Type Keyword and Press Enter to Search
×

Namo iš TrenkTuro žygio grįžome Panemune. Neskubėdamos, kol saulei artėjant link laidos tai, kas gražiausia, liko pabaigai. Rašau apie grožį ir spaudžia širdį. Negaliu palyginti, nes nesu mačiusi Belvederio dvaro prieš penkerius ar dešimt metų, bet akivaizdu, kad dvaro būklė tragiška. Valstybei saugant architektūros paminklas lėtai miršta.

Dvarą turtingos Burbų giminės atstovas Kleopas Burba apie 1820-uosius nusipirko iš Tiškevičių ir ant aukšto Nemuno kranto pasistatė itališko stiliaus rūmus su bokštu belvederiu. Nereikia nė bokšto, kad įvertintum turinčius atsiverti vaizdus į Nemuną nuo kalno, į kurį užkopti anuomet buvo įrengti 365 laipteliai.

Kleopas Burba turėjo ne tik pinigų, bet ir viziją. Pavyzdžiui, ketino Belvederyje įsteigti cukraus fabriką. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime dvarininkas buvo sušaudytas. Belvederio dvaras atiteko jo sūnui ir po to ėjo giminėje iš rankų į rankas, kol per Pirmąjį pasaulinį karą liko be šeimininkų ir buvo nusiaubtas.

Pavydūs bukapročiai visuomet pirmiausia sunaikina bibliotekas, archyvus, sukauptas kultūros vertybes.

Tarpukariu Belvederį perėmė Lietuvos valstybė. Sovietmečiu čia veikė įvairios žemės ūkio profilio švietimo įstaigos, nuo tų laikų ant sienos palikta idiotiška atminimo lentelė, kad 1985 metų birželio 23 d. Belvederio rūmuose įvyko respublikinis pienininkystės veteranų susitikimas. Rusų kalba nuplėšė, o lietuvišką paliko. Po to dvarą perėmė Jurbarko savivaldybė. 2005 metais Belvederio dvaras buvo privatizuotas.









Belvederio dvaras tik už pusantro kilometro nuo Seredžiaus piliakalnio. Jis prie pat kelio, bet nuo kelio nesimato. Tie 365 laipteliai apžėlę dilgėlėmis, reikia pasisaugoti.
Praėjusią savaitę dalyvavau įdomiame renginyje - atvirų durų dienoje Vilniaus nuotekų valykloje. Ekskursija buvo suorganizuota Europos Komisijos iniciatyva. Analogiški renginiai ES fondų projektuose gegužės mėnesį vyksta visose ES šalyse. 

Diena darbe buvo labai įtempta, bet mintis, kad galbūt manęs daugiau niekas nebeįleis į tokį objektą, privertė kiek po penktos atsiplėšti nuo ofiso kėdės. Registravausi į ekskursiją pirmiausia norėdama savo akimis pamatyti, iš kur ir kodėl vakariniai Vilniaus rajonai prieš keletą metų buvo kankinami išvietės smarve, kuri politkorektiškai vadinta dumblo kvapu. Žinoma, kitkas irgi buvo įdomu.

Ankstėliau atvažiavusi turėjau laiko apsižvalgyti: beveik kurortas. Aptvertas skruzdėlynas. Tolėliau Neries vingis, pušynas, už kurio Gudeliai ir Lazdynai. Netoliese gyvena ministras pirmininkas.


Kvepia nupjauta žole. Tyliai zvimbia įrenginiai. Idilė.

Rašo, kad į šitą žygį buvo užsiregistravę aštuoni tūkstančiai žmonių. 25 kilometrai būryje. Arba ką nors lenki, arba tave lenkia, arba ir tas, ir tas.

Kai su draugėmis balandžio pradžioje apsisprendėme žygiuoti, iškart puolėm rezervuotis nakvynę. Problemų nekilo (kur visi žygeiviai sutilpo - paslaptis), bet dėl kainų ir nedidelio keturviečių numerių pasirinkimo Klaipėdos viešbučiuose (pasikvietėme žygiuoti ir mano dukrą) pirmą kartą teko susidurti su Airbnb. Atvirai pasakius, nors dalijimosi ekonomika dabar labai ant bangos, viešbučiai man kol kas labiau patinka - jie prognozuojami.

Iš pradžių rezervavau butą Klaipėdos centre, kuris kainavo po 27 Eur žmogui dviem naktims, nes planavome būti Klaipėdoje penktadienį vakare ir grįžti sekmadienį. Šeimininkas po nepilnų dviejų savaičių rezervaciją atšaukė. Greitai pavyko rasti kitą butą, atitinkantį mūsų kriterijus, truputį brangesnį, per 30 Eur žmogui dviem naktims. Labai geroje vietoje, beveik senamiestyje, erdvų, stilingą, su puikiomis rekomendacijomis, nors sofa-lova buvo kiek per trumpa mano kukliems 1,63 m ir bute kažkodėl nebuvo taurių vynui, abstinentiškai anei vienos, kas yra visiška nesąmonė bute už tokią kainą. Bet nemaloniausiai nustebino nevalyvumas, pavyzdžiui, vonios kriauklė buvo valyta senokai, apsitraukusi riebalu, paklodė paglamžyta, lyg ant jos jau būtų miegota, radau net svetimą nagą ant tualeto kilimėlio. Gal pagal Airbnb tai yra normalu ir turėjome susitvarkyti pačios.  

Žygio dieną kėlėmės pusę aštuonių. Iš ryto truputį pasiblaškėme, kuo apsirengti, ir vis tiek apsirengėm per šiltai. Laimei, dalį šiltesnių drabužių prieš startą galėjome saugiai palikti saugykloje. Nereikalingu balastu prisidėjome riešutų ir kitokių užkandukų. Visu keliu nesėkmingai bandžiau išvaišinti pusę kilogramo studentų maisto, kurį galiausiai per savaitę sukramsnojau darbe. Buvau įsidėjusi antras kojines, antrus kedus (nes tie, kurie patogūs, dėl pribirumo netinka smėliui, o tie, kur su auliukais, yra sunkūs ir nelabai patogūs; normaliame žygyje tokių nesąmonių su batų keitimais turbūt niekas nepraktikuoja), pleistrų, kosmetinių servetėlių nuvalyti smėlį nuo kojų keičiant kojines ir apavą.


Perkėloje ir registracijoje eilės apie pusę 10 ryto buvo su protu, organizacija puiki, viskas apgalvota. Daug savanorių. Vandens butelį, gautą registruojantis, "padovanojau" saugykloje dirbusioms mergaitėms, nes dar Vilniuje „Rimi“ buvau nusipirkusi 0,7 l talpos pagerinto vandens su vitaminais ir mineralais. Papildomai žygio metu į punkte gautą vandenį susimaišiau pakelį rehydrono, kuris turi įvairių medžiagų, kurių organizmas netenka taip pat ir prakaituodamas. Beje, šiuolaikinis rehydronas visai pakenčiamo salsvo skonio. Benu vaistinės punkte dalijo magnio miltelių. Man atrodo, kad 25 kilometrų žygiui tiek papildomų medžiagų daugiau nei pakankama. 
  
Kai kuriuose punktuose gaudavome šio bei to užkąsti, tai dar viena priežastis, kodėl riešutai buvo nepopuliarūs. Pavyzdžiui, „Perskindol“ punkte vaišino meduoliais ir trapučiais, ten buvo įrengtos masažo palapinės ir netgi kažkas masažavosi. Naujosios perkėlos punkte gavome morkų ir vaisių. Birštonas vaišino Kneipo arbata ir t.t. Visur buvo vandens. Kaip Lietuvoje įprasta per amžius amžinuosius, ištiko bėda su tualetais. Jų buvo, bet žmonėms teko laukti po 20 minučių ir ilgiau. Mes tiek nestovėjome. Birštono punkte gelbėjo senas sovietinio tipo atviras tualetas (kur tupinčiosios gali face-to-face pakomunikuoti su laukiančiomis, iš vaikystės panašią sistemą prisimenu iš Vilniaus geležinkelio stoties :)), o paskui, aišku, krūmai. Be jų žygį būtų ištikusi vietinio lygio humanitarinė katastrofa.


12 kilometrų ėjome pajūriu Juodkrantės pusėn, po to du kilometrus ta pačia kryptimi proskyna po aukštos įtampos laidais, sukome į kairę, kiek paėjome mišku, leidomės dviračių taku, paskui nemaloniu smėliu lipome į kalną, kirtome Smiltynės-Nidos plentą, 2006 metų gaisravietę, grožėjomės jūros ir marių vaizdais ir mišku pagaliau pavėsyje palei marias nukulniavome iki Naujosios perkėlos, kur buvo paskutinis, šeštasis punktas, nuo kurio iki finišo Senojoje perkėloje vos keli kilometrai pamariu. Kad kertant finišo liniją būtų ištikusi euforija ar pan., tai ne. Bet pirmą diplomą gauti malonu. :)

Pakeliui į savo Airbnb butą tokios murzinos ir pasipuošusios mediniais medaliais nuėjome į „Senąją Hanzą“ vėlyvų pietų. Net nepalydėjo kreivu žvilgsniu.
Kitą dieną nuo sunkios kurprinės skaudėjo pečius, bet visa kita buvo visiškai ok.