pats tuo pačiu ginklu nusižudė. Ir taip Prūsijos ir krikščionybės labui Pilėnų pilis buvo išgriauta, iš kur parsigabeno belaisvių ir didelį grobį“ (Nezabitauskas A. Lietuvos pilys XIII-XVa. Prūsijos ir Livonijos kronikos, p. 229, ŽAM GEK 26.072).
Atsižvelgiant į aplinkybes, dėl belaisvių ir grobio metraštininkas turbūt stipriai perdeda.

Apie Pilėnus prirašyta ir pridainuota tiek daug, kad net keista, kad iki šiol dar nežinoma, kur iš tiesų buvo legendinė Gedimino brolio Margirio pilis.

Mokslininkai jau seniai nebesiginčija, kad Pilėnai ne Punia, ir kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, o tiksliau teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Bet toliau prasideda versijos, hipotezės, kurių yra ne viena ir ne dvi, nes apie kiekvieną piliakalnį istorikai turi savų argumentų ir teorijų.

Aišku, būtų neginčijamas įrodymas, jeigu kuriame nors piliakalnyje būtų rastas to laikotarpio anglių sluoksnis, bet kol kas yra tik spėjimai, kurie remiasi kryžiuočių metraščiais, kukliais kasinėjimų atradimais, vietovių pavadinimų skambesiu ir t.t.

Pavyzdžiui, rašo, kad kronikininkų aprašyti ordino žygiai į Pilėnus ir į Medvėgalį yra labai panašūs, atrodo, kad vykta buvo tuo pačiu keliu ir tuo pačiu laiku, tik į Pilėnus septyneriais metais vėliau. Žygio į Medvėgalį metu kryžiuočiai aplenkė vieną netoliese stovėjusią stiprią pilį, kuri, spejama, gali būti stovėjusi ant Bilionių piliakalnio, kuris nuo Medvėgalio vos už kelių kilometrų. Po septynerių metų kryžiuočiai galėjo panorėti užimti ir ją. Argumentas yra ir vietovardžių panašumas (Bilionys, Pilionys, Pilėnai...). Tas pats ir dėl Kaltinėnų. Istoriko Tomo Baranausko nuomone,  Margirio veiklos regione, greta Medvėgalio, išsiskiria Pilių piliakalnis, kuris yra stačiais 20 m aukščio šlaitais, su didele apvalia aikštele, pylimu, už kurio dar būta net 5 pylimų ir griovių. Patys Kaltinėnai nuo XIV a. pabaigos žinomi kaip svarbus administracinis Žemaitijos centras šalia Medininkų, Kražių ir Viduklės. Visa tai, o kartu ir pavadinimas Pilės, legendinius Pilėnus leidžia susieti su šiuo piliakalniu. Archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad Pilėnų pilis stovėjo Ižiniškių kalne, Alvydas Nikžentaitis mano, kad Pilėnai buvo ant Molavėnų piliakalnio. Įvairiuose šaltiniuose radau dar keletą Trapėnų žemės piliakalnių, pretenduojančių į garbingą Pilėnų vardą (Ivangėnų-Karšuvos, Batakių (Aukaimio) ir t.t.). 

Istorinės paslaptys suintrigavo ir paskatino pasivažinėti bei pažiūrėti, kaip tos vietos atrodo. Proga pasitaikė per atostogas, grįžtant namo iš pajūrio, vieną iš nedaugelio giedrų šios vasaros dienų, bet jau vejantis eiliniam škvalo debesiui.

Užlipti ant didžiųjų kalnų, kurie net jeigu ir ne Pilėnai, tai vis tiek turi įspūdingą istoriją, pasimatuoti jųjų didybę, pažvelgti į pietus, iš kurių 1336-ųjų vasario 25 dieną, sekmadienį, juodu debesimi baltų laukų fone atslinko ordino riteriai - kas gali būti įdomiau! Ir proga eilinį kartą įsitikinti, kad mano automobilis neskirtas laukų keliams. Techninius nuostolius galėjau numatyti iš anksto, nebe pirmas karta. Šį kartą man dar palyginti gerai baigėsi. Juokauju, bet va baigiasi atostogos, ir važiuosiu į servisą. 

Pirmajai paieškai išsirinkau penkis piliakalnius, kurie išsidėstę netoli nuo autostrados apie Kryžkalnį: Bilionių, Kaltinėnų, Batakių, Ilžiniškių ir Molavėnų.