Type Keyword and Press Enter to Search
×
Šis įrašas gal nelabai tinka metų paskutiniam, kuriuo įprasta apžvelgti nueinančius, bet jau rytoj žodis eglutė dvelks nuovargiu ir vakarykšte mišraine. Bet galbūt bilietai į šį puikų spektaklį kam nors bus pirmasis šviesus ir prasmingas Naujųjų pirkinys.

Per savo gyvenimą įvairių teatrų scenose mačiau daug aktorių, puikių, ir vidutiniškų, ir šiaip sau aktorių. Yra tekę išeiti po pirmos dalies, to nesigailiu ir nesigėdiju (vėliau nusipirkau bilietą į tą patį spektaklį su kita aktorių sudėtimi). Bet retai kada per galvą konkrečiai vožteli vieno kurio aktoriaus vaidyba, o jeigu tiksliau, taip man nutiko pirmą kartą. Valentinas Novopolskis, už Auklės vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Iki šiol mačiau tris šio aktoriaus sukurtus vaidmenis - Onegino, Judo ir Auklės. Šiame spektaklyje jis buvo ne-į-ti-kė-ti-nas. Nerealus. Teatre stengiuosi būti pirmoje eilėje - iš jos gerai matosi kiekvienas aktorių veido virptelėjimas, kiekviena akių išraiška, prakaito lašas. Būna, kad aktoriai, kol į juos nenukreiptas žiūrovų dėmesys, atsipalaiduoja, užsimiršta, galiu juos suprasti. Novopolskis savo įsikūnijimą išgyvena iki paskutinės sekundės.

„Eglutė pas Ivanovus“ rodomas retai. Pavyzdžiui, šiemet į mano akiratį pateko tik du kartus. Prieš Velykas negalėjau nueiti, užtat bilietus į gruodžio 23-iosios spektaklį pagavau kažkada vasaros viduryje. Šiame spektaklyje dalyvauja visa teatro trupė. Be Valentino Novopolskio, būtinai noriu paminėti Anželos Bizunovič ir Valentino Krulikovskio duetą, Jevgeniją Gladij. Kai kurie aktoriai atlieka po kelis vaidmenis, beveik visi dainuoja. Be pagrindinio vaidmens atlikėjo, spektaklis 2013 metais pelnė dar tris Auksinio scenos kryžius - už geriausią metų režisūrą, scenografiją ir muziką. Puikus, įtaigus, gilus - jeigu pasitaikys galimybė, čiupkite bilietus ir visą šitą muzikos, spalvų, mirties, idiotizmo, judesio, absurdo fejeriją būtinai pamatykite patys!


Pjesės autorius Aleksandras Vvedenskis (1904-1941) pas mus praktiškai nežinomas ir apskritai jis daugiau žinomas kaip vaikų rašytojas. Gimė Peterburge, pirmuosius eilėraščius sukūrė būdamas šešiolikos. 1925 metais susipažino su Daniilu Harmsu. Kartu jie dalyvavo avangardinėje literatūros ir teatro trupėje ОБЭРИУ. Iššifravus tuo metu madingą trumpinį būtų maždaug „realaus meno susivienijimas“. Oberiutai išpažino absurdizmą ir tikino, kad įdomūs tik beprasmiški reiškiniai.

Nuo 1928 metų Vvedenskis dirbo vaikiškose leidyklose ir žurnaluose, publikavo daug vaikiškų knygų. 1931-aisiais buvo suimtas pagal sufabrikuotą bylą, iš tremties į Leningradą grįžo 1932 metais. 1936 metais išsikėlė pas savo žmoną į Charkovą, kur gyveno iki 1941-ųjų. Ten 1938 metais parašė ir „Eglutę pas Ivanovus“. Nuo ОБЭРИУ laikų eksperimentų buvo praėjęs dešimtmetis.

1941 metų rugsėjo 27 dieną Vvedenskis buvo antrą kartą suimtas, mirė tų pačių metų gruodį etapuojamas iš Charkovo į Kazanę. Kaip mirties priežastis, taip ir palaidojimo vieta Archangelo kapinės Kazanėje tik spėjama. Jam tebuvo 37-eri. Reabilituotas 1964 metais.
Daugelis suaugusiesiems skirtų Vvedenskio tekstų išspausdinti po mirties.

Kada spektaklį galima pamatyti kitais metais, visa informacija ir daug puikių nuotraukų: http://www.rusudrama.lt/spektakliai/eglute-pas-ivanovus

Ačiū, kad skaitote, ieškote, komentuojate. Tebūnie 2018-ieji visiems mums šviesesni ir prasmingesni. 
Nutarusi, kad daugiau nerašysiu apie virtuvės reikalus, šitą receptą irgi ištryniau ir blogo. Matyt, be reikalo, nes skaitytojai jo pasigedo. Tebūnie :). Kalėdos juk ne apie virtuvę ir tai net ne pyragas, o dalis laukimo ritualo atsiriboti nuo nervingai skubančios minios, kankinamos visokių ten „kalėdinių depresijų“. Kad būtų kaip vaikystėje,  paprasta, šviesu ir išlaukta.

 
Pagal originalų internetuose rastą receptą iš vakaro reikės 200-250 ml brendžio arba romo, bet aš visada pilu bent 400 ml, ir apie 1 kg 300 g įvairių džiovintų vaisių ir uogų, kokių tik norisi ar yra pirkti ar taikoma akcija. Užpilti jas brendžiu arba romu ir palikti per naktį. Galima ir riešutus - pernai bandžiau, pavyko. 

O antrą dieną reikės:

1 apelsino - viso, su sultimis ir žievele. Vietoje žievelės galima dėti cukatų
250 g kambario temperatūros sviesto
250 g rudojo cukraus
2 šaukštų medaus. Pagal receptą galima naudoti ir auksaspalvį sirupą, bet namuose visada turiu naminio medaus
4 kiaušinių
275 g miltų
2  šaukštelių kepimo miltelių
Po 2 šaukštelius (tai iš viso 6) cinamono, malto imbiero ir kardamono. Kažkuriais metais naudojau prieskonius meduoliams, ir apskritai su nurodytomis proporcijomis truputėlį pažaidžiu, bet kardamono labai padauginti nereikia.

Kambario temperatūros sviestą išsuku su cukrumi, įpilu medų ir gerai išplaktus kiaušinius. Įtarkuoju apelsino žievelę ir viską išmaišau. Miltus sumaišau su kepimo milteliais ir prieskoniais ir įmaišau į sviesto masę. Galiausiai į brendyje arba rome išmirkusius vaisius išspaudžiu apelsino sultis ir atsargiai įmaišau juos į tešlą.

Orkaitę iš pradžių rekomenduojama įkaitinti iki 170°C. Kepimo formos dugną iškloju dviem sluoksniais kepimo popieriaus, kad būtų iškilę virs formos kraštų, truputį patepu sviestu. Viską palengva šaukštu sudedu į formą, vis paspausdama, kad neliktų oro tarpų, išlyginu. Prieš pašaudama orkaitės temperatūrą sumažinu iki 150°C ir kepu apie valandą, po to temperatūrą sumažinu iki 140°C ir kepu antrą valandą ar kiek daugiau, kol tešla nelimpa prie pagaliuko. Jeigu viršus dega, galima uždengti su folija.

Iškepusį pyragą išimu iš orkaitės, atvėsusį atsargiai išimu iš formos, suvynioju į kepimo popierių ir kambario temperatūroje kantriai brandinu, laukdama Kalėdų.
Užuot rašiusi apie Kalėdas, baigiu fiksuoti lapkričio aktualijas. Pastaroji buvo ypač imli laikui tokiam dirbančiam žmogui kaip aš. Ką gi, pabūsiu blogosferos balta varna.

Paskutinį lapkričio penktadienį Vilniuje įvyko susitikimas su pasaulyje pripažinta, tėvynėje nevienareikšmiškai vertinama šiuolaikine rusų rašytoja Liudmila Ulickaja. Bilietą į susitikimą su ja pirkau vasarą, skaitydama pirmą knygą, per kurią rašytoja spėjo tapti viena mylimiausių. Perfrazuojant susitikime jos išsakytą minį, taip turbūt įsimylima - kai dar nieko apie žmogų nežinai, bet jis traukia su baisia jėga. Šiek tiek nerimavau, kad jausiuosi vieniša rusų diasporos renginyje, kaip yra nutikę prieš keletą metų Sergejui Bezrukovui skaitant Jeseniną - bet šįkart taip nenutiko. Publika susirinko gana marga, daugiausia vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys, bet buvo ir vyrų. Pats susitikimas man labai patiko. Tiesa, šaukštas deguto vis dėlto įsimaišė. Kamerinio teatro nejaukumas, žinoma, skonio reikalas, bet net jame buvo galima rasti tinkamesnę vietą autografams dalinti nei ant paties tako, kur pramaišiui viena žmonių eilė su knygomis rankose laukia autografų, o kita spraudžiasi į laiptinę su tikslu nusigauti iki rūbinės. „Kokią knygą pasiėmei autografui?“ - išeinant iš salės paklausė visai atsitiktinai šalia prisėdusi sena gera pažįstama. Rašytojos autografą parsinešiau mano dar neskaitytoje knygoje „Kukockio kazusas“. 

Susitikimą vedė baltarusių intelektualas, buvęs Lukašenkos režimo politinis kalinys Aleksandras Feduta. Jiedu buvo ką tik atvykę iš Talino, kur analogiškas susitikimas su skaitytojais vyko dviem dienomis anksčiau. Nuotrauka nelabai kokybiška, bet geriausia iš to, ką pavyko padaryti telefonu. Iššifravau keletą monologų, kurie asmeniškai man atrodė įdomiausi. Gaila, neįmanoma perduoti turtingos rašytojos kalbos ir sodraus balso tembro. Užrašytuose žodžiuose neįskaitysi ir pas mus ne(be)įprasto lengvai egzaltuoto vedėjo tono, be kurio tekstas gali persiskaityti pernelyg (pa)prastai, todėl net nebandysiu.


Apie romaną „Jakovo kopėčios“ («Лестница Якова»)

Baigusi eilinį romaną nusprendžiu, kad jis bus paskutinis, ir daugiau šito sunkaus ir ilgo darbo nebesiimsiu. Bet viena aplinkybė vėl privertė rašyti romaną. Tai laiškų ryšulys, močiutės ir senelio susirašinėjimas, kurį atplėšiau 2011 metais. Pirmą kartą aplanką, po močiutės ir senelio mirties gulėjusį pas mane, atvėriau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Pamačiau, kad viršutinis laiškas datuotas 1911 metais, ir vėl užvėriau. 2011-aisiais suvokiau, kad praėjo šimtas metų, ir, matyt, jau laikas juos perskaityti. Kad neperskaičiau anksčiau, paaiškinama tuo, kad kiekviena Rusijos šeima XX amžiuje turi apie ką nekalbėti. Ir tai, apie ką nekalbėti, išaugino ypatingą kartą žmonių, labai mažai žinančių apie savo protėvius. Protėviai tylėjo. Lygiai tą patį reiškinį stebėjau Vokietijoje. Mano bendraamžiai nieko nežino apie savo tėvų, močiučių ir senelių gyvenimą, nes visi jie tylėjo. Praėjus šimtui metų supratau, kad, jeigu laiškų neperskaitysiu, mano vaikai greičiausiai išmes juos į šiukšlyną. Ėmiau skaityti. Gavau viską, ko tikėjausi. Tam tikras skaičius skeletų, kokie guli kiekvienos šeimos spintoje, atsidengė, pabiro, skaityti buvo sunku ir be proto įdomu.
Tai daugiau nei 500 laiškų nuo 1911 (nors buvo senelio užrašų net iš jo paskutinių mokyklinių metų) iki 1954 metų. 1954 metais parašytasis pribloškė - senelis jį parašė jau išėjęs į laisvę. Močiutė su seneliu išsiskyrė 1936 metais teisme „už akių“. Tais metais leido skirtis be teismo. Jeigu sutuoktinis ar sutuoktinė sėdėjo kalėjime, buvo galima parašyti pareiškimą, ir santuoka būdavo nutraukiama. Taigi 1936 metais močiutė pradėjo skyrybų procedūrą, o senelis kažkuriuo momentu sužinojo, kad žmona su juo išsiskyrė. O 1954 metais, išėjęs į laisvę, jis parašė, kad nori su ja pasimatyti. Nežinau, ar pasimatė. Daugelio dalykų nebėra ko paklausti. Jeigu bučiau susigriebusi iškart, kai tik laiškai pateko man į rankas, turbūt būčiau galėjusi atkurti visą įvykių grandinę. Bet kadangi visi tų laikų liudininkai mirę, daugelį dalykų man teko sugalvoti.

Ši knyga yra dabar kine madingo žanro, kai dokumentiniai kadrai maišomi su vaidybiniais (tie filmai man, beje, labai patinka) - tikrų laiškų ir išgalvotų istorijų mišinys. Apie laikus, kai sẽniai seniaĩ numirę, o gyvenimas tęsiasi.

Kaip buvusią genetikę, mane labai traukia ta grandinėlė, karoliai genų, kuriuos gauname iš pažintų mamų, tėvų ir senelių, ir iš nepažintų protėvių. Perskaičius senelio laiškus, apstulbino kai kurios grynai techninės detalės. Senelį esu mačiusi tik kartą gyvenime, jis negalėjo padaryti jokios įtakos mano formavimuisi, bet kai pamačiau puslapius su išbraukomais knygų, kurias reikia perskaityti, sąrašais, sąrašus reikalų metams, mėnesiui ir dienai,  labai stebėjausi - manęs juk niekas to nemokė, tai atsirado savaime. Ir daugybė klausimų, dominusių mane vaikystėje, jaunystėje ir jau subrendus, buvo rūpėję mano seneliui. Tie patys klausimai, maždaug taip pat formuluojami. Tos pačios knygos, tos pačios reakcijos į jas. Mus su seneliu skiria viena karta. O juk senelis turėjo savo protėvius, kurie taip pat turėjo savo interesų, savo klausimų gyvenimui ir rasdavo atsakymus į tuos klausimus. Išėjus romanui, buvo labai malonu sužinoti, kiek daug jį perskaičiusių žmonių ėmė domėtis savo šeimų archyvais. Viena moteris sodyboje ant aukšto rado dėžę su pusiau sudūlėjusiais dokumentais, laiškais, ir sakė dabar sėdinti ir žiūrinėjanti juos, apstulbusi nuo žinių apie iki tol nepažintus savo senelius. Jeigu ši knyga pasitarnaus, kad sužadintų interesą praėjusiems laikams, tai irgi gerai.

Apie šeimos pėdsakus romanuose ir šeimos temos svarbą kūryboje

Ši tema išsirinko mane. Jau būdama rašytoja pajutau, kad visos mano knygos išsidėlioja chronologine tvarka. Pirmieji atsakymai buvo vaikiški. Kitų dviejų apsakymų rinkinių, „Vargšai giminaičiai“ ir "Mergaitės", veiksmas vyko šeštajame dešimtmetyje. Paskui parašiau „Medėją“, ir tai buvo mano jaunystė. Ir taip toliau. Rašytojystė yra forma dar kartą nugyventi savo gyvenimą. Jo neįmanoma ištaisyti - kas nugyventa, tas nugyventa, bet  galima pamatyti labiau suaugusio žmogaus akimis.

Šeimos tema man ypač svarbi, ir tai galiu pažymėti post factum. Nes istorija prasideda nuo vaikiškų apsakymų, kur yra mama, tėtis, močiutė, senelis. Senelis laikrodininkas, močiutė siuvėja. Tai atspindi mano gyvenimo realybę. Nepuoselėjau šiltų santykių su jokia valdžia. Kuo mažesnis socialinis spaudimas, tuo didesnis šeimyninis. Atsispyręs socialiniam spaudimui, tampi kur kas labiau priklausomas nuo šeimos. Mūsų šeima gera, ir joje buvo mažiausiai du labai geri žmonės - tai mano prosenelis ir močiutė. Kiekviena šeima turi herojų, kuriuos visi prisimena, sako „o štai močiutė buvo...“, „o štai senelis buvo..“. Istoriją tereikia truputį pavalyti, peržiūrėti.

Apie romaną „Danielius Šteinas“

„Danielius Šteinas“ radosi iš mano santykių su Maskvos dvasininku tėvu Aleksandru Meniu. Charizmatiška asmenybe, kokias sunkiai priima tradicinė stačiatikių cerkvė. Jis buvo krikštytas žydas, neįtikėtinai talentingas ir kultūringas žmogus - tai nedažnai pasitaikydavo tarp dvasininkų, kurių luomas buvo gana stipriai išdaužytas po revoliucijos. Vieną iš pirmųjų savo įsakymų po revoliucijos Leninas išleido dėl dvasininkų represijų. Ryškesni, labiau išsilavinę iš jų žuvo.
Tėvas Aleksandras buvo puikiai išsilavinęs ir susirašinėjo su daugybe žmonių, tarp jų ir su katalikų vienuoliu iš vienuolyno ant Karmelio kalno, kurio pavardė buvo Rufeisenas.

Kai tėvas Aleksandras jau buvo nužudytas (tai įvyko 1990 m. - mano pastaba), Rufeisenas iš Haifos, iš vienuolyno ant Karmelio kalno, vyko į Baltarusiją, kur 1993 metų rugpjūtį buvo švenčiamas penkiasdešimtmetis nuo tos dienos, kai jo dėka buvo išgelbėta dalis geto. Slėpdamas savo kilmę, Rufeisenas dirbo gestapo vertėju, ir, sužinojęs paskirtą žydų sunaikinimo datą, padėjo jiems išeiti. Išėjo ne visi, bet apie 600 žmonių išeiti pavyko. Po penkiasdešimties metų susirinko išgyvenusieji iki tos dienos ir jų vaikai.

Pakeliui iš Haifos į Baltarusiją per Maskvą tėvo Aleksandro brolis atsivedė Rufeiseną pas mane, ir visą dieną mes keliese sėdėjome ir kalbėjomės. Man jis paliko didžiulį įspūdį. Deja, tėvo Aleksandro ir brolio Rufeiseno susirašinėjimas buvo prapuolęs. Be galo daug kitų laiškų liko, o šių ne. Bet tuomet ir nemaniau, kad rašysiu, nes, pirmiausia, Rufeisenas buvo gyvas, o rašyti apie gyvą žmogų pavojinga ir baisu. Todėl knygą sumąsčiau, kai šito žmogaus jau nebebuvo - jis mirė praėjus keletui metų nuo apsilankymo Rusijoje. Tuomet pradėjau rinkti informaciją, daug kartų vykau į Izraelį, peržiūrėjau visą jo gyvenimo istoriją. Beje, Vilnius irgi viena iš Rufeiseno gyvenimo vietų. Pabėgęs iš Lenkijos, kai vokiečių armija iš Vokietijos ėjo į Europą, jis bėgo per Lvovą ir iš ten su broliu atsidūrė Vilniuje. Gyveno gete, dirbo batsiuviu, po to vėl bėgo - vienas lenkas, kurio pavardė knygoje, berods, net nepakeista, padėjo jam persikelti į Baltarusiją, kur Rufeisenas pradėjo naują gyvenimą. Jis buvo gabus kalboms - gerai mokėjo vokiečių kalbą (mokėsi vokiškoje mokykloje), suspėjo išmokti lenkų kalbą, lietuvių, baltarusių. Gyvenimo pabaigoje, kai mes susitikome, Rufeisenas kalbėjo septyniolika kalbų. Su mumis jis kalbėjo rusiškai, bet iš tiesų tai nežinia kokia kalba kalbėjo, nes tai mes kalbėjome rusiškai, o jis - lenkų, baltarusių ir rusų kalbų mišiniu. Bet vienas kitą puikiai supratome, Jis buvo iš tų žmonių, kurie turi dovaną būti suprasti be žodžių.
Atidžiai sekdama visą savo herojaus biografiją, negaliu panaudoti istorijų, jam nutikusių Izraelyje, nes krikščioniams žydams Izraelyje sudėtinga ir ne visi yra pasirengę atsiskleisti. Klasikinė krikščioniška situacija lyg pirmaisiais krikščionybės metais. Svarbiausia brolio Danieliaus gyvenimo užduotis buvo sukurti judėjų krikščionių bendruomenę. Ir jis sukūrė. Sakė - man svarbu žinoti, į ką tikėjo mano mokytojas. Aiškindamasis padarė sau išvadą, kad Jėzus Kristus buvo normalus judėjas, ir kad Jėzaus pradėtas judėjimas yra žydiškas sektantizmas. Jėzus kovojo su korupcija bažnyčioje. Su tuo, kad bažnyčia prarado meilę, tapo mechaniška ir apeiginė. Po dviejų tūkstančių metų mes susiduriame su ta pačia problema, tarsi tų dviejų tūkstantmečių nė nebūtų buvę.
Tuo brolis Danielius gyveno paskutinius trisdešimt savo gyvenimo metų Izraelyje, o prieš tai jis buvo katalikų kunigas Lenkijoje. Ėjo sunkūs pokariniai metai, katalikai buvo žiauriai persekiojami - bet kam aš jums tai pasakoju, juk gyvenate Vilniuje ir žinote ne blogiau už mane.
Maža, bet svarbi ir autentiška detalė. Po karo iš Baltarusijos, kur partizanavo, pabėgęs nuo vokiečių, brolis Danielius atvyko į Krokuvą stoti į vienuolyną. Į vieną vietą kandidatavo dviese, antrasis pretendentas buvo Karolis Voityla. Bet vienuolyno vyresnysis paėmė Rufeiseną. Tu lenkas, sakė Voitylai, tau bus paprasčiau, o jis žydas ir jam bus sunku. Rufeisenas ir Karolis Voityla buvo pažįstami nuo to laiko iki gyvenimo pabaigos. Jie dukart matėsi Voitylai jau būnant popiežiumi. 
Tokia tad istorija, kuri atrodo tarsi sugalvota. Istorija Danieliaus, kuri iš tiesų yra kunigo Rufeiseno istorija.

Apie Aną Achmatovą. „Ar Jūs esate mačiusi Achmatovą?“ - paklausė vedėjas

Esu. Mokyklos laikais turėjau draugę, garsios tarybinių laikų poetės, Stalino premijos laureatės, dukrą. Kartą atėjau pas juos. Tais metais Ardovų bute, kur Maskvoje paprastai apsistodavo Achmatova, vyko remontas, todėl ji apsistojo pas šitą moterį. Jų namai buvo gražūs, visur raudonmedis, galbūt net ampyro stiliaus baldai. Priešais veidrodį gulėjo lelijų spalvos lietsargis su dramblio kaulo rankena, ir aš supratau, kad šis daiktas yra iš kito pasaulio. O virtuvėje sėdėjo Ana Andrejevna Achmatova, gėrė arbatą, mane pakvietė prie stalo, ir ji neištarė nė žodžio, o mes mergaitiškai plepėjome, kol namų šeimininkė mūsų nenutraukė. Įdomiausia, kad maždaug tuo pat metu, o tai turėjo būti 1961-ieji, Nataša Gorbanevskaja, su kuria tuo metu jau draugavome, tame pačiame bute Achmatovai skaitė savo eiles, ir Achmatova tomis dienomis ją laimino. Štai taip surėdytas gyvenimas ir dėliojasi dėlionė. Ta pati diena, tie patys metai, tie patys žmonės.

Apie Nataliją Gorbanevskają

Mus skiria septyneri metai. Man buvo šešiolika septyniolika, o jai - dvidešimt penkeri. Tuo metu jau poetė, samizdate buvo platinamos jos eilės kartu su Brodskio. Septintasis dešimtmetis, pati rusų samizdato pradžia. Mūsų draugystė truko penkiasdešimt metų. Natašos išėjimas į Raudonąją aikštę 1968 metais (protestuojant prieš sovietų armijos įvedimą į Čekoslovakiją - mano pastaba) sukėlė man siaubą. Ji buvo su kūdikiu. Visi mes žmonės, visi bijome, bet Natašos baimės slenkstis buvo labai aukštas. Kitiems jau mirštant iš baimės, ji dar galėjo puikiausiai egzistuoti, ir už tai sumokėjo didžiulę kainą. Po metų ją areštavo. Ne iš karto su kitais, išėjusiais į aikštę, o po metų, baigus maitinti kūdikį. Pasodino blogiau nei į kalėjimą - ji dvejus metus buvo uždaryta kalėjimo tipo psichiatrijos ligoninėje. Tai pragaro skyrius žemėje, Nataša niekada šia tema nekalbėjo. Patyrė baisius išbandymus. Ten duodavo preparatų, nuo kurių žmogus jausdavosi lyg spirginamas ant keptuvės. Išėjusi į laisvę, Nataša gana greitai išvyko į Prancūziją. Atrodė, kad išvyksta suvisam. Gerai prisimenu aštuntojo dešimtmečio atsisveikinimus, kai žmonės atsisveikindavo labai dramatiškai, iki mirties. Bet praėjo penkiolika dvidešimt metų, atsirado galimybė pasimatyti, ir mes su Nataša vėl ėmėme bendrauti. Aš nuvažiuodavau į Paryžių, ji atvažiuodavo į Rusiją. Šie santykiai bent jau man buvo labai brangūs.

Apie gyvenimą ir mirtį

Prieš du mėnesius lankiausi Juodkalnijoje, Budvos mieste vykusiame kasmetiniame seminare, kuriuos rengia toks Vladimiras Jakovlevas. Seminarai skirti gyvenimui sulaukus penkiasdešimties. Apie tai, kaip gera gyventi senatvėje, apie pramogas, mitybą, sportą ir kitus puikius dalykus. Aš perskaičiau paskaitą apie mirtį.

Tai viena iš temų, teikiančių gyvenimui prasmę. Be mirties mūsų gyvenimas būtų kažkas visai kita. Paskaitą pradėjau nuo to, kad visi žmonės gimsta nemirtingi. Trauma, kurią patiria kiekvienas vaikas, matydamas nudvėsusią pelę, žvirblį ar neduokdie katę, yra pirmasis suvokimas, kad gyva gali tapti negyva. Po to miršta pirmas giminaitis, kaimynas... Man pirmiausia mirė bendraklasė, paskui prosenelis, nuostabiai mirė šventuolio mirtimi. Vaikas ima suprasti, kad tai gali atsitikti su juo asmeniškai. Ir visą likusį gyvenimą, nuo pirmos minties, kad tai gali atsitikti su juo, iki paskutinės valandos žmogus tam ruošiasi. Sąmoningai ar nesąmoningai.

Kartą, užėjusi į cerkvę, išgirdau frazę - prašymas krikščioniškos mirties, taikios, neskausmingos ir negėdingos. Frazė, nuo kurios prasidėjo mano susidomėjimas krikščionybe ir judėjimas link jos. Be abejo, joje buvo mirties baimė - galingiausia iš visų žmogaus baimių.

Apie išgalvotą Danieliaus Šteino mirtį

Su Danieliumi Šteinu nutiko didelė istorija.
Danielius Rufeisenas mirė nuo širdies smūgio Haifos miesto ligininėje. Bet aš sugalvojau personažui kitokią mirtį. 
Ant Karmelio kalno, toje vietoje, kur stovi vienuolynas, nutiko visiems krikščioniams (ir nekrikščioniams) žinomas įvykis - pranašas Elijas buvo gyvas paimtas į dangų ugnies vežime. Todėl savo personažą aš pasodinau į mašiną ir nuridenau nuo Karmelio kalno. Vietą radome važiuodamos su drauge, va čia, sakau, nutiks avarija, kurią vėliau aprašiau knygoje. Su ugnies stulpu, kuriuo virto užsidegusi mašina.
Maniau, kad sumanymas puikus, juo labiau kad knygoje pasakyta - Šteinas neprivažiavo iki namų, kur jo laukė laiškas iš Romos, draudžiantis aukoti mišias, nes jis tai darė ne visai pagal kanonus. Būdamas judėjas krikščionis, kai kurias krikščioniškas formules jis arba pakeisdavo, arba nutylėdavo. Pavyzdžiui, sakė, kad mes nežinome, koks yra dievas, ir kad Švenčiausioji Trejybė yra žmogaus idėja. Baisus akibrokštas. Bet laiško, laukusio namuose, jis taip ir negavo.
O aš buvau labai savimi patenkinta.
Atiduodama knygą į leidyklą, važiuoju į Izraelį susitikti su jaunu italų vienuoliu, atsiųstu į bendruomenę, kuriai vadovavo Rufeisenas. Simpatiškas, labai išsilavinęs žmogus, visai jaunas, kokių 35 metų. Bendraujame su juo, kalbamės, jis pasakoja man apie bendruomenę ir sako - vis dėlto kiekvienas žmogus miršta laiku. Pusantro mėnesio po jo mirties atėjo šitas laiškas.
Koks laiškas, klausiu.
Draudimas aukoti mišias. Nes jis ne visai teisingai tai darė.
Tikėjimo doktrinos kongregacijos laišką pasirašė pirmininkas vyskupas Ratzingeris, tas pats, kuris po Voitylos mirties tapo popiežiumi. Voityla buvo maksimaliai laisvas katalikų pasaulio žmogus, o Ratzingeris griežtai konservatyvus.
Buvau sukrėsta - juk tai mano sugalvota, iš kur jis galėjo žinoti?
Ko gero, šis momentas laikytinas didžiausia mano kaip rašytojos sėkme.

Apie mylimiausią poetą

Maniau, kad paklausite, ar poetas Rusijoje vis dar daugiau nei poetas. :)
Pirmas mano atrastas poetas buvo Borisas Pasternakas. Tai nereiškia, kad iki tol neskaičiau Puškino, bet Puškiną vaikystėje skaitome visiškai nesąmoningai.
Mes turėjome dvi bibliotekas, vienos senelės ir kitos, bet poezijos jose nebuvo (tiesa, viena senelė turėjo „Don Kichotą“). O mokyklos draugė turėjo gerą biblioteką, kurioje kai kurias knygas nuo vaikų nukišdavo į antrą eilę. Ir štai vieną gražią dieną ten radome iškart dvi - „Dekameroną“ ir Pasternako rinktinę. „Dekameroną“ greitai įsisavinome. Jis nepasirodė labai įdomus, bet, žinoma, perskaitėme. O Pasternakas buvo stulbinamas atradimas. Viena vertus, aš nieko nesupratau, bet atsiplėšti nuo to buvo neįmanoma. Turbūt taip įsimylima - kai nieko apie žmogų nežinai, bet jis tave traukia su baisia jėga.
Po to atėjo Mandelštamo eilė, daugelio kitų, aš skaitau poeziją. Bet santykiai su Pasternaku liko „asmeniški“, juk atradau jį pati - gana sudėtingas eiles, kurias ėmiau suprasti tik po daugelio metų.
Taigi atsakydama į klausimą apsistosiu ties Pasternaku, su kuriuo iki šiol neišsiskyriau ir kurį labai myliu.
Esu jį kartą mačiusi, Peredelkine. Ėjome su ta pačią drauge gatve, o priešais ėjo aukštas žilagalvis žmogus, su kuriuo mano draugė pasisveikino, o aš jį, žinoma, atpažinau. Mums buvo po keturiolika penkiolika metų. Turėjo būti 1958 metai, jis mirė 1960-aisiais. Draugė tuomet sakė, kad mama su juo anksčiau draugavo, o pastaruoju metu susipyko. Tik po kelerių metų supratau, kas nutiko. Tuo metu buvo išspausdintas „Daktaras Živago“. Sovietiniai rašytojai su Pasternaku elgėsi labai bjauriai, net norėjo išvyti iš rašytojų sąjungos. „Susipyko“, matyt, dėl daktaro Živago.

Apie sovietinius rašytojus

Nebuvau viena iš jų. Mano pirmoji knyga išėjo 1993 metais Paryžiuje prancūzų kalba. Sovietinių rašytojų sąjungos tuo metu jau nebuvo.
Bet esu gyvenusi sovietinių rašytojų namuose, nes buvau ištekėjusi už sovietino rašytojo sūnaus.
Su jais pažindinausi žiūrėdama pro langą, kaip maži žmogiukai su tuo metu madingomis kepkėmis vedžioja šuniukus. Tai buvo sovietiniai rašytojai, ir jie man labai nepatiko. Dar mažiau patiko rašytojų žmonos, kurios su šuniukais vaikščioti išeidavo vėliau.
Iš rašytojų rato draugavau tik su Julijumi Danieliu, kuris irgi nebuvo sovietinių rašytojų sąjungos narys. Vienu žavingiausių, protingiausių, inteligentiškiausių žmonių iš visų, kuriuos teko gyvenime sutikti.
Kitas žmogus iš rašytojų namų, su kuriuo bendravau, buvo Irina Erenburg.
Mėgau bendrauti su senutėmis. Nepastebimai pati tapau senute, pas kurią draugauti dabar ateina jaunos mergaitės. O tuo metu buvau jauna ir man patiko bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis. Rusijoje tai dažniausiai senutės, nes vyrus išdaužo karai, kalėjimai ir t.t. Romanas "Medėja ir jos vaikai" didele dalimi yra padėka toms neįtikėtinoms senutėms. Irina Erenburg buvo paskutinė iš jų, mano kaimynė ir likimo dovana.

Apie dezertyrą Topočką ir Iriną Erenburg

Apsakymas „Dezertyras yra Irinos Erenburg istorija.
Irinos tėvas Ilja Erenburgas labai mylėjo šunis. Prasidėjus karui, Erenburgas malėsi priešakinėse fronto linijose kaip korespondentas, o su šuniu, kuris buvo, likdavo, žinoma, Irina. Ji, beje, prieš karą į Rusiją grįžo iš Prancūzijos, spėjusi baigti Sorboną. Ir štai atėjo šaukimas šunį nuvežti į vojenkomatą. Mobilizavo šunis. Irina sąžinigai paėmė savo spanielį (atkreipiu dėmesį, nes tai svarbu) už pavadėlio ir nusivedė į vojenkomatą. O ten, kaip visada pas mus, eilė. Joje sėdi vyras su dideliu aviganiu. Kalbasi jie, laukia, kol priims dokumentus. Ir sako Irina - štai mūsų Topočka (tai dabartinio šuns vardas, jie perduodami iš kartos į kartą) labai gerai ieškos sužeistųjų, jos tokia gera uoslė ir ji pati labai gera. Kokius sužeistuosius? - sako aviganio šeimininkas - ji bus sprogdintoja. Išmokys tampyti sprogmenis ir lįsti po tankais.
Ir Irina suprato, kad šunį ji ruošia mirčiai.
Pagriebė savo spanielį ir pabėgo. Tokiu būdu šuo tapo dezertyru. Irinos vyras Borisas Lapinas tuo metu buvo dingęs be žinios, ir ji kasdien lakstė prie pašto dėžutės, ar neatėjo kokia žinutė, o kadangi labai bijojo dėl šuns, kad neduokdie neateitų ir neatimtų, juk dezertyras, tai apsistojo pas draugę kitame Maskvos krašte, ir kadangi Maskvoje su transportu tuo metu buvo prastai, tikrinti savo pašto kasdien per visą Maskvą eidavo pėsčiomis. Žinių iš vyro nebuvo, Lapinas žuvo. Bet šunį Irina išgelbėjo.
Susidraugavome mes taip pat šunų dėka. Gyvenome vienoje laiptinėje, Irina buvo susilaužiusi ranką ar koją, nes dėl osteoporozės nuolat ką nors susilaužydavo, ir aš vedžiodavau jos šunį. Jis nebuvo to šuns palikuonis.
Sulaukusi 83-ejų, Irina Erenburg išėjo. Jos nebėra jau 20 metų.

Kazuo Ishiguro romanas „Neleisk man išeiti“ lietuvių kalba išleistas daugiau nei prieš dešimt metų, todėl kas norėjo, jau seniai perskaitė ir padėjo atgal į bibliotekų lentynas, bet tą dieną, kai buvo paskelbta, kad rašytojui skirta Nobelio literatūros premija, visi egzemplioriai buvo iššluoti iš tų lentynų per kelias valandas. Pagaliau ir man, retai kada spėjančiai koja kojon su leidyklų naujienomis (o dažniausiai dešimtmečiais vėluojančiai ;)), atėjo laikas susipažinti su Kazuo Ishiguro kūryba.

Tai romanas apie išgalvotą laiką, kuris jau buvo. XX amžiaus pabaigoje Anglijoje gyvena daug žmonių, klonuotų organų donorystei, kuriai sukurta ištisa ligoninių ir reabilitacijos centrų sistema. Bet tai vėliau, o iš pradžių būna laiminga vaikystė kurioje nors mokymo įstaigoje. Keitė, pasakojanti savo gyvenimo istoriją būdama trisdešimt vienų, yra viena iš tokių klonų, kaip ir Rūta, ir Tomis, ir kiti Hailšemo auklėtiniai. Internatų vaikams-klonams Anglijoje yra ir daugiau, tačiau Hailšemas - tokia „pagerinta“ mokymo įstaiga. Joje daug dėmesio skiriama ne tik vaikų sveikatai (kas savaime suprantama), bet ir sportui, mokslams, meniniam ugdymui, skatinamas kūrybiškumas. Kam? Iš esmės apie tai ir yra šitas romanas.

Tai ne pirma klonuotų vaikų karta, nors žodis „karta“ nelabai tinka - klonai gali mylėtis, bet negali turėti vaikų. Tik tuoj po karo, kai suklestėjo mokslas ir pasipylė atradimai, nebuvo laiko kritiškai įvertinti padėties ir kelti protingų klausimų, o paskui, kai žmonės ėmė rūpintis, kokiomis sąlygomis gyvena šie vaikai ir ar apskritai teisingai, kad jie išvysta pasaulį, jau buvo per vėlu.
Argi kas nors būtų išdrįsęs pareikalauti, kad pasaulis, taip ilgai manęs vėžį esant neišgydomą, staiga atsisakytų išrasto gydymo metodo ir savo noru vėl nugrimztų į anas juodas dienas? Ne, kelio atgal jau nebuvo. Kad ir kaip žmones trikdė jūsų egzistavimas, vis dėlto labiausiai jiems rūpėjo, kad nuo vėžio, motorinių nervų sutrikimų ar širdies ligų nemirtų jų pačių vaikai, sutuoktiniai, tėvai ar draugai.
Bet vis dėlto atsirado Hailšemas, kuriame funkcionuoja beveik normalus gyvenimas. Čia yra vietos ir paaugliškai mergaičių draugystei, ir vaikiškiems sąmokslams, pirmai meilei bei pirmai seksualinei patirčiai. Beveik normali vaikystė ir paauglystė, skirtumas tik, kad jie žino - po to greičiausiai nieko nebebus.

Siužetas ne kartą pasisuko ne ten ir ne taip, kaip tikėjausi. Skaitydama raizgaliojau visokių nesusijusių minčių ir klausimų, kurių, aišku, neitų panaudoti VBE, jeigu imčiausi rašyti apie šitą autorių. Pavyzdžiui, galvojau apie naminius gyvulius, kuriuos šeimininkai visus metus augina, glosto, pavadina kokiomis nors ten cibutėmis ir gal net myli, o paskui tik cakt ir papjauna prieš Kalėdas. Apie žmones, augusius vaikų namuose ir paskui visą gyvenimą ieškančius artimų bruožų gatvės praeiviuose arba einančius į TV ieškoti savų. Daug ar mažai yra treji metai meilės ryšio nuteistajam mirties bausme? O gyvenimas, kuriame nebereikia ieškoti prasmės - bausmė tai ar dovana? O jeigu transplantacijos reikėtų man arba mano artimui, ar kelčiau tokius kvailus klausimus? Tokia tai ir panaši minčių raizgalynė. Ne kartą leidau neegzistuojančios Judy Bridgewater melodiją, kurią youtubėj susiranda, įtariu, kiekvienas, skaitantis 99-tą puslapį arba vėliau, kai atsiduria Norfolke, visų pamirštame užkampyje, kur atsiranda pamesti daiktai.


Įtraukė ir paskandino. Labai patiko, labai.

Šių metų žygių sezoną uždariau Prienuose ir Birštone vykusiame „Trenkturo“ žygyje Nemuno kilpomis, tradiciniame 25 kilometrų maršrute. Po ilgesnio ir sunkesnio nei tikėjomės Alytaus žygio kažkodėl atrodė, kad 25 kilometrai Nemuno kilpomis su „Trenkturo“ komfortu bus lengvas pasivaikščiojimas, todėl jiems praktiškai nesiruošiau. Pavyzdžiui, papildomai žygio metu negėriau jokių mikroelementų, nepasiėmiau nei pleistro, nei vaistų nuo skausmo, nei vandens (ok, vandeniu pasirūpina „Trenkturas“). Užteko per vasarą nužygiuoti keturis žygius (100 su viršum kilometrų), kad užaugtų sparnai.
Apskritai Nemuno kilpų žygis nebuvo sunkus. Nors pasitaikė ir keletas sudėtingesnių etapų, po kurių jautėsi, kad turiu širdelę arba kad batai peršlapo kiaurai. Bet maršrutas buvo teisingas, su gražiais vaizdais (ko verta vien tik Škėvonių atodanga, rudeninio Birštono grožybės ir ilgas kelias palei Nemuną), protingai išdėliotais poilsio punktais, paslaugiais savanoriais, šilta arbata. Net šiųmetiniai isteriški orai trumpam nurimo iki tiek, kad buvo galima eiti neapsigobus celofanais ir fotografuoti lietaus debesis.
Vis dėlto pirmus nuovargio ženklus pajutau gana anksti, jau pirmuose šešiuose kilometruose, o paskutiniai išvis ėjosi sunkiai. Vėliau sužinojau, kad eidama tą patį 25 kilometrų maršrutą mirė moteris. Nors patyrę žygeiviai iš aukšto vadina juos „vienu iš trumpųjų maršrutų“, dvidešimt penki kilometrai, ir juo labiau su stačiais pakilimais, tikrai nėra mažai. Bet šitų kilometrų įveikimas neturėtų tapti savęs prievartavimu. Tokiems pat žaliems žygeiviams kaip aš galiu prisipažinti, ką dariau negerai, kad eiti buvo sunkiau nei paprastai.

Pirmiausia turėjau padaryti nedidelį apšilimą. Užsiregistravus padaryti check in Facebook'e ir iškart nerti į trasą be apšilimo vasarą gal ir nieko tokio, bet spalį tenka papildomai neštis ant savęs šiltą striukę, šaliką, sunkesnius batus, kai judesiai nebe tokie patogūs ir kiek suvaržyti, todėl būtų sveika prieš išeinant prisiversti padaryti nors keletą tempimo pratimų, pritūpimų, pažadinti raumenis ir sąnarius.

Antra, jau ne pirmą kartą einu per greitai savo tempui ir per mažai stoju pailsėti. Tris kartus per šešias žygio valandas, o Alytuje - tik du per beveik 30 km, kosmosas, žinau. Draugė palaikė man per spartų tempą, o aš „atsikeršydama“ per anksti ištempdavau ją iš punktų. Stabtelni, užsidedi antspauduką ir vėl į trasą. Varai, varai... Alytuje bent jau gėriau pakankamai, o čia draugė net kelis kartus priminė, kad geriu per mažai. Nors, aišku, negali būti jokių pasiteisinimų, neva nekaršta, lynoja arba kad ilgos eilės prie tualetų. Miškų kol kas niekas neuždarė. ;)






Ir dar. Alytuje vien tik nueiti nuo viešbučio iki žygio starto ir atgal sudarė 6 kilometrus. Prienuose kiek mažiau, gal 3-4, bet tarp 25 kilometrų ir 30-ties juk yra skirtumas, ar ne? Kai jau atstovi eilę, gauni savo diplomą ir paskui tenka šliaužti kelis kilometrus iki kažkur mieste paliktos mašinos, pavydžiai akimis nulydint laiminguosius, kurie atvažiavo anksčiau ir jiems užteko vietų prie starto, tai ne kažką.

Kaimo turizmų reklamoje parašyta, kad sodybos pagrindiniame pastate yra didelė, 50 vietų, salė, skirta konferencijoms, šeimos ar draugų šventėms, pobūviams, ir taip pat sodyboje įrengta sporto aikštelė. Nežinia, kiek ši reklama yra aktuali ir atitinkanti teisybę. Faktas, kad šiaip pro šalį važiuojančių turistų Dapkiškių dvare nelaukia. Tiesa, neparašyta, kad pašaliniams įeiti negalima, o seni uždaryti vartai žemi, todėl mes su drauge ryžomės juos perlipti, nes dėl šito dvaro važiavome specialiai iš Alytaus. Sodyba memorialinė, nors tik regioninio reikšmingumo kultūros vertybių registro skalėje. Pastaruoju metu atrodo mažai naudojama. Tarp plytelių želia žolė, žemiau pievose palikta nupjauta, kiemo pakraštyje riogso sovietinių pionierių stovyklų stiliaus paviljonai, bet pats namas gražus, yra tvenkinys ir ūkinis pastatas, kurio, jeigu tikėti ypač skurdžia informacija apie Dapkiškes, viena siena ir pamatų akmenys yra daugiau kaip dviejų šimtų metų senumo. 

Šiame dvare 1808 m. kovo 5 dieną gimė 1831 metų sukilėlis Simonas Konarskis. Rūmų statybas Konarskio tėvas, Abiejų Tautų Respublikos pulkininkas, pradėjo prieš pat respublikos žlugimą. Pastatė tik kuklų, dabar vadinamą liaudiško klasicizmo stiliaus, namą, iš kurio neaišku, kiek liko tikra, ir nėra iš kur sužinoti. Simonas Konarskis už siekį atkurti Abiejų Tautų Resubliką rusų sušaudytas 1839 m. vasario 27 d. Vilniuje. Jo mirties vietoje prie dabartinės Muitinės gatvelės riogso senas apsamanojęs ir niekam nebeįdomus akmuo, kurį netyčia aptikusi domėjausi (Vytenio gatvė). Neliko ir anoniminio Konarskio kapo kažkur ant Tauro kalno buvusiose liuteronų kapinėse. Konarskių šeima buvo evangelikai reformatai.

1837 metais caro administracijos nurodymu sodyba buvo konfiskuota, Simono Konarskio mama su antruoju vyru ištremti į Sibirą. Dapkiškės atiteko Rusijos armijos generolui-majorui Šatovui.

Net jeigu pro neaišku kiek patiuninto namo duris ir ažūrines verandas niekada nevaikščiojo Simonas Konarskis, tai jo gimtos vietos.








Pirmą kartą, nors ir neplanuotai, per žygį nuėjau daugiau nei 30 kilometrų. Patyrusiems žygeiviams gal juokinga, bet man tai jau normalus žygis. Jeigu ne jis, turbūt taip ir nebūčiau radusi preteksto nuvažiuoti į Alytų. O žygis labiausiai kariškame Lietuvos mieste išpuolė kaip tik per „Zapad“ savaitgalį. Su dviem nakvynėmis Pulko gatvėje, kurią rezervuodama viešbutį supainiojau su Ulonų.  

Ruošiausi atsipūtusi. Kavos prisimaliau, pleistrą pamiršau, žemėlapių nežiūrėjau - nei aš, nei draugė. Išvažiavome penktadienį po darbų, paskubomis susimetusios daiktus. „Dzūkijos“ viešbučio (15 eurų žmogui už naktį) recepcijoje lyg specialiai mums buvo prikrauta nemokamų lankstinukų ir miesto žemėlapių, o budėjęs vaikinas pasisiūlė užnešti lagaminus (nepasinaudojome, bet labai miela). Nepretenzingas kambarys, apstatytas mūsų jaunystės laikų baldais, su virduliu ir šaldytuvu, net indais ir papildomais dekiukais spintoje (kiekvienai po du) ir normalia orlaide, kokių naujuose languose nebebūna.

Kad ir kaip atsipūtusios, bet prieš miegą vis tiek pabandėm susižiūrėti atstumus ir išsiskaičiuoti, ar  toli nuo mūsų šaudykla, į kurią iš Ulonų bataliono buvo perkeltas žygio startas. Planelis, kurį gavome išvakarėse, vietiniams turbūt aiškus, o mes... mes optimistės entuziastės - nusprendėm šaudyklos ieškoti pėsčiomis. Tris kilometrus pirmyn, tris atgal - šeši viršaus prie mūsų suplanuotų 26 km. Bet tai sužinojome vėliau, o pakeliui kelis kartus paskambinėjau nurodytais vadovų telefonais, norėjau paklausti, ar šaudykla tikrai už miesto ribų, bet vienas telefonas buvo išjungtas, o kitą išjungė po kelių neatsilieptų skambučių. Draugė sako, žiūrėk, važiuoja karinės mašinos, eikim paskui jas, gal ten ir bus ta šaudykla. Tai ir nuėjome.


Buvo nelengva, bet įdomu. Organizatoriai įtraukė ir gamtos, ir istorijos bei kultūros - Vidzgirio mišką, Nemuną su daug keistų mūrinių namukų, panašių į elektros skydines (tikrosios jų paskirties taip ir neįminėme) pakrantėje, Radžiūnų piliakalnį, Baltosios rožės tiltą, na, ir šaudyklą. Miškuose, jei tik kiek žemiau, ypač palei upelius, buvo šlapia. Bandymas pereiti rąstu virš vieno purvyno vos nesibaigė liūdnai. Ačiū Dievui, ranką laiku ištiesė ir rąstu pereiti padėjo ukrainiečių kareivis. Antrame punkte gavome kareiviškos košės ir saldžios arbatos. Vegetarai traukė riešutų atsargas. :) Tiltu perėjus į kitą Nemuno pusę, išsiskyrė mūsų keliai su ėjusiais 40 km ir paskui vėl susitikome tik prie Moterties tunelio. Tas tunelis - tai tokia pralaida miške netoli nuo sodų, nutiesta tiesiant geležinkelį link Alytaus geležinkelio tilto, kur dabar nėra jokio geležinkelio. Tunelis sumūrytas iš tašytų akmenų, jį supa du statūs šlaitai, dar vieni, kuriuos turėjome įveikti.





Paskutiniame punkte prie Baltosios rožės tilto sustojome tik pasižymėti. Mes labai mažai stoviniavome ir ėjome gana sparčiu žingsniu, todėl kai po šešių valandų vis dar nesimatė šviesos tunelio gale, pasidarė neramu. Įtariu, kad šį kartą nuėjom daugiau nei 26 km, arba mažiausiai 32 km su tais šešiais papildomais, o realiau kokius 34 km. Spausdama rankose diplomą ir klibinkščiuodama atgal į viešbutį, maniau, apsiverksiu iš laimės.

Vis dėlto šeštadienį vakare dar buvome gyvos ir mums labai pravertė lankstinukas „Pėsčiomis po Alytų“ (cha cha). Mums tai reiškia, kad draugė skaitė lankstinuką ir vedžiojo, o aš inkšdama klibinkščiavau iš paskos. Kaip ir daugelis Lietuvoje, miestas ES paramą suinvestavęs į šaligatvius ir kitokį gerbūvį, kad tik būtų kam jais vaikščioti. Centre likę šis tas gražaus iš tarpukario raudonų plytų palikimo. Buvęs "Niujorko" viešbutis, kurio pirmame aukšte dabar „Drogas“, Zimavičienės mūras adresu Vilniaus g. 10 - pirmasis trijų aukštų namas Alytuje, buvęs kino teatras „Kapitol“ adresu Vilniaus g. 13 - labai stilingas ir po tiekos metų, sinagoga Kauno g. 9, liūdnas namas su liūtukais, priklausęs advokatui Mendeliui Bokšickiui. Eksterjeras neišduoda tragiško šeimininko likimo ir to, kad šiame name pokariu buvo kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Beveik viskas vienoje vietoje netoli nuo Šv. Angelų Sargų bažnyčios, kurios šventoriuje vienas prie kito palaidoti pirmas Lietuvos karininkas, 1919 m. vos dvidešimt penkerių žuvęs kovose už nepriklausomybę, Antanas Juozapavičius ir 1991 m. rugpjūtį prie Seimo žuvęs savanoris Artūras Sakalauskas. Ir tie patys Zimavičiai ten pat palaidoti, jų antkapis įspūdingas.
Diena jaukiai užsibaigė „Carpe diem“ restorane. Tai jau tikrai - carpe diem.

Naktį lijo. Prieš palikdamos svetingą miestą sekmadienį užlipome į Alytaus piliakalnį. Miesto pradžia, vienas iš didžiausių mano matytų piliakalnių. Ir aukščiausių, arba taip atrodė po vakarykščios. Abejojau, ar pavyks užropoti, bet sukandi dantis ir lipi.


Į Punios piliakalnį pakeliui namo irgi užlipome. Margio kalnas, kuriame greičiausiai niekada nebuvo Pilėnai, bet legenda graži, kaip ir jau beveik neįskaitomos Maironio eilės, iškaltos akmenyje. Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešeta sukako kaip jie – tik sauja pelenų!.. Tačiau daugiau už gyvus sako. Punioje buvau ne pirmą kartą, bet tik dabar informacinėje lentoje perskaičiau, kad sudegusios pilies vietoje šešioliktojo amžiaus pabaigoje stovėjo prašmatnūs rūmai. Truputį deja vu su profesoriaus A. Bumblausko žvilgsniu per "Nacionalinę ekspoziciją" priešais ganyklas su nesančiais Žygimanto Augusto Knišino karalių rūmais Lenkijoje.

Man nepatinka šio romano vertimas. Ir „Rožės vardo“ nelabai patiko, bet šito tiesiog erzino, nes skaitant labai jaučiasi, kad tai vertimas. Techniškai ten turbūt viskas tvarkinga ir teisinga, bet nedžiugina. O kai nedžiugina toks autorius kaip Umberto Eco, tai tikrai ne autoriaus problema. Žinoma, šiam vertimui dar toloka iki tokio vertimo stiliaus košmaro kaip Claudio Magris knyga „Dunojus“, kurią perskaičiau prieš penkerius metus ir iki šiol negaliu atleisti, kad sugaišau tiek laiko ir dar sumokėjau pinigus leidyklai, bet, aišku, autorių kalibras igi nepalyginamas.

Paniurzgėjau, o dabar prie reikalo. Vakarais skaitydama Pervalkoje vilos balkone įsipildavau taurę vyno, nes jeigu autorius šėlsta, tai ir man galima nežiūrėti į visa tai rimtai. ;)

Anotacija ant knygos nugarėlės stengiasi būsi neinformatyvi, todėl trumpai apie tai, kas romane vyksta iš tikrųjų. O ten dažniausiai už lango būna praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Milanas su protestais, demonstracijomis ir nesibaigiančiomis negrabios vertimo konstrukcijos intelektualų diskusijomis prie taurės Pilado bare, kuris anuomet buvo tarsi atviras uostas, galaktikos smuklė, kurioje besiruošiantys užkariauti žemę ateiviai iš Ofiuko be trinties susitikdavo su van Aleno žemes saugojusiais imperijos vyrais. Diplominį darbą apie tamplierius bebaigiantis rašyti toks Kazaubonas bare susipažįsta su „Garamond“ leidykloje dirbančiu intelektualu Jakopu Belbu, o per jį susipainioja su leidykla, kurioje, be kitų gausių rimtų ir ASL autorių (tai fantastiškas verslo modelis!), lankosi ir visokio plauko bepročių.
Ir gal jums pasirodys keista, tačiau anksčiau ar vėliau beprotis prabyla apie tamplierius.
- Visada?
- Yra ir nesidominčių tamplieriaus bepročių, tačiau tie, kurie jais domisi, klastingesni. Jų iškart nepažinsi, atrodo, kad kalba normaliai, tik staiga...
Kazaubonas, Belbas ir Diotalevis, dar vienas intelektualas iš tos pačios leidyklos, įsitraukia į neįtikėtiną istoriją, kurioje pirmuoju smuiku griežia Tamplierių ordinas kartu su rozenkreiceriais, o fone šoka visutėlė pasaulio istorija, sąmokslo gijomis apraizgyta taip, kad viską priėmus pernelyg rimtai ir nekritiškai galima bijoti ne tik įsijungti kompiuterį, bet ir pakelti klozeto dangtį. ;) Nes Tamplierių ordinas turėjo Planą, užkoduotą ir perduodamą per šimtmečius, kaip užvaldyti pasaulį (kaip - neišduosiu, tik pasakysiu, kad įtikina), tačiau per istorinį atsitiktinumą eilinis turinčiųjų Planą susitikimas istorijoje prasilenkė ir tamplieriai Planą prarado. Visiems laikams, o gal ir ne. Viso pasaulio istoriją, kultūrą, mokslą, karus draivina ne kas kita, o siekis rasti - arba susigrąžinti - Planą. Užsimojusiems jį iššifruoti trims vyrams šis mįslių, paslapčių, kodų, naujų potyrių, ezoterikos ir mistiškų apeigų pasaulis yra be galo įtraukiantis intelektualinis žaidimas, tuo tarpu minėtiems pasaulio bepročiams atrodo kitaip.

Į pabaigą neatsikratau jausmo, kad skaitau lyg maustyčiau rusišką matriošką. Beprotybė į sveiką protą, realybė į fikciją. Nebeatskiri, kas buvo tikra, o kas žiauriai gerai susuktas Umberto Eco bajeris. Visai nepretenduoju į nuo romano kaifuojančių intelektualų ratą ir tikrai neapsimesiu, kad čia mano gyvenimo knyga, bet man patiko! Kad nereiktų ištisai naršyti ieškant informacijos ir neimčiau pykti ant Umberto Eco dėl išsilavinimo spragų, gilinausi tik į kai kuriuos nežinomus istorijos, antropologijos, ezoterikos dalykus ir ignoravau tiksliuosius mokslus, įskaitant švytuoklės veikimo principus. Skaityti tas visai netrukdė, :) Šįkart nusigriebiau tai, kas man įdomiausia. Tikrai yra vietų, kurias norėtųsi perskaityti pakartotinai.


Lygiai prieš savaitę su kate grįžome iš pajūrio po dviejų savaičių tobulo laiko, vadinamo atostogomis, apie kurias beveik nėra ką papasakoti. Dvi perskaitytos knygos, daug vaikščiojimo, daug saulės, mažiau šilumos, vakarai su rausvojo vyno taure, naktys virš galvos siaučiant mažoje kvadratūroje nukvakusiai katei.

Vilos šeimininkė sakė, kad Neringoje šiemet nebuvo anei vienos audros su perkūnijomis, kurias šiurpulingai smagu išgyventi ir nulydėti į didžiąją žemę. Tai nieko ir nepraradau, kad su oru visai "pasisekė".

Pervalkoje nebeliko suklypusių šaligatvių. Po senosios parduotuvės pamatais šiemet glaudėsi du juodi kačiukai ir ežys, o naktimis kaime, kaip ir pernai, šmirinėjo lapė. Kartą pamaryje su ja prasilenkėme per du žingsnius, tai net nepasivargino atkreipti dėmesį.

Rugpjūčio naktys šiemet buvo šaltos ir grybų mažiau nei pernai. Tikri grybai, sakė vilos šeimininkas, auga Preilos pusėje, bet vakarienei pririnkau netikrų.

Geriausia dviguba espresso - Juodkrantės "Pamario take". Vakaroti irgi smagiau ten. Pervalka neturi promenados. Vakarais ji kvepia bbq, o dienomis duodasi dviračiais. Jeigu nekuri bbq ir nesiduodi dviračiais, truputį iškrenti iš konteksto, kas nėra blogai, tik reikia saugotis, kad neužvažiuotų. Iki jūros ir atgal - pėsčiomis.

Dar galima nueiti pasifotografuoti į Žirgų ragą arba "pasiklysti" tiesioje linijoje tarp Pervalkos ir Preilos.

Jau seniai norėjau aplankyti vietą, kur buvo Karvaičiai. 1797 metais užpustytas senosios nerijos kaimas. Vienas iš tų, virš kurių stūkso mirę smėlynai. Senoji Nida, Preidynė, Agila, Lotmiškis, Kuncai, Gausutė, Nagliai, Pilkopė, Šarkuva, Smiltynė... Užpustyti vardai, virtę pavadinimais kabutėse. Net keturis kaimus ir dvejas kapines po savim priglaudė Mirusios kopos. Kopa ir gūdus miškas plyti ir ant Karvaičių.

Tai į gimtuosius Karvaičius nuo Skirpsto kalno Pervalkoje liūdnai žvalgosi Liudvikas Rėza.

Ar jums yra tekę matyti, kaip slenka smėlis? Video paprastas, bet superįtaigus.


Karvaičių kopa arčiau Preilos nei Pervalkos, todėl, kol kartu poilsiavo mano dukra, įkalbėjo nueiti ten iš Preilos. Iš Pervalkos, sakė, per toli. Pati būčiau nė nepastebėjusi sutrūnijusio, kempinėmis apėjusio medinio stulpo prie marių, šalia dviračių tako, Karvaičių kopos papėdėje - dukra parodė. Ženklas, kurį, įtariu, mažai kas ir pastebi. Važiuoja dviračiais ir nuvažiuoja.





Rugpjūčio pabaigoje dukra grįžo į VU fuksų stovyklą, o aš, išlydėjusi ją į Vilniaus autobusą ir pasiėmusi apartamento raktus ir telefoną, kol nesutemo, nutariau pasivaikščioti iki Karvaičių iš Pervalkos.

Einu einu, vietos lyg ir nepažįstamos, stulpo kaip nematyti, taip nematyti, taip vingis po vingio atsidūriau... Preiloje. Būčiau grįžusi į Pervalką autobusu, bet kadangi neturėjau nė cento, tik namų raktus ir pakeliui išsikrovusį telefoną, teko sukti atgal pėsčiomis. Įkyrių dviratininkų vakarop sumažėjo iki minimumo, ir šiaip nelabai jaukus miškas tapo kažkoks visai nebejaukus. Stulpą tarp medžių pastebėjau vos ne vos, toje vietoje, kur dviračių takas priartėja prie pat marių.

Jeigu kada važiuosite pro šalį, pristabdykite. Čia gyventa žmonių.
Liudmila Ulickaja man - šių metų atradimas, o jos „Žalia palapinė“, lietuviškai išleista kaip „Imagas“ - autorė užsiminusi, kad ant ne rusiškai išleistos knygos viršelio norėtų matyti šį pavadinimą - viena iš įsimintiniausių šiemet perskaitytų knygų. „Pegase“ varčiau „Imagą“ ir mieliau būčiau skaičiusi lietuviškai, nes knyga labai ilga, bet kad knyga originalo kalba buvo plonais viršeliais, iš tų, kurių nepasidėsi į sekciją svečiams pasididžiuoti ir nepanaudosi kaip šaltojo ginklo, ir kurių - bene dėl aukščiau išvardytų priežasčių, bet greičiau dėl paskiosios, piktybiškai nemėgsta mūsų leidėjai - rusiška buvo perpus pigesnė.


Rusakalbėje erdvėje atsiliepimų - tiesa, skaičiau jų nedaug - esama ir labai gerų, ir įvairių. Nemato tėvynėje nieko šviesaus. Netalentinga. Išdavikė. Žydė. Daugiau neskaitysiu, nebe. Ach. „Žalios palapinės“ siužetas apima simboliškai įrėmintą laikotarpį nuo Stalino mirties ryto 1953 metais - šiurpus, neįtikėtinai šiurpus Stalino laidotuvių aprašymas - iki nakties, kai 1996-aisiais mirė Brodskis. Daugiausia siužetas vystomas brandžiuoju sovietmečiu, Chruščiovo ir Brežnevo epochose. Tai romanas apie disidentus be romantikos ir iliuzijų, ir jau tikrai be sentimentų sovoko materialinei ir dvasinei ubagystei. „Pastaruoju metu šalyje visiškai sąmoningai vykdoma stalinizacija. Ir tai man visai nepatinka. Nors ketvirtojo dešimtmečio karta - nemušta, įžūli, bet juntu baimės kvapą. Tarsi išstūmė vergą, bet jis ir vėl čia - keliaklupsčiavimas prieš valdžią, valdininkijos, biurokratijos valdžia, mes visi vėl tampame Akakijais Akakijevičiais“, - su nuoroda į Gogolio „Apsiaustą“ yra rašiusi Liudmila Ulickaja. Aišku, kad tas negali patikti stalinizmo nostalgikams. Štai pernai per Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memoria“ organizuotą apdovanojimų teikimo ceremoniją protestuotojai apipylė rašytoją žalios spalvos skysčiu, išvadino nepadoriais ir antisemitiniais žodžiais.

Romano pasakojimas nenuoseklus. Autorė šokinėja per metus ir dešimtmečius, šeimų ir veikėjų likimus, nuo finalo iki motyvų, daugybė romano gijų susieina ir vėl išsiskiria. Jie, veikėjai, atsisėda vienas šalia lėktuve į emigraciją, skaito tas pačias knygas, veda savo sekamųjų žmonų drauges. Pagrindiniai veikėjai - trys prieškario vaikai, autorės karta, Ilja, Micha ir Sania, per kurių likimus sovietmetis pervažiuoja kgb volu. Vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse didžiulę įtaką jiems padarė nepritapėlis literatūros mokytojas Viktoras Juljevičius, kurio pamokos ir popamokiniai pasivaikščiojimai nemaža dalimi suformavo žmones, gebėjusius daryti pasirinkimus. Imagas - tai paskutinė vabzdžių metamorfozės stadija. Šioje stadijoje vabzdys yra visapusiškai brandus ir dažniausiai turi sparnus. Sparnai - reikšminga metafora. Genialūs nevykėliai, netalentingi poetai, idealistai, nevykę muzikantai, gyvenę laike, kuriame kas antras palūžo, išdavė ir po to visą gyvenimą kaltino save. Didvyrių tuomet buvo nedaug. Laisvės žodis kainavo brangiai, ne kiekvienas galėjo tiek sumokėti. „O žalia palapinė visus sutaiko - ir tuos, kurie išdavė savo draugus, nesugebėję atsilaikyti valdžios spaudimui, ir tuos, kurie spaudimą atlaikė. Vis tiek visi stos prieš Aukščiausiąjį ir, tikiuosi, jiems bus atleista“, - rašė autorė.
Снял ботинки, чтобы не оставлять грязных отпечатков подошв, вспрыгнул на подоконник, едва на него опершись. Пробормотал: «Имаго, имаго!» и легко спрыгнул вниз.

Что крылья? Сквозь трещину в хитине просовываются влажные острия сложенной летательной снасти. Крыло выпрастывается длинным плавным движением, расправляется, подсыхая в воздухе, и готово к первому взмаху. Сетчатое, как у стрекозы, или перепончатое, как у бабочки, со сложной и совершенной картиной жилкования, древнее, не умеющее складываться, или новое, складывающееся экономно и надежно… Улетает крылатое существо, оставляя на земле хитиновую скорлупку, пустой гроб летящего, и новый воздух наполняет его новые легкие, и новая музыка звучит в его новом, совершенном органе слуха.

На столе остались его очки и листок, на котором было написано его последнее стихотворение.
Liudmila Ulickaja gimė Antrojo pasaulinio karo metais Baškirijoje, evakuacijoje. Abu jos seneliai prieškariu buvo represuoti ir kalėjo. Beje, kalbant apie talentą, tai vienas jos senelis buvo parašęs knygą apie demografiją ir muzikos teoriją, o prosenelė iš motinos pusės rašė eiles jidiš kalba. Po karo, grįžusi į Maskvą, Ulickaja baigė Maskvos universiteto Biologijos fakultetą ir dvejus metus dirbo SSSR Mokslų Akademijos Bendrosios genetikos institute, studijavo aspirantūroje. Iš instituto 1970 metais buvo atleista. Priežastis - samizdato perspausdinimas. Tuomet daug žmonių buvo nubausta už draudžiamos literatūros perspausdinimą ir platinimą, taigi Ulickaja reikalo vingrybes išmano ne iš pasakojimų. Kurį laiką būsimoji rašytoja nedirbo, o pabandžiusi grįžti į mokslinį darbą - nebeužsikabino. Įsidarbinti padėjo draugė, dirbusi Maskvos kameriniame žydų teatre. Ulickaja ėmėsi vadovauti teatro literatūrinei daliai, rašė apybraižas, vaikiškas pjeses, inscenizacijas, vertė. Savo pirmą romaną išleido būdama penkiasdešimties. Dabar gyvena tarp Rusijos ir Izraelio.

Lapkričio 24 dieną Liudmila Ulickaja, beje, viešės Vilniuje.

Šiemet mane apėmusi kokia tai Pilėnų manija. Šią vasarą nuveikiau tiek, kiek vis planavau ir neprisiruošdavau ne vienus metus - aplankiau (beveik) visus piliakalnius, kuriuos istorikai sieja su legendiniais Pilėnais. Bent jau dėl vieno istorikai sutaria - kad Gedimino brolio Margirio pilis buvo jokioje ne Punioje, o Pietų Žemaitijoje, tiksliau - teritorijoje, įvardijamoje kaip Trapėnų žemė. Birželį, važiuodama nuo pajūrio, jau lipau ant Bilionių, Batakių-Aukaimio, Kaltinėnų-Pilių ir Molavėnų piliakalnių. Visi jie palyginti netoli vienas nuo kito ir visi apie Kryžkalnį. Norėtųsi tikėti, kad didžioji - tikiu, kad ne man vienai - Lietuvos istorijos mįslė, ant kurio iš tų didingųjų piliakalnių iš tiesų buvo Pilėnai, kada nors bus įminta, ir aš tos dienos garbingai sulauksiu. ;) 

Tuokart praleidau Karšuvos, arba Ivangėnų, piliakalnį, kurio apylinkėse yra Trepų kaimas, susišaukiantis su Trapėnų žemės pavadinimu. Karšuva - pačiame Žemaitijos vidury, tarp miškų ir pelkių - gi ne be reikalo Pilėnus kryžiuočiai puolė žiemą, tik neperbrendamoms baloms užsitraukus ledu - sostinė žemės, ant kurios dabar nutiestas Karaliaučiaus-Rygos plentas. Yra net įtikėjusių, kad Karšuva, o ne Kernavė buvo senosios Lietuvos sostinė. Jos vardas kai kurių istorikų taipogi siejamas su Pilėnais.

Beje, tai visai netoli nuo autostrados. Ties Kryžkalniu pasukau Tauragės link, tuoj posūkis kairėn į Skaudvilę. Kelias gražus, lyg medžių alėja, kurią, berods, mačiau „Travel Channel“ laidos „House Hunters International“ reportaže apie lietuvio ir airės šeimą, pirkusią namą Adakave. Pravažiavau posūkį į Adakavą, neilgai trukus navigacija pasakė, kad aš Ivangėnuose. Bet nereikia skubėti sukti į pirmą pasitaikiusią sodybą. Tuoj prie kelio bus rodyklė „Karšuvos piliakalnis“. Civilizacija čia, galima sakyti, ir baigiasi. Link piliakalnio veda ganyklos kelias, iš kairės įrėmintas spygliuota viela.

Negaliu pamiršti, kad po labai nesėkmingos Ižiniškių piliakalnio (dar vieno Pilėnų sąraše) vizitacijos servise palikau daugiau kaip 200 eurų. Bet numesti mašiną pilna bagažine tiesiog ant kelio, kai iki piliakalnio dar pusė kilometro, irgi nelabai protinga mintis, todėl surizikavau - vienu ratu šunkelio viduriu, kad nepadėčiau dugno, kitu prie pat spygliuotos vielos tvoros. Vis tiek paskutinės dešimtys metrų įveikiamos tik traktoriais arba džipais. Mašiną teko palikti ganykloje, teoriškai matomoje iš vienintelės aplinkinės sodybos, o piliakalnį radau už kalniuko, tik nežinau, pirmą ar antrą iš dviejų. Laiptų nepastebėjau, o kad labai norėjosi užlipti, tai užsimerkiau ir - į dilgėles, apšienautas kaip tik iki atraitotų džinsų apačios. ;) Žemė minkšta lyg per pelenus, bateliai išsipurvino, pribyrėjo smėlio ir šapų, kojas irgi nusidilginau kaip reikiant, bet pavyko nenuminti nė vienos varlės ir nepasigauti nė vienos erkės. Piliakalnis formaliai tarsi aptvarkytas, bet senoji Karšuvos žemės sostinė nusipelno daugiau širdies ir meilės, net jeigu čia ir nebuvo Pilėnai. 

 

Viršuje nelabai jauku. Gal kad apylinkėse esu vienui viena, o gal Ivangėnų kalnas slepia tamsių paslapčių. Kas ten žino.

Jeigu atpažįstate aktorius nuotraukoje, o gal net prisimenate jų vardus, greičiausiai esate mano kartos ir šį filmą matėte ne vieną ir ne du kartus. Trijų serijų muzikinis filmas „d'Artanjanas ir trys muškietininkai“ A. Dumas (tėvo) romano motyvais buvo filmuojamas 1978 metais Ukrainoje - Odesoje, Sviržo pilyje, Podgorcų pilyje, Chotyno tvirtovėje, bet daugiausia Lvove. Nors nesu kokia nors ypatinga šio filmo gerbėja, bet lankydamasi Lvove negalėjau praleisti progos pamatyti, kur tai buvo, o pasiskaičius istorijų kaip tai buvo filmas įgavo naujų atspalvių. :)

Filmuojama buvo greitai ir įdomiai, netgi pikantiškai. Įrašo pabaigoje įdėsiu nuorodą į vieno rusiško blogo straipsnį, kuris daugiausia remiasi filmo režisieriaus Georgijaus Jungvaldo-Chilkevičiaus prisiminimais. Jeigu kam nors sunkoka skaityti kirilica, šį bei tą išversiu. Pavyzdžiui, Michailas Bojarskis ne iš karto gavo d'Artanjano vaidmenį, padariusi jį sovietinio kino žvaigžde. Visus šansus suvaidinti gyvenimo vaidmenį turėjo amžinas sovietinio kino gražuoliukas Aleksandras Abdulovas, praktiškai jis jau buvo patvirtintas. Bet ilgi plaukai, ūsai ir ypač muzikinis išsilavinimas ir muzikalumas (Abdulovui muzikinė dalis buvo per sunki) d'Artanjano vaidmenį lėmė Bojarskiui. Vaidinti Atą kviestas ir Vasilijus Livanovas (jis gi Šerlokas Holmsas), ir tik pastarajam praradus interesą ir nebeatsakant į režisieriaus kvietimus buvo prisimintas ir po ilgų įkalbinėjimų sutiko vaidinti Venjaminas Smechovas, kurį režisierius įsidėmėjo kaip Volandą teatro scenoje. Dabar jau šviesios atminties Igorį Staryginą Aramio vaidmeniui pasiūlė Bojarskis. Beje, nežinojau, kad Aramis filme kalba ne Starygino balsu, nes aktorius, pasirodo, turėjo kažkokį kalbos defektą. Dėl Olego Tabakovo (Liudviko XIII), Alisos Freindlich (Anos Austrijietės) ir Valentino Smirnickio (Porto) režisierius buvo tvirtai apsisprendęs iš anksto, o didžiausios aistros virė dėl aktorės, kuri turėjo atlikti šiaip jau ne patį ryškiausią Konstancijos vaidmenį. "Iš aukščiau" nuleistos Irinos Alfiorovos režisierius nenorėjo, ji neatitiko tipažo pagal scenarijų, kuriam labiausiai tiko Jevgenija Simonova. Vėliau Jungvaldas-Chilkevičius jautėsi kaltas, kad nepadėjo Alfiorovai atsiskleisti ir nepergalvojo vaidmens pagal jos "slavišką" ir romantišką natūrą. Miledi vaidmeniui jau buvo patvirtinta Jelena Solovej, bet prieš pat filmavimą paaiškėjo, kad aktorė laukiasi. Tuomet režisierius iš esmės pakeitė Miledi charakterį ir pakvietė, t.y. valdžios sluoksniuose „pramušė“ seksualiąją Margaritą Terechovą. 


Filmavimas galėjo bet kada nutrūkti dėl „amoralaus“ ir „antisovietinio“ muškietininkų elgesio. Grupę apgyvendino viešbutyje „Kolchoznaja“, tai yra kolūkietiškame, kuriame gyvenimo sąlygos buvo atitinkamos. Aktoriai iškentėjo dvi dienas, po to protestuodami prieš neteisybę suvirto į režisieriaus dviejų kambarių apartamentus, kuriuos šis gyveno su savo žmona, o tiksliau į jų lovas. Lieka paslaptis, ką aktoriai išsakė filmo direktoriui, bet jie buvo perkelti į geriausią Lvovo viešbutį „Uljanovskaja“, skirtą valdžios šulams. Viskas ten buvo gerai, „tik“ prikaišiota KGB „blakių“, nes viešbutis gi valdžios šulams. Filmavimui Lvove jau besibaigiant ištiko didelis skandalas, kur kas rimtesnis nei nuolatinės išgertuvės ir mergos. Mat aktoriai beveik kas vakarą savo kambariuose prisikvietę mergų baliavodavo ir vaizduodavo joms filmo scenas beigi skaldė anekdotus. Bojarskis parodijavo Brežnevą, o jau šviesios atminties Levas Durovas (kuris vaidino muškietininkų kapitoną de Trevilį) - patį Leniną. Galų gale Jungvaldą-Chilkevičių išsikvietė KGB ir davė paklausyti, kaip Durovas „pasaulinio proletoriato vadą“ vadina fašistu ir pliku kretinu. Režisierius pamanė, kad filmui jau tikrai šakės, o kūrybinei grupei - lageris, vos dėlto jam pavyko įtikinti KGBšniką, kad aktoriai tarsi beždžionės parodijuoja visus ir viską, įskaitant jį patį, ir pažadėjo, kad tai daugiau nepasikartos. Aktoriai, sužinoję, kas nutiko, išsigando ir su politiniais anekdotais daugiau nebejuokavo, bent jau „Uljanovskaja“ viešbutyje. Bet Levui Durovui visa ši istorija kainavo eilinį apdovanojimą.

Išgertuvės, žinoma, nesibaigė. Lvove aktoriai nuo pat ryto apsirengdavo savo muškietininkų drabužiais ir su jais duodavosi iki vakaro, taip pasipuošę eidavo į restoranus, valgyklas, alaus, net miegodavo su tais apsiaustais ir batais. Aktoriai buvo be galo populiarūs, filmavimo metu gyvenimas mieste sustodavo. Paskui kūrybinę grupę Lvove visur sekiojo „Volga“. Režisierius manė, kad tai kokia nors gerbėja sekioja paskui kažkurį aktorių, nes paskui grupę visur važinėjo dar ir pilnas autobusas moterų, tarp jų buvo ir aukštas pareigas užėmusių vyrų žmonų. Netoli nuo filmavimo aikštelės patiesdavo staltiesę, tiekdavo prašmatnius pietus, vakarienes, žinoma, su gėrimais, vienu žodžiu, režisieriui tai buvo tikra kankynė. O „Volga“ priklausė pačiam Lvovo valstybinės kelių eismo inspekcijos viršininkui, dideliam muškietininkų gerbėjui. Mašinoje buvo įtaisyta bagažinės dydžio talpa, pilna vyno, ir kraniukas. Nenuostabu, kad trys muškietininkai (tik Smechovas rečiau filmavosi ir mažiau dalyvavo visuose subuntujuose) ir Vladimiras Balonas (vaidinęs gravdiečių viršininką de Žiusaką) neretai buvo įkaušę. :) Nors apskritai ten gėrė visi, išskyrus tik jauną įspūdingą gražuolį Trofimovą (Rišeljė), bet kartą pavyko nugirdyti net ir jį, net, berods, iki ligoninės. Vienu žodžiu, jeigu režisierius ir norėjo įvesti „sausą įstatymą“, jam nepavyko. Minėtas ketvertas ir gvardietį vaidinęs Georgijus Martirosianas, kurio vardo nėra titruose, sykį alkoholiui išleido visus pinigus, įskaitant dienpinigius. Truputį pabadavo, o paskui iš parduotuvės pavogė dėžę rūkytų žuvų. Vogė Martirosianas, kiti nukreipinėjo pardavėjos dėmesį, po to žuvis keitė į įvairesnį maistą ir alkoholį.


Muškietininkai buvo prisiekę - jokių romanų. Bet kad merginoms labai patiko Bojarskis. Beje, milicijai aktoriai irgi patiko. Jiems net atveždavo pasienyje su Lenkija konfiskuotų pornografinių filmų. Atvažiuodavo su savo kilnojamąja aparatūra, visi suguldavo ant žemės ir ant lubų sukdavo filmą. Jau vėliau, grįžę į Maskvą, aktoriai gaudavo vaikų nuotraukų ir ginčydavosi, į ką panašūs. 

Ruošdamasi į Lvovą iš pradžių galvojau užsisakyti ekskursiją po filmavimo vietas, bet kaina pasirodė neprotinga net Lietuvos mastais: 300 grivinų (apie 10 eurų) už valandą, tuo tarpu ekskursija trunka mažiausiai 2 valandas ir dar viską reikia padauginti iš dviejų. Su mano interesais visiškai užteko to, ką radau internete ir sužinojau per bendro pobūdžio apžvalginę ekskursiją, taip pat šiek tiek iš rusakalbių ekskursijų, jeigu gidas kalbėdavo garsiai :), nes jos „d'Artanjanu ir trimis muškietininkais“ labiausiai domisi. Be to, viešbutyje internetu peržiūrėjau visas tris filmo serijas (yra youtube). Lvovo senamiestis per 40 metų visai nepasikeitė, žiūrėdama filmą trečią ar ketvirtą pažinties su miestu dieną daugelį vietų, kur buvo filmuojama, atpažinau be problemų.

Bernardinų vienuolynas - Paryžius, į kurį ką tik atvyko jaunasis d'Artanjanas ir iš karto susikibo su gvardiečiais, kuriems nepatiko jo žirgas. :) Ir šiaip jie ten karts nuo karto prajoja dainuodami.


Puikieji Potockių rūmai - pono de Trevilio, muškietininkų kapitono, namai. Buvo filmuojama iš abiejų pusių. Ant pagrindinio įėjimo laiptų dainavo Levas Durovas - de Trevilis, ant kitų, puošnesnių, įvyko d'Artanjano susitikimas su Atu, kuriam kliudė petį, o po to su Portu, kuriam skubėdamas nuplėšė apsiaustą, abiejų buvo iškviestas į dvikovą. Tie puošnieji laiptai yra populiari fotosesijų vieta, o ant pirmųjų fotografuotis žiariai nepatogu, nes nuolat kas nors vaikšto :).


Skulptūra prie Lotynų katedros, kur d'Artanjanas kompromituoja Aramį pakeldamas nosinaitę su damos inicialais.


Armėnų katedros kiemas turbūt pati žinomiausia filmavimo vieta. Filme jis tapo vienuolynu, kuriame d'Artanjanui buvo paskirtos dvikovos su visais trimis muškietininkais ir kuriame jis buvo priimtas į jų tarpą. Dvikovos su gvardiečiais, kuriose filmavosi ne tik aktoriai, bet ir kaskadininkai, taip pat filmuotos Armėnų katedros kiemuose. Kiemas šiuo metu paprastai užrakintas dėl remonto darbų, bet man nusišypsojo laimė - vieną dieną statybininkai vartus trumpam buvo palikę atvirus.


Drukarska gatvė. Tiesiog gatvė.


Įspūdingi Šv. Jurgio katedros - arba Sobor Sviatoho Yura - laiptai. Ant jų kažkurioje scenoje špaguojamasi, vartų irgi neįmanoma supainioti. Man ši katedra apskritai patiko. Ji ne prie numintų turistinių takų, bet jeigu Lvove turite daugiau laiko, verta pasivaikščioti.


Mokslininkų namų, kurie yra Вул. Листопадового Чину 6, interjeruose buvo filmuojami kardinolo Rišeljė rūmai. Mes apsiribojome eksterjeru.


Snižna gatvė ir Švenčiausios Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia - Konstancijos ir jos vyro namai, kuriuose d'Artanjanas nuomojosi kambarį, taipogi pro čia jis "įjoja į Paryžių".


Tiek vietų pavyko identifikuoti. Norėtųsi taip pat kada nors apsilankyti Sviržo pilyje, bet ne dėl filmo, o kad ji, pasak istorikų, atrodo maždaug taip, kaip kadaise galėjo atrodyti renesansinė Rokantiškių pilis. Rašiau apie tai.