Type Keyword and Press Enter to Search
×
Kovo 11-ąją į Vilnių atvažiavo sesė. Prieš tai tradiciškai jos paklausiau, ką norėtų pamatyti apie Vilnių, kad būtų galima susisukti per kelias valandas. Ji norėjo dar kartą aplankyti Pūčkorių atodangą, kurią aš buvau mačiusi tik iš toli.

Taip jau būna, kad kuo arčiau, tuo labiau atrodo, kad pamatysi bet kada, o bet kada yra be galo tąsi laiko kategorija.

Apėjus taku visus penkis ar daugiau kilometrų norisi papildyti oficialią informaciją tokiems pat žaliems kaip aš, kurie pagaliau randa Pūčkorių takui daugiau laiko ir dėmesio nei keli žingsniai nuo Belmonto malūno iki pono Nausėdos namų. Pavyzdžiui, aš nepagalvojau, kad tako plane pažymėta Pūčkorių atodanga reiškia ne ką kita, o grožėjimąsi ja užvertus galvą iš anapus upės ir pavydėjimą stovintiems viršuje. Todėl, važiuojant iš Vilniaus, pirmiausia patartina sustoti ties S. Batoro gatve ir iki valios atsižiūrėti į Vilnios vingį, patrankų liejyklos griuvėsius ir jau minėtą G. Nausėdos namą, kurie tarpusavyje sudaro įdomų stilistinį derinį.

Apžvalgos aikštelė puikia įrengta ir, sprendžiant pagal pandusų kiekius, draugiška neįgaliesiems ir tėvams su kūdikiais. Karštas vynas 2 eurai, šviečia kaina kavinės-kiosko lange. Šiaip nekreipčiau dėmesio, bet mes į aikštelę viršuje atvažiavome jau gerokai sužvarbę, todėl akys nori nenori krypsta į būdvardį karštas ir kainą, kuri man būtų ok Rygos kalėdinėje mugėje, bet visai ne ok miške prie Vilniaus.


Pradėjome žygį vienoje iš aikštelių netoli nuo patrankų liejyklos griuvėsių. Norėjome sustoti ties Pūčkorių piliakalniu, bet toje aikštelėje nebuvo vietos.

Pirmiausia mes su sese apdairiai persiavėme batus. Kadangi ėjome su mano dukra ir brolio šeimyna, taigi penki suaugusieji su dviem mažais vaikais ir vežimėliu, judėjome gana lėtai, neskubėdami, pasimėgaudami, paskaitydami informacines lentas.

Vasarą gal būtų kitaip, bet tokiu oru matėsi po žiemos užsilikusios šiukšlės, o gal bendrą netvarkingumo jausmą stiprino išmindžiotas purvas, nes žmonių pirmoje tako pusėje iki miško buvo labai daug.

Akys iš karto krypsta į puošnų namą prie Pūčkorių gatvės. Prileidau sau blogą mintį, kad va vienas pasistatė stiklinį akvariumą, kiti patrankų liejyklos likučius privedė iki kolchozinio tvarto būklės, o trečias susirentė medinę vilaitę ala XIX amžius ir visa šita eklektika telpa maždaug viename kvadratiniame kilometre. Tik vėliau sužinojau, kad klydau. Puošnusis namas mūriniais pamatais su angelu kieme yra pats tikriausias Pūčkorių palivarko sodybos ponų namas, kurį, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, susigrąžino ir dailiai restauravo buvusių savininkų palikuonys.



Tako atkarpa nuo seno gražaus obelų sodo iki Belmonto malūno nuvaikščiota ne vieną kartą per įvairių renginių pertraukas. Į Belmonto kompleksą kitapus upės šį kartą neužsukome, nes ten dar daugiau kartų būta. Iš aukštai anapus Vilnios, kuri neišsitenka savo vagoje ir kėsinasi išplauti taką, į jos krioklį pasižvalgyti įdomiau. Aukščiau miške takas priartėja prie geležinkelio linijos, kuria mums beeinant pravažiavo du traukiniai. Nusileidę į seną gražų ūksmingą mišką žmonių jau beveik nesutikome. Visas miškas tarpsta žibuoklių lapais.


Pūčkorių piliakalnis po pietų buvo ištuštėjęs. Geri žmonės paliko jį papuoštą trispalvėmis, su kuriomis visi iš eilės nusifotografavome socialiniams tinklams ir palikome, kur radę. Užsidėjau pliusiuką Piliakalnių metų proga. Saulės laikrodis tokiu oru ir metų laiku atrodo kiek graudžiai, bet užtat Vilnia pasididžiuodama neša vienos iš gražiausių Lietuvos upių karūną.

Papildymas: Aurimas per Facebook užvedė ant teisingo kelio, kad, pažintiniu taku pradėjus eiti ten, kur rodo oficialus žemėlapis, o ne įpročiai, google maps ir pagrindinės tako rodyklės, t.y. nuo Pūčkorių atodangos viršaus, tai galima tiesiai nuo atodangos nusileisti prie upės, pakeliui aplankant tarpukario laikų bunkeriuką ir mielą tiltelį per upę, o atstumas iki tako žiedo yra vos apie 500 metrų. 
Vieną vakarą važiuodama namo kaip paprastai klausiausi LRT Opus radijo ir įsiterpiau į laidą be pradžios ir pabaigos, t.y. kalbėjosi nežinau kas ir iš esmės nepagavau konteksto, nes laida buvo ilga, o aš važiavau tik nuo Karoliniškių iki Lazdynų. Eteryje grojo dainą, o vėliau pokalbyje išsiryškinau ir grupės, kuri ją groja (grojo), pavadinimą. Shazam'as tokių neatpažįsta. Sudomino, todėl stengiausi kiemais važiuoti kuo lėčiau. „Bitės“. Vėliau dukra sakė, kad apie „Bites“ girdėjo per istorijos pamoką.
 
Internetuose rasta nuotrauka - 1970 metų.


„Bitės“ grojo Vilniuje nuo 1966 iki 1979 metų. Tai buvo merginų kolektyvas, kurį Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose įkūrė Jūratė Dineikaitė, vadinama Lietuvos roko močiute arba lietuviškąja Suzi Quatro. Oficialus grupės pavadinimas tuomet buvo Vilniaus profsąjungų kultūros rūmų merginų vokalinis instrumentinis ansamblis. Česlava Vaišnytė – saksofonas; Agnė Šimkutė – solo gitara; Jūratė Dineikaitė – bosinė gitara, smuikas; Aušra Juknevičiūtė – mušamieji; Irina Andrejeva – vokalas. 1972 metais „Bitės“ buvo pakviestos groti Vilniaus „Erfurto“ restorane Lazdynuose ir grojo iki pabaigos.

Youtube galima rasti keletą dainų, tiesa, nedaug ir įrašų kokybė ne itin gera. Meluočiau sakydama, kad visos dainos man patinka, bet per radiją grotą „Oi tu, rūta“ youtube sukau ir suksiu.


1979 metais į „Erfurtą“ atklydo agentūros AP žurnalistai iš JAV. Apie „Bites“ parašė Vakarų Vokietijos spauda ir „The New York Times“. Merginos buvo pakviestos į JAV, kas negalėjo patikti valdžiai ir KGB ir tai nulėmė grupės baigtį. Žinoma, niekur jos neišvažiavo, bet apie tai Jūratė Dineikaitė kalba be dramos.