Type Keyword and Press Enter to Search
×
Nors Gariūnų piliakalnis pareikalavo netikėtai daug fizinių jėgų, mudvi su drauge nutarėme galutinai prisibaigti Neries regioniniame parke, o tiksliau Karmazinų pažintiniame take, kuriame iki šiol nebuvau lankiusis. Nurodomas tako ilgis - 6 kilometrai, greičiausiai tiek ir yra.


Neries regioninis parkas dar miega žiemos miegu, vaikščiotojų tik vienas kitas. Ledu apsitraukęs, vietomis apsemtas takas viliojo pačiuožinėti ir baudėsi įmurkdyti iki čiurnų. Šįkart tik trumpam sustojome ties Karmazinų pilkapiais, nuo kurių ranka pasiekiama iš ledų jau išsivadavusi Neris, trumpam stabtelėjome prie Pirmojo pasaulinio karo apkasų. Medžiai upės link nusvirę kaip Kuršių nerijoje. Spėliojome, ar dėl vėjo, ar kad dirvožemis nedėkingas, bet šis klausimas taip ir liko neatsakytas.


Velniakampio skardį vietiniai žmonės vadina Łysa Góra. Ant jo anksčiau nebuvo medžių, o ir dabar augantieji šaknimis kabinasi į kiekvieną galimybę nenugarmėti velniop su visu taku.

Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria dalis Didžiosios Velniakampio kilpos. Pasak liaudies kūrybos, čia puotas keldavo velniai ir raganos, bet dabar raganoms rekomenduočiau kitą vietą vakaruškai - kertinę miško buveinę (taip išmoningai vadinamas miško plotas, nepažeistas žmonių veiklos, kuriame yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių), kuri labiausiai šitame take primena velnių raistą.


Vieškelis kelionės pabaigoje vis dėlto yra be ryšio. Kurį kartą būtų gerai maršrutą išmėginti prieš srovę. Ne upės, žmonių.
Pirmą kartą į navigacijos paieškų laukelį vedžiau ne adresą, o koordinates. Privažiavusios su drauge dar ir dar kartą tikrinome, ar tikrai tai yra ta vieta. Nesuprantu, kaip istorikai piliakalnius randa va taip va, tiesiog išeina pasivaikščioti į mišką ir štai prašom - piliakalnis. Jeigu ne Darius, kurį metų pabaigoje tikiuosi pasveikinti įveikus piliakalnių iššūkį, t.y. aplankius visus beveik tūkstantį, ir jo rekomendacija aplankyti šitą netolimą, mažai žinomą ir nenutryptą piliakalnį, man pačiai tikrai nebūtų šovę galvon jo ieškoti. Buvau apie jį girdėjusi, bet daugybę kartų važiavau Titnago gatve ir niekad nepagalvojau, kad miškas gatvės kitoje pusėje, kur upė kiek nutolsta, ir yra Gariūnų piliakalnis.



Kalno šlaitas nuo Titnago gatvės labai status. Kildamos ir leisdamosi su drauge nuolat rizikavome nusiristi į apačią arba išsisukti kojas. Laikytis nėra už ko, daug medžių yra beviltiški puvėkai.

Gariūnų piliakalnis buvo atrastas tik prieš nepilnus trejus metus. Didžioji dalis informacijos - tai žiniasklaidoje ištiražuotas pranešimas apie Gariūnų piliakalnio įtraukimą į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių registrą, kuriame piliakalnio atradėjas, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas V. Vaitkevičius cituojamas, kad Gariūnų piliakalnio įtvirtinimai ir geografinė padėtis primena už 3,5 kilometrų nuo jo į šiaurės vakarus plytintį Neravų piliakalnį. Gariūnų piliakalnis yra įrengtas 80 metrų virš Neries iškylančios stačiašlaitės aukštumos pakraštyje. Piliakalnio aikštelę nuo likusios aukštumos dalies saugo suplokštėjęs gynybinis pylimas ir griovys. Archeologas spėja, kad toje vietoje buvo įtvirtinta gyvenvietė, galbūt gynybinė vieta, nuo kurios buvo stebima Neries upė.



Gražu, ar ne? Senoliai protėviai turėjo neprastą skonį. Nežinau, kada (ar) tai įvyks, bet kai (jei) kalnas bus išvalytas ir įrengti laiptai, jis neatsigins lankytojų.

Dar viena šviesi vieta pabėgti nuo miesto šurmulio, granitinių šaligatvių ir pagundos šeštadienį strigti prekybos centre. Trakų Vokė kartu yra ir pats tikriausias Vilnius, ir užmiestis, pro kurio antro aukšto langus galima įžiūrėti miesto kaminus. Dažną šeštadienį dvare organizuojamos atviros ekskursijos visiems norintiems už simbolinį trijų eurų žmogui mokestį.

Trakų Vokėje esu lankiusis prieš daugiau kaip dešimtį metų, kai rūmuose šeimininkavo Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga. Dabar čia tvarkosi viešoji įstaiga, siekianti prikelti Trakų Vokės dvarą iš tikrųjų. Filmuotojai ir fotosesijos, beje, dvarą mėgsta ir tokį, koks yra dabar. Pastarąjį kartą jame buvo filmuojamas BBC šešių serijų televizijos filmas „Karas ir taika“. O Trakų Vokės atsigavimo viltis - ES struktūrinių fondų pinigai.

Privažiavus nuo Vilniaus, pirmiausia į akis krenta išraiškingi raudoni neogotikiniai vartai. Šalia rūmų vis dar riogso sovietinio stiliaus pastatas vaiduoklis išdaužytais langais.


Dvaro istorija ilga, bet tai, kas susiję su dabartiniais rūmais, prasidėjo XIX amžiaus viduryje, kai Trakų Vokę nupirko Tiškevičių šeima, padovanojusi dvarui nelabai ilgą klestėjimo laiką. Ekskursijos metu mūsų mažą grupę (vienu metu manėme, kad būsime tik trise, bet vėluodami prisijungė dar keli žmonės) vedžiojusi darbuotoja pasakojo, kad Trakų Vokės dvare yra išlikę net 16 autentiškų pastatų - arklidės su pasagų formos ornamentu - vienos didžiausių arklidžių Lietuvoje, vandens bokštas su musulmoniško stiliaus "kepure" kaip pagarbos ženklas dvare dirbusiems ir labai gerbtiems totoriams (pasakojama, kad bokšto pirmame aukšte iki Antrojo pasaulinio karo vyko musulmonų religinės apeigos), tvartas, varteliai į Leipalingį, kurie mena dar ankstesnių savininkų Sapiegų laikus, jau minėti raudoni vartai link Vilniaus, virtuvė, kumetynas, koplyčia, sargo namelis ir t.t. Taigi teoriškai dvaro sodyba neišdarkyta, bet praktiškai privatizacijos procese įgijo daug šeimininkų ir tai labai apsunkina tvarkymąsi ir tvarką.


Rūmai, palyginti su kitais Tiškevičių dvarais kaimyniniuose Lentvaryje ir Užutrakyje, buvo tikri šeimos namai su gera aura. Šiame dvare nesivaidena. Tiesa, itališkas stilius su aukštomis lubomis, didžiuliais langais nepritaikytas Lietuvos klimatui. Nuo centrinės salės į abi puses eina dar po dvi sales - po mažą ir didesnę, vyrų ir moterų, į kurias po pokylio išsiskirstydavo svečiai ir viešnios - griežtai pagal etiketą. O pagrindinė šokių salė buvusi nepaprastai puošni. Priešais - oranžerija su egzotiškais augalais, irgi buvusi, kurioje, vasarą augalus išnešus į pievą, ponios gerdavo arbatą ir fotografuodavosi. Grindys originalios, XIX amžiaus pabaigos.


Pastarąjį kartą rimta rekonstrucija Trakų Vokės dvaro rūmuose buvo atlikta 1970 metais. Tuomet sovietiniu papročiu pridaryta daug pertvarų, perdangų ir kamurkių, todėl rūmų atkūrėjų laukia ilgas darbas rasti, kurios sienos yra tikros. Tuo metu pagaminti ir šviestuvai, mano akiai tai akivaizdi brežnevinio stiliaus pretenzijų į senovę išraiška. Aišku, gražiau nei „Iljičiaus lemputės“, bet netikra. Tuo metu buvo atrastos ir nuostabios lubos vyriškoje pusėje, kurias karo metais, patys to neįtardami, patikimai paslėpė dvare apsistoję olandų nacių kariai, šilumos taupymo sumetimais po senosiomis pakabindami naujas, žemesnes lubas. Sovietmečiu lubų grožių tai tikrai nebūtų likę.

Vienoje iš moterų pusės salių lubas puošiantys mėnulis ir žvaigždė atsikartoja Tiškevičių Leliwa herbe. Žvaigždė, žinoma, turėtų būti šešiakampė. Penkiakampe tapo per sovietmečiu atliktą rekonstrukciją.


Tiškevičių vyrai anksti mirdavo, moterys anksti likdavo našlės. Sako, buvo labai dievobaimingos, galbūt malda padėdavo atlaikyti likimo iššūkius. Tarpukaryje moterys su vaikais jau naudojosi tik moterų puse, o vyriškoji buvo užkonservuota. Grafienė viename laiške rašiusi neturinti nei jėgų, nei pinigų dvarą išlaikyti. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tų dvarų jie turėjo ne vieną. Paskutinis Trakų Vokėje gyvenęs Tiškevičių giminės atstovas grafas Jonas Mykolas Tiškevičius, sulaukęs vos 43-ejų, 1939 metais žuvo Lenkijoje per aviakatastrofą. Jis palaidotas šalia koplyčios, kuri yra greta raudonųjų vartų ir prie kurios nuėjome po ekskursijos. Grafienė Ona Radvilaitė-Tiškevičienė tais pačiais metais, vokiečiams okupavus Lenkiją, tolyn nuo karo išvažiavo į Europą. Ji mirė 1983 metais Jungtinėje Karalystėje. Emigracijoje prižiūrėjo žirgus.


Trakų Vokės dvare galima pamatyti ne vieno stiliaus apraiškų. Per aštuoniasdešimt gyvavimo metų dvaras nuolat keitėsi, ypač nuo 1918-ųjų. Sovietmečiu kentėjo, bet, palyginti su daugeliu kitų dvarų, niekada nebuvo apleistas, jame niekad nebuvo internato, kolchozo kontoros ir pan. Čia dirbo mokslininkai, kurie gerbė paveldą, pavyzdžiui, salės buvo išlaikytos kaip reprezentacinės erdvės. Tiesa, antrame aukšte, kur Tiškevičių laikais gyveno vaikai, guvernantės bei apsistodavo svečiai, nebėra nieko autentiška. Galėtų atsiverti puikus vaizdas į Vilnių, tik kad Vilnius toje pusėje pernelyg industrinis. Sako, per korporatyvinius balius vis atsiranda norinčių pasivaikščioti stogais. Taip pat dvare galima aplankyti didžiulį rūsį, kuriame eksponuojamos įdomios parodos, bei pamatyti išlikusį tunelį. Ekskursijoje gerai turėti prožektorių.

Apie būsimas ekskursijas bei kitus renginius Trakų Vokės dvare lengviausia sužinoti dvaro Facebook paskyroje. Rekomenduoju.
Įsigeidžiau nunuodyti vienuolį. Tikiu, jog kaip tik tokios mintys pagimdo romanus, o visa kita tėra pakeliui atsirandantis prielipas. Pirma turi būti mintis. Jau vėliau radau sąsiuvinį, datuotą 1975-aisiais, kuriame buvau surašęs kažkokio neapibrėžto vienuolyno vienuolius. Tik tiek.
Rytoj sukanka metai nuo dienos, kai Anapus iškeliavo Umberto Eco, italų rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas ir vienas didžiausių pasaulio intelektualų. „Rožės vardas“ buvo pirmasis jo romanas ir pirmoji mano pažintis su rašytoju. Vėloka, bet, kaip sakoma, viskam savas laikas.

Prieš atsiversdama knygą buvau skaičiusi tik anotaciją ir turėjau keletą draugų atsiliepimų. Taigi, galima sakyti, skaičiau be išankstinių nuostatų, išskyrus žinojimą, kad skaitau šedevrą ir tai nebus lengvas pasivaikščiojimas. Lygiagrečiai teko pasigilinti į to laiko aktualijas, asmenybes bei įvykius, kuriuos asmenybės įrašė į istoriją, nuožmiai kovodamos dėl valdžios ir įtakos. Jonas XXII, beje, ne tik nesutarė su pranciškonais dėl Jėzaus neturto, bet ir susirašinėjo su mūsų Gediminu dėl Lietuvos krikšto, siuntė bulę ir legatus, bet Gediminas atsisakė krikštytis; Jono vardas buvo populiariausias iš visų, kuriuos rinkosi popiežiai per visą istoriją, bet po šito Jono kitas popiežius Jono - taigi XXIII - vardą pasirinko tik 1958 metais. 
Romano veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, U. Eco įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais. Šios knygos skaitymo būdų yra tiek pat kiek skaitytojų; ją galėtume vadinti moderniu „atsakymynu“ į viduramžių klausimus. U. Eco čia panašus į raganių, ilgu aristoteliškosios tradicijos samčiu maišantį viduramžius savo postmodernistiniame katile, o skaitytojai kviečiami žavėtis, stebėtis, linksmintis ir šiurpti vienu metu.
Istoriją senų metraščių stiliumi pasakoja Adsas, senas vienuolis vokietis, artėdamas prie nuodėmingo gyvenimo saulėlydžio, apie įvykius, nutikusius jaunystėje, kai tėvo valia jis, ramaus Melko benediktinų vienuolyno novicijus, tampa raštininku ir mokiniu, pagal mus, lyg ir praktikantu, vienuolio pranciškono, mokslo vyro Viljamo iš Baskervilio, ir kartu su juo atkeliauja į turtingiausią krikščioniškojo pasaulio biblioteką turinį kalnų vienuolyną su diplomatine misija bei randa čia prasidėjusią velniavą. Nors Umberto Eco postilėje knygos pabaigoje tvirtina kitaip, bet, manau, truputį koketuoja. Detektyvas čia, manau, ne svarbiausia dalis, o labiau pretekstas čiupti skaitytoją ir panardinti į žaidimą pagal savo taisykles.

Nemeluosiu, iš pradžių visai nesinorėjo gilintis į nesibaigiančias filosofines diskusijas, lydimas ilgų lotyniškų tekstų, tiksliau, į jų vertimus smulkiu šriftu, ilgus aprašymus, iš kurių ko vertas vien tik penkių puslapių bažnyčios interjeras. Bet paskui kažkaip pavyko įveikti šitą slenkstį ir pradėti mėgautis romano pasakojimo ritmika, skaičiais ir labirintais. Antrą kartą neabejotinai žaisčiau nebe viena, o apsiginklavusi špargalke, tai yra darbais rimtų kritikų, lukštenusių Eco šifrus. Nes paranojiškai atrodo, kad nė vienas romano žodis nėra parašytas šiaip sau, tik reikia mokėti perskaityti.

„Rožės vardą“ knieti pavadinti viduramžių vadovėliu, nors autorius toje pačioje postilėje rašo, kad jeigu būtų norėjęs rašyti vadovėlį, tai būtų rašęs apie XIII ar net XII amžių, kurie jam artimesni už keturioliktąjį. Bet romano pasaulyje turėjo atsirasti dalykai, kuriais gyveno realiai aprašomu metu gyvenę žmonės (inkvizitorius Bernardas Gi, brolis Hubertinas Kazalietis, kardinolas Bertranas iš Podžeto, pranciškonų generolas Mykolas Čezenietis) ir apie kuriuos turėjo kalbėti išgalvotieji personažai.

Pagrindinis romano veikėjas Viljamas iš Baskervilio yra fikcija. Autorius, grįsdamas vėlyvųjų viduramžių pasirinkimą, rašo, kad romanui reikėjo seklio, nepaprastai pastabaus ir ypač juslaus ženklų interpretatoriaus. Tokias savybes galėjo rasti tik tarp pranciškonų po Rogerio Bacono. Viljamas yra šio mokinys, o vardą ir kai kuriuos biografijos faktus paskolino Williamas iš Ockhamo - pranciškonų vienuolis filosofas, kurį filosofijos istorijoje labiausiai išgarsino fundamentalus trijų dalių logikos veikalas „Visos logikos sąvadas“. Pastaroji istorinė asmenybė irgi šmėsteli romane. Sykis jau žaidžiame detektyvą, tai įsipina ir nuoroda į vieną garsiausių pasaulyje Arthuro Conano Doyle'o detektyvinių istorijų.

Šiame nuostabiame žaidime yra ir lietuviškas pėdsakas. Mistiniu Algirdo Kluniečio (Algirdas de Cluny), Doctor Quadratus, personažu Umberto Eco referuoja į pasaulyje bene garsiausią lietuvį semiotiką, kalbininką, mitologą, eseistą Algirdą Julių Greimą.

Veiksmas vyksta išgalvotame šiaurės Italijos benediktinų vienuolyne. Pasak interneto, vienuolyno  vaizdus Umberto Eco įkvėpė švento Mykolo vienuolynas Susos slėnyje Pjemonte, Šiaurės Italijoje.

Žudiko, kuriam Viljamas romano pabaigoje ištars Tu esi velnias, vardą ėmiau nujausti gana anksti. Ne banalūs žemiški motyvai suka Umberto Eco detektyvo fabulą, todėl ir žudikas turi būti atitinkamas. Lygus Viljamui ir jo antipodas. Knygos pavadinimo Umberto Eco irgi neslepia beveik nuo pat romano pradžios. Tačiau vardan ko? Atsakymą sunkiai įmanoma suvokti XXI amžiaus skaitytojui, jeigu net amžininko lūpomis skamba kaip beprotybė.
Stat rosa pristina nomine, nomina nuda tenemus.
Mūsų protėviai nestatė mūrinių pilių. Gal nematė reikalo, turėjo svarbesnių reikalų, o gal nemokėjo ir nenorėjo mokytis visokių krikščioniško pasaulio išmislų. Ainiams paliko tik daug liūdnų, vienišų piliakalnių. Pagal jų tankumą pirmaujame Europoje. Nurodomas skaičius svyruoja tarp 900 ir 1000 ir nežinia, kiek iki šiol yra brūzgynais apaugusių ir neatrastų. 

2017-uosius Seimas yra paskelbęs Piliakalnių metais. Elė iš mano skaitomo Kūtvėlos kelionių ir klajonių blogo įkvėpė mane ta proga susiskaičiuoti iki šiol aplankytus ir pažadėti sau šiais metais, kad jau tokia proga, piliakalniams skirti daugiau dėmesio, paieškoti mažiau nulaipiotų, nesuturistintų, bet kad būtų su cinkeliu. 

Vilniaus pilių rezervato, Maišiagalos ir Šatrijos - mano mylimiausi piliakalniai. Iš viso, pasirodo, esu aplankiusi tik 20 su viršum. 

Vilniaus pilių rezervato kalvos, kalnai ir piliakalniai


Ne visi Vilniaus kalnai yra piliakalniai, bet man gražu, kad Vilnius lygiai kaip ir Roma, Amanas, Lisabona - miestas ant 7 kalvų. Aukštutinė pilis, Trijų kryžių kalnas (kadaise vadintas Plikuoju, jo viršuje XIV a. stovėjo Kreivoji pilis, sudeginta per Vytauto ir Jogailos tarpusavio kovas 1390 metais, 1916 m. pagal architekto A. Vivulskio projektą buvo pastatyti betoniniai kryžiai, nors trys kryžiai kankiniams pranciškonų vienuoliams, kuriuos 1369 metais nužudė Vilniaus pagonys, čia buvo statomi nuo senų laikų), Bekešo kalnas (savo vardą gavęs nuo kalne palaidoto vengrų karvedžio Kasparo Bekešo, deja, dalis kalno su kapu per kažkurį šlaito slinkimą XIX amžiuje įvirto į Vilnią), Stalo kalnas, Altanos kalnas (kuriame, manoma, nuo 1655 metų rusų tvano buvusi (tebesanti?) masinė laidojimo vieta), Gedimino kapo kalnas (pagal legendą, ant šio kalno buvo palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas) ir Piliakalnio kalnas, kuris yra kiek tolėliau link Užupio ir jo reikia truputį paieškoti. Gaila, kad Vilniaus kalnai vasarą būna apžėlę lapuočiais ir miestas nuo jų nebūtinai matosi. 

Šatrija (Pašatrijos piliakalnis)


„Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių / Jei pro Luokę kada bekeliausi, / Nepamiršk sustabdyti arklių / Ir ten kalną užlipti aukščiausį“. Tai Maironis.
Iš papėdės vertinant įspūdingą santykinį Šatrijos aukštį (sesės geografijos pamokos nenueina perniek) sunku patikėti, kad ji net 65,84 metro žemiau jūros lygio nei Aukštojas, ant kurio lankėmės prieš savaitę. Nuo Šatrijos turėtų matytis Medvėgalis ir Telšių katedros bokštai. Matyt, nemokėjau pastebėti. Iš įrašo Milkantai kaip iš Silva Rerum ir Žemaitijos širdis.

Maišiagalos piliakalnis


Algirdas mirė Maišiagaloje 1377 metais, likus dešimčiai metų iki jo sūnus Jogaila pakrikštijo Lietuvą. Neseniai archeologui Vykintui Vaitkevičiui pavyko patikslinti vietą, kurioje Algirdas buvo iškilmingai sudegintas pagal pagoniškus papročius. Daugiau galima čia pasiskaityti ir taip pat čia įdomus straipsnis iš Delfi.lt. XV amžiaus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas rašė, kad Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.
Maišiagaloje mašiną palikome prie bažnyčios, o nuo kalno nusileidus iškart ir nuoroda. Ten pats miestelio pakraštys. Išraiškingas toks piliakalnis, prie tvenkinio, vasarą turbūt labai gražu. Paminklas Algirdui iš kitos pusės nei mediniai laiptai į viršų. Kad kompozicija sudėliota iš lauko akmenų, žiūrėjau į visą šitą reikalą skeptiškai, bet... Visai nieko, gal taip ir turi atrodyti paminklas didžiam kariui? Iš įrašo Kur mirė, buvo sudegintas ir palaidotas didysis kunigaikštis Algirdas.

Ginučių piliakalnis. Du piliakalniai vienas šalia kito. Anksčiau man nepatiko, kad tankiai apaugęs mišku, bet dabar viskas sutvarkyta, o vieta nacionaliniame parke tarp Linkmeno ir Ūkojo ežerų be galo dėkinga apžvalgai. Netoliese ir mano mylimas Ladakalnis. Ginučių piliakalnyje iki pat 1433 metų vasario stovėjo Linkmenų pilis, sunaikinta Livonijos ordino puolimo metu. Toks tad medinių pilių likimas. 1934 metais ant Ginučių piliakalnio prezidentas A. Smetona savo 60-mečio proga, Kirdeikių parapijos klebono Juozo Breivos, kuris buvo prezidento klasiokas, rūpesčiu, pasodino ąžuoliuką. O gal ir ne pats prezidentas, nes tarpukariu tai buvo Lietuvos ir Lenkijos pasienis, todėl dalyvauti pačiam galėjo būti nesaugu. Ne taip ir svarbu. Sovietai pokariu ąžuolą nukirto. 

Bradeliškių piliakalnis ir Buivydų piliakalnis. Vienas šalia kito stūksantys du galingi Vilniaus sargai. Kartu sudarė dalį Kernavės ir Vilniaus gynybinės sistemos. Keliaujant Dūkštos pažintiniu taku jie yra viena įspūdingesnių, bet toli gražu ne vienintelė atrakcija. 

Seredžiaus piliakalnis (Palemono kalnas). Po to sustojome Seredžiuje ir lipome į didįjį piliakalnį, kuris dar vadinamas Palemono kalnu. Ant kalno nuo 1293 iki 1363 metų stovėjo Pieštvės pilis - tai istorinis faktas, o kokie 200 medinių laiptelių netgi labai tikri ir kitą dieną ojojoj kaip primena apie save.
Ar teko girdėti istoriją, kaip prieš kelis dešimtmečius žmonės nuo Seredžiaus leidosi motociklu?
Seredžiuje Nemunas, nors ir tolokai nuo kelio, gražiai su juo lygiuojasi. Iš įrašo Panemunės nestandartas.

Veliuonos piliakalnis. Irgi vadinamas Gedimino kapu pagal senovinę romantišką versiją, kad Gediminas žuvo prie Veliuonos. O koks bevardis kunigaikštis tenais iš tiesų žuvo ar net buvo palaidotas, vargu ar kada sužinosime.
Matyt, ne be reikalo senovės lietuviai supylė Panemunėje tiek aukštų piliakalnių. Nuo jų vaizdas gražesnis. Iš įrašo Panemunės nestandartas, kuriame yra daugiau apie Veliuoną, išskyrus patį piliakalnį. :)
  
Kernavės piliakalniai. O kas ant jų nebuvęs?

Piliakalnių piliakalnis. Rasos ir Aistės upelių sankryžoje įsikūręs Piliakalnių Piliakalnis.
Tikėjausi daug daugiau. Keli kilometrai žiauriu žvyrkeliu, nuo kurio kaukšėjo dantys ir kruvinom ašarom raudojo mašinos važiuoklė ir dėl kurio ir pats piliakalnis nedžiugino. Laiptai įrengti iš kitos pusės, matyt, kad turistai nerastų ir nenulaužytų. Tiesa, patrūniję, o upeliai užžėlę medžiais. Tai ir nelipome. Iš įrašo 1988 ruduo buvo seniai.

Mažulonių piliakalnis. Nesunkiai pasiekiamas, visaip kaip sutvarkytas. Šlaite vasarą gausiai sirpsta  žemuogės. Reikėtų kada sugrįžti. 

Merkinės piliakalnis. Merkinėje buvau trumpai, atmintyje liko tik ilgas lipimas ir gražūs vaizdai. Irgi reikėtų grįžti lankantis vėlesniame Merkinės mieste.

Medvėgalis. Lankiausi 2010 metais, tuo pačiu važiavimu kaip į Kražius ir Varnius. Gaila, kad Žemaitijoje net didesni keliai neasfaltuoti. 

Punios piliakalnis. Senokai jau buvau. Piliakalnis garsus legenda apie kunigaikštį Margirį ir Pilėnus, kurie realiau buvo visai ne Punioje, o gerokai Žemaitijoje.  

Vėlionių piliakalnis. Vaikystė. Paskutinį kartą lankiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Prieš porą metų rasti nebepavyko, nors yra tik už pusės kilometro nuo Mažulonių. Instrukcija taip kaip iš Browno knygų :): pasiekiamas iš kelio Urviniškė – Senasis Daugėliškis Vėlionyse pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi į kaimą, už 100 m – į kairę pietvakarių kryptimi lauko keliuku pavažiavus iki sodybos – iš viso 450 m, toliau paėjus 100 m į vakarus nuo sodybos, per pušelėmis apsodinto lauko kampą aukštumoje – yra miško pakraštyje. 

Birštono piliakalnis, arba Vytauto kalnas. Garsėja fotogeniškais vaizdais į Nemuno vingį. 

Stirnių piliakalnis. Saulė jau buvo beveik nusileidusi, bet dar užlipome ant Stirnių piliakalnio. Žiūrint į įspūdingas formas sunku patikėti, kad piliakalnį viso labo tik prieš 20 metų „surado“ profesorius Ričardas Kazlauskas, ilsėdamasis toje dabar apleistoje „Aušveitos“ sanatorijoje.  Iš įrašo Saidės takai.

Jurgaičių piliakalnis, arba Kryžių kalnas. Daily Telegraph išreitingavo kaip vieną šiurpiausių pasaulyje vietų. Pagal vieną versiją, Kryžių kalnas ant Jurgaičių piliakalnio atsirado po 1831 metų sukilimo, kuomet žmonės nešė kryžius, kad pagerbtų žuvusiuosius, pagal kitą - dėkojant Dievui už sugrąžintą sveikatą arba prašant sveikatos. Sovietmečiu kryžiai buvo naikinami, bet žmonės statė jų dar daugiau, stato ir dabar, reikia ar nereikia, iš širdies ir tikėjimo ar dėl mados.   

Senųjų Trakų piliakalnis. Ta pati senoji Trakų piliavietė, ant kurios stovi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia, senesnis vienuolyno pastatas ir kitokių trobesių.

Kuriu naują blogo temą, skirtą Piliakalnių metams. O koks piliakalnis labiausiai prie širdies jums?