Type Keyword and Press Enter to Search
×
Patekau tarp 40 laimės kūdikių, kurie balandžio 10 d. sugebėjo pralįsti pro maždaug 3 minučių tarpelį tarp registracija į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą prasidės ir registracija baigėsi. Noriu paneigti kai kurių nepatekusiųjų skleidžiamus gandus, kad registracijos iš viso nebuvo. Tiesiog ji truko tik tiek, kiek užtrunka rankinuke susirasti asmens tapatybės kortelę, suvesti savo asmens duomenis, kortelės numerį ir paspausti registracijos mugtuką.

Buvau pasirinkusi kitą laiką, bet kol viską suvedžiau, tas laikas jau buvo užimtas, o kai paspaudžiau registruotis, baigėsi ir antrasis. Tiesa, užsiregistravimas dar nereiškė, kad tikrai pateksime, nes mus tikrino Kalėjimų departamentas. Pvz., į ekskursiją negali patekti teisti asmenys. Tik kažin ar jie ten veršis. :)

Galutinis registracijos patvirtinimas kartu su draudžiamų įnešti daiktų sąrašu ir patekimo tvarka į pašto dėžutę įkrito išvakarėse. Buvome informuoti, kad reikia atvykti prieš 15-20 minučių ir kad visus daiktus (rankinukus, pinigines, banko korteles, mobiliuosius telefonus, usb, maistą ir t.t.) reikės palikti saugojimo spintelėse. Leido įsinešti popieriaus ir rašiklį.


Prie kalėjimo durų Lukiškių sk. buvau prieš 20 minučių. Open House Vilnius grupė skyrėsi iš aplinkos. Šalia kažkas laukė pasimatymo. Kažką pravedė su antrankiais. Vieną, antrą, trečią, ten arba atgal. Veda dviese. Į pasimatymą praėjo bene garsiausio Lietuvos kalinio sutuoktinė. Išėjo iš matymo žinomas advokatas.

Iš pradžių mus sužymėjo ir instruktavo, kad laikytumės grupės, nes yra kalinių, kurie nesėdi kamerose ir vaikščios tarp mūsų, kad neperžengtume geltonų linijų, kad kišenėse nepaliktume draudžiamų daiktų.

Viena ponia tikėjosi įeiti neužsiregistravusi ir buvo nusiminusi, kai pasakė, kad kalėjimas jos neįleis. Sakė, kad nori pamatyti cerkvę iš vidaus, bet dabar galėčiau tai poniai pasakyti, kad cerkvėje matyti jau seniai nėra ką.

Grupei susirinkus, nusifotografavome kaip pati pirmoji Open House Vilnius 2017 grupė. Po to susiskirstėme po tris, nes į kalėjimą leidžia grupėmis po tris ir trims buvo skirta viena spintelė 20x20x20. Cm. Norėjau eiti su jauna pora, kurią prisiminiau iš praėjusių metų ekskursijų, kad prisiminčiau, pas ką raktai. Bet kai vėluodamos mums atsidarė kalėjimo durys, paaiškėjo, kad kalėjimas po tris šaukia pagal savo sąrašą ir nepriima protestų tipo o mes norime eiti kartu. Mano eilė atėjo negreitai, todėl į kalėjimą patekau žvarbiu oru lauke pralaukusi iš viso kokias 40 minučių. Sušalau į ragą.

Įėjus paima asmens dokumentą ir išduoda vienkartinį leidimą, kurį paskui irgi paima - jokių suvenyrų. Po to reikia į spintelę susidėti daiktus. Viena iš mūsų trijų turėjo didelę rankinę, todėl jai teko paskirti atskirą spintelę, o kitą paėmėme dviese. Daiktus buvau kompaktiškai susipakavusi iš anksto. Tuomet mus nukreipė į patalpą, kur likusius daiktus, pvz., paltus, ir mus pačius paleido į patikrą kaip oro uoste. Batų nusiauti nereikėjo.

Studijuodami iškabintus pabėgti linkusių kalinių sąrašus, palaukėme, kol susirinko visa grupė, tuomet mus vėl išsivedė į lauką ir šalia garsiai burzgiant produktus atvežusiam "Pontem" sunkvežimiui, o kieme sklandant gardžiam keptos žuvies kvapui, nes kaip tik buvo pietų metas, pasakojo kalėjimo istoriją. Nesileidžiant į smulkmenas, kalėjimas pastatytas XIX a pabaigoje - XX a pradžioje nuošaliame Lukiškių priemiestyje ir tuo metu tai buvo viena moderniausių įkalinimo įstaigų visoje Rusijos imperijoje. Pastatai istorizmo stiliaus, kalėjimo cerkvė neobizantinė.

Projektas, beje, nebuvo unikalus - iš esmės pagal tą patį projektą pastatytas ir, pvz., didžiausias Rusijos kalėjimas - garsieji Sankt Peterburgo Kresty, lietuviškai Kryžiai.

Kresty

Tik Lukiškėse korpusai vienas į kitą pastatyti kaip dvi Y - tai labai gerai matyti šioje nuotraukoje iš viršaus - o Sankt Peterburge kaip du kryžiai, iš čia ir kalėjimo pavadinimas. Y raidės forma pastatas statytas saugumo sumetimais - kad kamerų langai iš skirtingų korpusų neatsidurtų vienas priešais kitą ir būtų apribotas bendravimas. Skiriasi ir kalėjimų dydžiai. Lukiškėse, pasak ekskursijos metu išgirstos informacijos, šiuo metu kali apie 700 kalinių, tuo tarpu Kresty, pasak Rusijos internetų, dabar laikoma net 5000 kalinių.

Kaip ir daugelis senų kalėjimų, Lukiškės turi neoriginalią ir to meto imperijos kalėjimams būdingą legendą, esą kai architektas pastatė Lukiškes, nuvažiavo prisiduoti carui. Sako - pastačiau tau kalėjimą. Caras, aišku, atsakė, kad tu ne man, tu sau kalėjimą pastatei. Ir liepė užmūryti architektą kažkurios kameros sienoje. Sako, jo siela išsilaisvins, kai kalėjimas bus iškeltas iš šitos vietos. Kalbos apie iškraustymą sklando seniai, bet jos kol kas lieka kalbomis. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad toks objektas stūkso pačiame Vilniaus centre, už kelių žingsnių nuo Seimo, Gedimino prospekto ir Užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis įėjimas - šalia Šv. Nikolajaus cerkvės, kuri yra didelis traukos centras ir daugelis, matyt, įsivaizduoja, kad iš vidaus ji taip pat atrodo paslaptingai ir įspūdingai. Deja, viduje originalūs likę tik geležiniai laiptai, turėklai ir metlacho grindų plytelės. Interjere nelikę nieko, kas primintų praėjusio amžiaus pradžios prabangą. 1953 metais cerkvėje buvo įrengtos kameros, kuriose kalinta 300 žmonių - taigi nėra ko norėti, kad būtų likę kas nors iš turbūt puošniausio Vilniuje interjero. Tik pastelinėmis spalvomis išdažytos plikos sienos. Beveik euroremontas. Šiuolaikinės konferencijų salių kėdės. Cerkvė naudojama įvairiems renginiams. Joje eksponuojama kalinių, kurie užsiima menais, darbų, tarp jų ir kalėjimo maketas. Kalėjimų departamento svetainėje straipsnis apie mūsų ekskursiją ir vienoje iš nuotraukų mes nufotografuoti kaip tik cerkvėje apžiūrinėjantys tuos darbus.  

Be stačiatikių cerkvės, kalėjime anuomet taip pat buvo katalikų koplyčia ir žydų sinagoga, suprantama, daug kuklesnės. Buvusi koplyčia man absoliučiai gražiausia ir įspūdingiausia Lukiškių vieta su autentiškomis 1904 m. Akermano perdangomis, daugiau kaip 100 metų išsilaikiusiomis ir kaip naujos, palyginti su nutrintomis naujomis, atrodančiomis metlacho plytelėmis, turėklų ažūru ir - fantastika - iš viršaus nuo kupolo žiūrinčiais angelais. Tikrai labai gaila, kad nebuvo galima fotografuoti. Iš viršaus taip pat žiūri kalėjimo darbuotojai. :) 

Paskui išėjome į kiemą toje pusėje, kur kaliniams įrengta sporto aikštelė. Nuo dirbtuvių mus smalsiai nužiūrinėjo kaliniai. Buvome paprašyti atsitraukti nuo sienų, šalia kurių eina geltonos juostos, kurių peržengti negalima. Kieme mums dar šį bei tą papasakojo, o pabaigoje buvome nuvesti į buvusią sinagogą, kurioje dabar įrengta šiuolaikiška koplyčia, bet ji toli gražu nėra tokia įspūdinga kaip tikroji, kuri paversta kalėjimu. Ten mums papasakojo, kaip kaliniai gali užsisakyti prekes, knygas iš bibliotekos, kaip susirašinėja su mokytojais. Sakė, kad tie, kurie nori mokytis kalėjime, turi labai stiprią motyvaciją. 

Išėjome taip pat, kaip atėjome - drausmingai po tris. 

Dar buvau užsiregistravusi į ekskursijas Vyriausybėje, Seime, Venclovų namuose-muziejuje ir Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabe. Į Vyriausybę nėjau, pamaniau, kad įdomiausia, ką ten galiu pamatyti, rodoma "Silva Rerum III" ekskursijoje. Seime norėjau pamatyti vieną dalyką - Kovo 11-osios Akto salę, kurioje dirbo pirmoji atkurtos Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Skonio reikalas, bet man mūsų Seimo pastatas negražus ir iš išorės, ir iš vidaus, ypač kai palygini su Latvijos, Estijos, jau nekalbant apie kokios Vengrijos, parlamentais. Naujieji rūmai modernūs, bet irgi tik tiek. Nuobodu ir neįkvepia.

Įėjusi pastebėjau, kad hole prie įėjimo dega kas antra lemputė. Ornamentiškai. Sako, iš taupumo. :) Man tai tokia parodomoji ubagystė atgrasi. Iš įdomesnių dalykų hole paliktas nepakeistas stiklas, kurį per 1991 metų riaušes įskėlė akmuo.

Kovo 11-osios Akto salė mažesnė, nei atrodo nuotraukose. Pagal galimybes joje sužymėta, kur, balsuojant 1990 m. kovo 11 dieną, sėdėjo kuris Aukščiausiosios Tarybos narys. Leidžia pasėdėti ir nusifotografuoti Seimo pirmininko kėdėje. Taip pat skambinau varpeliu ir mušiau gongą. ;)

Pati ramiausia ir giliausia ekskursija buvo Venclovų namuose-muziejuje. Sau pavadinau neskubėjimo valanda. Nemažas privalumas, palyginti su kitomis Open House ekskursijomis, kad ją vedė ne savanoriai, o muziejaus vadovė. Ji kažkiek nusistebėjo, kad žmonės taip veržiasi į muziejų, kurį galima nemokamai aplankyti kiekvieną darbo dieną nuo 10 iki 17 valandos.

Moderno / tarpukario racionalizmo architektūros miesto vila Tauro kalno teritorijoje ant stataus šlaito buvo pastatyta prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Jai būdingos lakoniškos formos, jokių įmantrių fasado puošybos elementų.

Namą pasistatė Antakalnio karo ligoninės komendantas Antoni Kiakszt. 1940 metais NKVD jį suėmė, o atsilaisvinusiame name buvo apgyvendintas sovietinis partinis funkcionierius Feliksas Bieliauskas. Jų šeima gyveno antrame aukšte (kur dabar įsikūręs Vilniaus etninės kultūros centras), o Venclovos butą čia gavo 1946 metais - pirmame. Venclovų buto virtuvėje išlikusi autentiška krosnis, Tomo Venclovos vaikystės kambaryje ir Antano Venclovos kabinete likę daug knygų, autentiškų art deco baldų, tarp jų keletas, kuriuos pagamino garsusis baldų meistras Jonas Prapuolenis, suvenyrų iš kelionių ir t.t. Nemažai tokių knygų, kurias turiu savo namų bibliotekoje, kas paglostė dūšią.

Šalia virtuvės buvo įrengtas mažas kambarėlis namų šeimininkei, arba tiesiog tarnaitei, kurios reikėjo poniai Elizai Venclovienei, tačiau normalios vonios bute nebuvo. Pagal projektą vonia ir skalbykla name buvo įrengta rūsyje, o Venclovos savo bute kampelį buvo atitvėrę Tomo kambaryje. Venclovos turėjo tam tikrų ginčų dėl gyvenamojo ploto su Bieliauskais ir šiems kartą išvykus užėmė vieną pirmame aukšte buvusį Bieliauskų kambarį.


Neseniai buvo išsiaiškinta, kad name yra gyvenęs ir dar vienas garsus literatas - nuo 1939 iki 1941 m. name, greičiausiai kažkur antrame aukšte, kambarį nuomojosi Vilniuje tuo metu studijavęs vėliau žymus lenkų rašytojas Leopoldas Tyrmandas.

Venclovų namuose-muziejuje ir jų vadovė man labai patiko. Šią vietą rekomenduoju kitų metų Open House ir šiaip užsukti, jeigu nedirbate arba leidžia darbo grafikas.

Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabas - tas antrasis, naujesnis pastatas tarp Šv. Ignoto ir Totorių gatvių - dar vienas objektas su dokumentų patikra. Ministerijoje, kaip ir Lukiškių kalėjime, negalima fotografuoti.

Pastatas statytas daug metų, jo paskirtis per laiką keitėsi. Iš pradžių buvo sumanyta, kad jo kavinė bei muziejus bus prieinami visiems miesto gyventojams, bet dabar kavinė yra uždara ministerijos tarnautojams, o dėl neįvykusio muziejaus labiausiai apmaudu, nes patalpose po žeme slypi trijų čia stovėjusių gotikinių namų pamatai. Gaila, kad juos galima pamatyti tik per tokius renginius. Šalia jų "eksponuojamos" kažkokios kėdės, spausdintuvų dėžės ir visa kita, kas priklauso ministerijos sandėliui.

Taip pat lankėmės vienoje iš salių, pavadintoje Oršos mūšio vardu, ir kiemelyje, suprojektuotame pagal senamiesčio kiemelių tradiciją. Jame buvo įrengtas fontanas, kad darbuotojai galėtų atsipūsti. Bet fontanas nebeveikia, plytelės nusidaužiusios ir t.t., kas įvyksta neskiriant paveldui pinigų ar bent jau dėmesio. Pvz., hole, iš kurio turėjo atsiverti vaizdas į kiemelį, trūkstant vietos buvo įrengti keli kabinetai, taip architektės  erdvės sumanymas nuėjo šuniui ant uodegos.

Bet Elena Nijolė Bučiūtė pastate paliko ženklų, kuriuos pastebėti galima ir iš lauko. Ar eidami Šv. Ignoto gatve pastebėjote musulmoniškus pusmėnulius? Tai atminimo šioje miesto vietoje gyvenusiems totoriams ženklas, jų yra ir namo viduje. O trijų gotikinių namų siluetus? Kaip tik tose vietose, kur namo gilumose slypi tų tikrųjų senųjų namų pamatai. Ketvirtieji pamatai neatverti  ir yra kažkur po gatve - todėl ketvirtasis fasadas tarsi šešėlis, pakibęs virš Totorių gatvės. Paminklas nebesančiam Vilniui.


Dėl Undinės Radzevičiūtės romano „Kraujas mėlynas“ turėjau didelių lūkesčių, nors šios autorės iki šiol buvau skaičiusi tik „Žuvis ir drakonus“, įvertintą Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinktą tarp geriausių dešimtmečio knygų, kuri gerai persiskaitė, bet greitai pasimiršo. Matyt, ne mano. Bet man patinka kapotas Undinės Radzevičiūtės stilius, net nežinau, kaip jį pavadinti - gal posmuotas, ironiškas šiek tiek? Gera skaityti. Be to, irgi esu iš tų, kurie neprisiruošia nueiti į archyvus ir pasiieškoti dokumentų apie savo šaknis. Lenkiškas. Su lietuviškomis viskas kaip ir aišku ir nieko pernelyg įdomaus, o kitoje pusėje galima tikėtis kur kas daugiau nei įrašų bažnytinėse knygose, gal net romano vertos istorijos. Arba ne.  ;)

Svarbiausia, kartojau sau, šiukštu nelyginti su „Silva Rerum“.

Romano pradžia nuteikia, kad tai bus rašytojos giminės istorija. Pavydėtina. Apie Borgus, Borchus, Burgus, Bordžijas, kaip bepavadinsi. Trys varnos sidabriniame skyde. Dvi viršuje, viena apačioje. Apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią čia pat už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje.
Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai  jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Bernhardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru.
Romano veiksmas sukasi keliolika neįvardijamų metų. Kadangi negaliu ramiai skaityti istorinio romano, nežinodama, kas dedasi už jo ribų, tai pagal Rygos arkivyskupo Stodevešerio gyvenimo datas sužiūrėjau - XV amžiaus antra pusė. Lietuvoje tuo metu valdė Kazimieras Jogailaitis, paskui Aleksandras. Bet Lietuvos romane nėra. Yra Livonija, Pskovas, Maskva, Roma, Ryga o Lietuvos tik tiek, kad suprastum, kad autorė yra lietuvė.

Livonijos ordino agonija. Kartu su pašėlusiais laisvaisiais Vestfalijos riteriais ir amžinai pasninkaujančiais Ordino riteriais klampoti po Livonijos purvynus. Nuo pilies iki pilies, iš puslapio į puslapį. Per sniegynus ir pelkes. Vėl ir vėl. Užuosti purvą ir prakaitą. Gyventi jų nuovargį laukiant karo. Pilies. Dievo ženklo. Šalti murzių ir burgerių minioje dėl vestuvinio šilingo ir stumdytis laukiant nerealios pramogos - ketvirčiavimo. Ketvirčiuos ne lavoną, o gyvą - toks įdomumas pasitaiko kartą per šimtą metų. Ir negali užsimerkti ir nežiūrėti neskaityti. Tie Ordino riteriai ir laisvieji Vestfalijos riteriai. Ilgi besikartojantys vardai, užimantys nemažą romano dalį. Vienodai beveidžiai, vienodai tolimi, senstantys tik autorės žodžiuose. Ir tie Borchai,  kurie man įdomesni kaip realiai gyvenę istorijoje nei romano veikėjai, palengva, toks jausmas, besikraustantys iš proto.

Įpusėjusi skaityti supratau, kad be reikalo autorė iš karto išsitarė apie Bordžijas ir atėmė razinką. Ir meilės nebebus. Ir nuo įžangos aišku, kuo viskas baigsis. Nes tas senas vyras, kokių keturiasdešimties metų amžiaus, gulėjo mūšio lauke su šarvais ir šarviniais marškiniais ant kairiojo šono, gulėjo, mirė ir verkė. O romano pabaigoje man dėl to buvo vis viena. Neįtraukė, neįjautė, o gaila.

Kita vertus, sužinojau nemažai naujo apie Livoniją. Terra Mariana. Mintyse pasivaikščiojau viduramžių Rygos ir Revelio gatvėmis. Paskui pasitikrinau, kur buvo Borchholmas ir ar būta tokios Skaistyklos pilies Fegefeur, kurią pastatė magistro pusbrolis Simonas von der Borchas. Pilies Dievui. Nedidelės, L formos, iš akmens. Būta - tai Kiviloo pilis dabartinėje Estijoje. Tiksliau, tai, kas liko iš jos. Nebedaug.
Tiek užtenka suvesti į Google, kad išmestų informaciją apie Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo vietą prie Ilgio ežero, apie 10 km nuo Zarasų, netoli nuo Imbrado kaimo.


Ši vieta aplinkinių rajonų gyventojams buvo girdėta ir sovietmečiu, tik tuomet, suprantama, ten nieko nebuvo, bet neatrodo, kad tai būtų labai plačiai žinoma piligrimystės vieta.

Mano sesuo Imbradą atrado ir mus nusivežė prieš kokį dešimtmetį. Sumanymo sugrįžti ten per Velykas, šviesią prisikėlimo dieną, ir pavasarį, kol dar nenuseko vanduo, suteikiantis papildomo žavesio ir paslapties, vos nesugriovė sugrįžusi žiema. Ryte, kaip ir daugelis Lietuvoje, išvydom pusnyse paskendusį sodą su pasimetusiais verkiančiais špokais. Pamaniau, kad dar vienos Velykos prie stalo - o ne, tik ne tai.

Bet dangus buvo maloningas tiek, kad iki pietų bent jau Ignalinoje aptirpino kelius iki vasarinėms padangoms priimtino lygio. Kuo važiavome toliau į Šiaurės Rytus, tuo sniego buvo mažiau, o Zarasuose ir visai nebebuvo. Mano mašinos stogas su prišalusiu sniego stogeliu policininkams, kurių prie Maximos paklausiau kelio, nes per 10 metų pasimiršo, sukėlė šypseną. Bet noriu pagirti jaunus Zarasų krašto policininkus, kad žino ir gali aiškiai patarti.

Nuo Zarasų važiuojant link Rokiškio yra nuoroda, kur sukti prie Ilgio ežero, prie kurios stovi koplytstulpis. Ten reikia pasukti dešinėn ir dar kelis kilometrus iki ežero pavažiuoti žvyrkeliu.





Iš Roberto Gedvydo Skrinsko PILIGRIMO VADOVAS Po stebuklingas Marijos vietas („JUDEX“, Kaunas, 1999; 75-76 psl.): 
„APSIREIŠKIMO ISTORIJA. 1968.VII iš 1 į 2 d. vidurnaktį apie 24 val. va­žiavo motociklu Juozas Kranklys ir Albina Skvarčinskaitė, kuri įvykį taip aprašė: „Tai buvo prieš 1968 m. gražaus liepos pirmosios vakaro dvyliktą valandą. Mes su pusbroliu Juozu buvome pas mano seserį Meiriškėlių kaime. Važiavome atgal į savo namus. Man buvo septyniolika metų, o Juozui — šešiolika. Keliu privažiavome Ilgio ežerą o kartu ir tekantį nedidelį upeliuką. Jo krantus puošė puikūs dideli medžiai, kurie da­bar jau išrauti. Mes buvome neprivažiavę tilte­lio, kai pamatėme tarp medžių šviesą privažia­vę arčiau išvydome ant stulpelio stovinčią nepa­prasto grožio merginą. Šešėlio, kur jinai stovė­jo, nebuvo. Apsirėdžiusi buvo balta ilga sukne­le, o pečius gaubė gelsva skraistė. Vieną ranką jinai buvo prisidėjusi prie širdies, atrodo, kairę. Kojų nesimatė, o plaukai žibėjo kaip auksiniai, aukso spalvos atrodė. Aš labai išsigandau, nors mačiau tokį gražų vaizdą o dar tuo momentu motociklas užgeso. Sušukau, kad šitoje vietoje tikriausiai vaidenasi. Mes galbūt šioje vietoje sto­vėjome ne daugiau kaip tris minutes. Man sušu­kus motociklas pats užsivedė, nes mes nuo jo nenulipome, ir nuvažiavome į namus. Po kiek laiko nuėjusi į tą vietą atradau medžių lapus, kur stovėjo Švč. Mergelė Marija, apdegusius, bet tik iš vienos pusės lapai buvo parudavę, o iš kitos buvo normaliai žalios spalvos. Daug girdėjau žmones pasakojant, kad tas upeliuko vanduo padeda, ypač li­goniams. Apie tai tegul žmonės ir pasakoja. Pasirašė Albina. 1975.X.12.“ Jaunuoliai nusprendė įvykio niekam nepasakoti, bet, sapne įspėti apsireiškimo neslėpti, jį apgarsino. Tada jie buvo areštuoti ir tardyti, bet kadangi jiedu laikėsi savo parodymą tai pripažino juos nepilno proto. Vieta, kur apsireiškė Marija, buvo buldozeriais sunai­kinta ir užlieta vandeniu, pastatyta sargyba ir įrengta milicijos vasaros stovykla. Arti­mi gyventojai iškelti iš tos vietos pretekstu, kad nekliudytų melioracijos darbams.“

Kiti šaltiniai mini, kad aprašomi įvykiai vyko 1967 metais. Bet kokiu atveju, nuo to laiko praėjo 50 metų.

Ir dar iš tos pačios knygos, sovietinė interpretacija:
„1977 m. kovo mėn. žurnale „Laikas ir įvykiai“ Nr. 6 pasirodė Felikso Laurinai­čio straipsnis „Kaip gimsta ir miršta stebuklai“. Štai ištrauka: „Mirus Skiemonių „ste­buklui“, imta kalbėti apie Marijos pasirodymą Zarasų rajone. Buvo taip: šiltą vasaros vakarą, važiuodama su vaikinu motociklu, mergina pastebėjo upelyje šviesą. Nugir­dusi jos pasakojimą, senutė jau rytojaus dieną paskelbė, jog apsireiškusi Marija... Religingos fanatikės bematant upelyje pastatė stalą, kurį aplipdė žvakėmis. Po kurio laiko išaiškėjo ir tos ugnies priežastis: vienas zarasiškis brakonierius su savo sėb­rais tą šiltą vakarą upelyje gaudė vėžius... Štai tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvoje gim­davo „stebuklai“, reikalingi bažnytininkams, ypač dabar, kuomet taip plinta ateizmas. F.Laurinaitis, Kauno A.Sniečkaus politechnikos instituto vyresnysis dėstytojas“.
Vieta labai rami, šviesi. Nėra taip, kad stumdytųsi daug žmonių - mums lankantis buvo atvažiavusios dar trys mašinos.

2014 metų vasarą buvo pašventinta ant Ilgio ežero kranto pastatyta modernios architektūros koplyčia. Per dešimtmetį pakrantėje atsirado daug rožinių ir kryžių, tarp jų keli, tikrai originalūs, yra pastatyti moto ir autoklubų siekiant apsaugos ir palaiminimo. Mama atrado kišenėje rožančių ir ant vieno iš kryžių užkabino su ta pačia intencija.

Tai gimtadienio dovana ir bene paskutinė iš lietuviškai išleistų ir mano dar neskaitytų Márquezo knygų.
Romaną „Meilė choleros metu“ rašytojas skiria Mersedesei, savo žmonai, su kuria jį siejo daugybė laimingų ir vargo, ir šlovės metų. Jų meilė atlaikė visus išbandymus, tad nenuostabu, kad šis romanas apie meilę, ištikimą ir ištvermingą, per penkiasdešimt trejus kantraus laukimo metus. Tiek teko laukti savo laimės valandos Florentinui Arisai, romantiškam neturtingam jaunuoliui, kol jo mylimoji Fermina Dasa, palaidojusi vyrą, vėl atkreipė akis į pamirštą mylimąjį, žinoma, per tuos metus turėjusį begales moterų, bet išsaugojusį meilę Ferminai.
Ką galima pasakyti apie romaną rašytojo, kuris nuo studijų metų buvo mano mylimiausias. Vis tiek bus labai subjektyvu. Su niekuo nesupainiojamas pasakojimas, prisodrintas Kolumbijos kvapų, neskubrumo, kvaitulio ir liūdesio, ir tiesiog puikus vertimo stilius (romaną vertė Valdas V. Petrauskas; mačiau, kad išėjo naujas jo „Šimto metų vienatvės“ vertimas, nekantru įvertinti iš naujo, bet niekada negalėsiu atsisveikinti ir su suskaitytu 1991 m. išleistu Elenos Treinienės vertimu). Romanas vyriškai kandus, kaip pabarstytas pipiriukų ar kitokio pikantiško pagardo ant šokolado, tai labai sveika rašant apie jausmus, kad nebūtų per saldu. Visi sako, kad tai romanas apie meilę, o aš sakyčiau, kad apie tai, ką žmonės vadina ar įsivaizduoja esant meile, visomis formomis ir visais atspalviais, nuo pirmosios romantiškos, kurią dažnas išnešioja iki senatvės, tik ne tokia klinikine forma iki baudžiamojo kodekso. Galiu įsivaizduoti, kaip realistai braukia ašarą, o romantikai griežia dantimis, kai Florentinas Arisa, per 53 metus prirašęs dvidešimt penkis sąsiuvinius su šešiais šimtais dvidešimt dviem nepertraukiamų meilės ryšių įrašais, neskaitant daugybės trumpalaikių nuotykių, tamsoje užčiuopia jos ranką ir supranta, kad ji to laukia.   
Abu mąstė gana blaiviai ir tą trumpą akimirką suvokė, jog, prieš rankoms susiliečiant, nei vienas, nei kitas neįsivaizdavo, kad jų rankos gali būti tokios: kaulėtos senolių rankos.
Skaitydama romaną, kaip ir daugelis turbūt, paklausdavau savęs, ar įmanoma tikros meilės laukti tiek metų ir ar tai tikrai galima pavadinti meile. Mes, paprasti skaitytojai, prieš literatūros kritikus turime šitą pranašumą, kad galime galvoti ir apie paprastus dalykus. Ir dar - o kas po to? Toje humaniškoje ateities visuomenėje dabar jums priklausytų nueiti į kapines ir nunešti mudviem pietums po puokštelę anturijų, - kandžiai taria Florentinas Arisa Ferminos sūnui. Márquezas į šituos klausimus atsako savaip. Romano pabaigoje, kai ateina metas tradiciniam „Ir gyveno jie ilgai ir laimingai“, tuomet juk ir prasideda magiškasis realizmas.

Šilėnų apylinkių taką mes su draugėmis išsirinkome kaip vietą, kurioje prognozuojamą šiltą šeštadienį potencialiai galima pasivaikščioti išvengiant masinio vilniečių susibūrimo ir susistumdymo, savaitgaliais būdingo kitoms vietoms 30 km spinduliu. Draugė sakė, kad ankstesnį savaitgalį Dūkštos pažintiniame take pateko į žmonių srautą iš visų pusių, abiem kryptimis, ir nebuvo kur pasistatyti mašinos. Šilėnai bent jau man buvo tik girdėti, todėl slapčia tikėjausi, kad ne tik man, ir šita viltis pasiteisino - žmonių tikrai buvo tik vienas kitas.

Įvažiavus į kaimą, kai prasideda akmenimis grįstas kelias, važiuoti reikia atsargiai ir labai saugoti mašinos dugną, kad nekabintų, nes kelyje susislėgusios provėžos. Draugės mašinai truputį kabino. Kelio Šilėnai-Mikališkės akmenimis grįstų ruožų pažintiniame take yra likęs ne vienas.

Šilėnai yra labai seni ir saviti, su gatvine rėžine struktūra ir kai kuriomis senomis ir apleistomis, o kai kuriomis ir labai prašmatniomis ir jau modernizuotomis sodybomis. Kaime kabo dvikalbės oficialios gatvių lentelės. Čia kai Vyriausybės atstovė Vilniaus apskrityje Vilda Vaičiūnienė teigė, kad nuo 2015-ųjų vidurio Vilniuje mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva pakabintos devynios nelietuviškos lentelės prieštarauja įstatymui ir gali kurstyti nesantaiką, ir teismo prašė pripažinti jas neteisėtomis, tai dėl šitų pusiau lenkiškų dabar jau tylu ramu.

Dokumentuose kaimas pirmą kartą minimas 1500 metais, kai didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis patvirtino Vilniaus katedros kapitulai dovanotas žemes. Šilėnai (vieninteliai Neries regioninio parko teritorijoje) yra paskelbti etnokultūriniu draustiniu. Iš šitų kraštų yra kilusios puikiosios Vilniaus verbos.

Ryškiai geltona liaudies architektūros formų medinė Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia tapusi šios vietos simboliu. Pirmiausia apie ją ir apėjome. Bažnyčia pastatyta 1725 metais, taigi šiek tiek senesnė nei Palūšės, nors asmeniškai man Palūšės gražesnė tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Šalia bažnyčios yra senos kapinaitės ir paslaptinga mergėlės skulptūra, paslėpta tarp tujų. 

Netoli nuo bažnyčios yra šaltinis, kuris laikomas turinčiu galių. Sakoma, kad senieji Vilniaus apylinkių gyventojai šaltinį gerbė ir jo vandenį naudojo gydymui ir užkalbėjimui. Vietos gyventojai šiuo vandeniu eidavę praustis Didžiojo Ketvirtadienio rytą, saulei netekėjus, neatsigręždami ir tylėdami. 2007 m. tyrimų rezultatai rodo, kad šaltinio vandens kokybė yra žymiai aukštesnė už geriamajam vandeniui taikomas normas. Pagal tai, kad prie šaltinio pastatyta abrozdėlių ir paliktas indas vandeniui, tai akivaizdu, kad šaltinis gerbiamas ir naudojamas iki šiol.


Kitą šaltinį radome žygiuodamos taku ir pasekusios pagal rodyklę. Šaltinis vadinasi Akis, arba Oko. Jo vandeniu buvo gydomos akys, jis naudotas užkalbėjimams. Užrašytas padavimas, kad kadaise šiame šaltinyje nuskendo jautis, kuris po to išplaukęs Neryje. Kitas padavimas sako, kad šaltinyje nuskendusio jaučio akis vėliau išplaukusi į paviršių. Dėl to šaltinis ir pavadintas „Akimi“. Prieš keletą metų, bebrams pastačius užtvanką, šaltinio vietoje buvo susidaręs toks kaip akis apvalus vandens telkinys, po kurio liko keista vieta, primenanti Juodkrantės kormoranų mišką.


Taip pat šalia kelio įrengtas apžvalgos bokštelis, arba Sviliškių kraštovaizdžio draustinio regykla. Nuo jos turėtų atsiverti puiki Neries slėnio panorama ir netgi turėtų matytis Rykantų bažnyčia ir Stirnių piliakalnis. Regykla šiek tiek apaugusi pušimis, bet piliakalnį tolumoje už jų įžvelgėme. Neįtikėtina, kaip tai šalia, kitoje Neries pusėje. 

Bekalbant neprailgo kelias iki Naujosios Rėvos piliakalnio (kuklus pliusas Piliakalnių metų programoje). Tai vienas gražiausių mano matytų piliakalnių. Išlikusi aikštelė nuo greta esančių aukštumų atskirta 6 m gylio grioviu ir kūgio formos pylimu. Nors laiptais apačion link Neries lipti negalima (savo rizika), bet lipome, nes šlaitu tai slidu, o nenusileisti link Neries nesąmonė. Kažkur turėtų būti senovės gyvenvietės liekanos. Aplinkiniai žmonės pasakoja, kad Naujosios Rėvos kalne yra nuskendusi stačiatikių bažnyčia. Žmonės esą rasdavo ant kalno šlaitų ratu išmintus takus, kiti matydavo tais takais einančias procesijas. Mes girdėjome triukšmingai savo vandenis nešančią Nerį, su trenksmu atsimušančią į tris akmenis, vadinamus Trimis broliais.


Paskui grįžome į kelią ir pasukusios į kairę nužingsniavome iki pat Mikališkių. Pagal žemėlapį susidarė antra tiek atstumo kaip nuo Šilėnų iki piliakalnio. Mintis, kad kažkas negerai, kilo išlodžius visus šunis per sodų bendriją „Kriaušė“. Nors parko žemėlapiai aiškūs ir pasiklysti nėra kur, bet mūsų akys pripratusios prie normalių žemėlapių, nestilizuotų. Ir šiaip ne paslaptis, kad į žemėlapius pasižiūrim tik tada, kai kyla įtarimas, kad jau pasiklydome :)

Nieko, grįžome prie piliakalnio, radome tako tęsinį. Papildomi penki šeši kilometrai leido pajausti, kad patyrėme bent kokį fizinį krūvį.

Kelias nuo Naujosios Rėvos piliakalnio atgal į Šilėnus iš pradžių veda įspūdingais Neries šlaitais, kerta Naujosios Rėvos kaimą su keistu upeliuku ir praeina šalia orchidėjų pelkės. Joje auga 4 skirtingų rūšių retos lietuviškosios orchidėjos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: raudonoji, dėmėtoji, plačialapė ir gelsvoji gegūnės. Tiesa, jos žydės tik nuo birželio iki liepos vidurio. Dabar žydi žibuoklės, viena kita plukė ir žalčialunkis.



Pasinaudojau informacija iš: Vilnijos vartai