Type Keyword and Press Enter to Search
×
Grįžusi į Vilnių po TrenkTuro žygio pėsčiomis pajūriu beveik iš karto užsiregistravau į 25 kilometrų žygį Pasieniečių keliais Medininkuose. Be jūros, be marių, su mažiau komforto, paprastesne komunikacija ir dešimt kartų mažesne kompanija. Niekam nieko neįrodinėjant, įskaitant save pačią - 25 kilometrai nėra nei labai ilgas, nei supersudėtingas nuotolis fiziškai, kur kas įdomesnis jų turinys. Pakelės. Horizontai. Šiek tiek žmonės, nors daugelį iš jų matai tik iš nugaros. Žygių nuotraukose labai daug nugarų ir kuprinių. Eina ir praeina.

Orų prognozuotojai prieš šeštadienį būrė lietų, škvalą ir panašias baisybes, kol neapsikentusi draugė, nenorėdama palikti manęs vienos, nusipirko neperšlampamas kelnes. Aš tokių neturiu, todėl neleidau sau net galvoti, kas bus, jeigu bus. Bet diena išaušo nuostabiai graži ir tokia išliko iki vakaro, aplink Medininkus sukiojantis lietaus debesims, kurie labai papuošė nuotraukas, bet lietų dovanojo kažkam kitam.

Žygio Pasieniečių keliais tikslas - atminti ir pagerbti pirmosios 1940-ųjų metų sovietų okupacijos aukos, pasienio policijos Alytaus baro Ūtos pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko 77-ąsias žūties metines bei kitų pasieniečių atminimą.

1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą vyr. policininkas Aleksandras Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi name, kuris kartu buvo ir pasienio sargybos būstinė. Pastaroji buvo įkurta neseniai – 1940 metų sausio mėn., kai buvo baigtas naujos – Lietuvos Respublikos – Sovietų Sąjungos – sienos ženklinimas. Buvusi administracinė linija po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo panaikinta ir Lietuvos valstybės siena perkelta į rytus. Valstybės siena su Baltarusija ėjo upeliu apie 100 m nuo pasienio būstinės. Sovietų kariai 3 val. 40 min. perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą. Apie 20 min. jie šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Po to apie 20 raudonarmiečių, prislinkę arčiau, metė 2 granatas. Viena jų sprogo prie namo langų. Įsiveržę į pastatą šešetas užpuolikų išsitempė vien baltiniais vilkintį sargybos viršininką Aleksandrą Barauską į kiemą. Čia pat prie prieangio kirto kardu. Pasieniečiui nugriuvus, iššovė į galvą. Po įvykdytos Lietuvos pareigūno egzekucijos sovietų kariai pasitraukė į savo pozicijas. Aleksandras Barauskas, vežamas į ligoninę, mirė. Tą pačią dieną 1940 m. birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija ir neregėtas jos gyventojų genocidas.
Daugiau apie Aleksandrą Barauską sužinosite perskaitę straipsnį Seimo svetainėje.

Pirmieji maršruto kilometrai palei Minsko plente sustatytas furas, daugiausia rusiškais numeriais, su pavargusiais vairuotojais kabinose, palei sumauta vairuotojų buitimi dvokiančias pakeles. Iki pat vagonėlio, kuriame 1991 metų liepos 31 dieną rusų omonininkai išžudė pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus.

Įprastai privažiuoti iki tenai dėl tų pačių furų yra nekomfortiška, todėl ačiū organizatoriams už galimybę simboliškai pagerbti nužudytųjų atminimą. Girdėjau, kad kai kuriems tėvams tai buvo pirma proga papasakoti jau nebe tokiems mažiems vaikams, kas nutiko 1991.07.31.


Dalis maršruto tiesiogine to žodžio prasme ėjo Lietuvos-Baltarusijos siena. Antrajame kontroliniame punkte Padvarionių užkardoje, nuėjusios 9,5 km, pasipildėme vandens atsargą, pradėjome valgyti draugės nešamus vaisius, kurie yra sunkausi, ir ilgai sugaišome eilėje prie tualeto.

Labai gražūs vaizdai į Padvarionių, vėliau Šakiškių kaimų apylinkes, nors link pastarojo takas buvo tik mašinos provėžos, žolės iki krūtinės, privalomai purškalas nuo erkių kaip ir žiūrėti po kojomis, kad jų neišsisuktum. Vaizdai - mmm, iki nusileidi arčiau kaimų. Trečiajame kontroliniame punkte laukuose apie Šakiškes vandens jau nebebuvo. Likusius lašus gurkšnojome taupiai, vis tiek neužteko net iki Aukštojo kalno. Nuo jo šiuokart nesimatė Vilniaus, o Juozapinė nekvepėjo žemuogėmis, kaip anais metais, viskas buvo kiek kitaip, bet juo smagiau, kad kitaip. Ta proga, kad baigėsi vanduo, išsitraukėme sūrį ir traškučius.


Medininkų pilyje kursantės spėriai dalijo pasienietišką košę. Buvo vandens, muzikos, pavėsio, mielų žygeiviškų džiaugsmų. Ir buvo likę du sunkiausi kilometrai iki finišo Pasieniečių mokykloje, kur kursantės paspaudė rankas ir įteikė diplomus. Pradėsiu juos kolekcionuoti.
Grigorijaus Kanovičiaus trilogiją "Žvakės vėjyje" rusų kalba gavau kaip prizą rajoninėje rusų kalbos olimpiadoje už geriausią rašinį literatūrine tema. Tuomet mokiausi vienuoliktoje klasėje, tai galite įsivaizduoti, kiek laiko jau turiu šitą knygą ir kokius rimtus prizus teikdavo septyniolikiniams literatams. Ką gaudavo, tą ir teikdavo. Knyga sugelto laukdama mano dėmesio, kraustoma pradžioje iš vieno studentiško bendrabučio į kitą, paskui iš namų į namus, iš lentynos į lentyną. Į mano dėmesio lauką ir skaitytinų knygų stirtą ji papuolė šiemet žiemos pabaigoje.

(Anotacijos laisvas mano vertimas) romano veiksmas apima dramatišką Lietuvos istorijos laikotarpį - 1937-1943 metus. Rašytojo dėmesio centre - provincijos miestelio gyvenimas. Įvykiai perteikiami per žydų berniuko, o po to jaunuolio Daniilo suvokimą, o romano struktūra ir stilius kartais primena dienoraštį. "Žvakės vėjyje" - viena iš tų knygų, kurios rašo kaltinamąjį žodį fašizmui ir visiems jam prijaučiantiems. Dėl tokios anotacijos iš karto nusiteikiau, kad skaityti gali būti sunku, bet pradėjusi įsitraukiau ir pirmąjį slenkstį pavyko peržengti. Patiko. Karo temos slenksčio - ne. Perskaičiau tik pirmąją iš trilogijos dalių, kuri vadinasi "Paukščiai virš kapinių".

Lietuvos miesteliuose man akis vis dažniau užliūva už apleistų, apgriuvusių, perstatytų sinagogų. Pirmoje romano dalyje šiltai ir jautriai liečiamos prieškario Lietuvos žydų kultūros, pasaulėžiūros, sąveikos su lietuviais temos be perdėto politikavimo, kurio būtų galima laukti atsižvelgiant į romano išleidimo laiką. Jeigu berazumis komunistuojantis tėvas yra duoklė sovietinei cenzūrai, tegul, jis tinka tokiam vaidmeniui. Pagrindinis veikėjas Daniilas, žinoma, skurdus kaip bažnyčios pelė, bet autorius tuom pernelyg negrūzina. Rašyti apie pasaulį šviesaus fantazuotojo vaiko akimis dėkinga, kaip ir graudus Kanovičiaus humoras, kuris geba išspausti šypsnį dažnoje ašaringoje scenoje, kaip kad senelio su Daniilu dialogas kapinėse arba kaimynų Pranuko "nelegali" kelionė traukiniu į miestą su dviem žuvim krepšy. Talentingai išjaučia rašydamas ir už vienakojo Josifo ištikimybę, ir už senio Leizerio pirštų nelankstumą, net, rodos, už močiutės nupeštas žąsis. Ir svajonę.
— А я вообще не умру.
— Глупости, — заспорил Шимен. — Никто не живет вечно. Не правда ли? — он попытался найти заступника в госте.
— Правда, — пробормотал мой опекун.
— А я не умру. Я стану птицей.
— Так не бывает, — отрезал сын доктора. — Не правда ли? — он снова обратился за поддержкой к Иосифу.
— Почему не бывает? — вспомнил о своих опекунских обязанностях Иосиф. — В жизни всякое бывает. Если господу угодно, человек может стать и змеей, и птицей. 
Už lango tenais, berods, trisdešimt devintieji. Kitų dviejų trilogijos dalių, "Palaimink ir lapus, ir ugnį" ir "Lopšinė seniui besmegeniui", perskaityti kol kas neįtengiau. Galbūt kada nors vėliau.