Kalėdų dieną verkiant norėjosi atitrūkti nuo stalo, bet tokiu šunišku oru kaip šiemet Ignalinoje nėra ką veikti. Prikalbinau šeimyną užlipti į Ignalinos apžvalgos bokštą, vieną iš tų labiau užslaptintų ir dar sunkiau privažiuojamų. Kurį laiką, kol nebuvo nuorodų, žmonės ir žinodami kitą kartą jo nerasdavo, ne vienas ignaliniškis net nežinojo, kad toks bokštas egzistuoja.

Pusiaukelėj nuoširdžiai džiaugiausi, kad niekas mano entuziazmo neklausė ir nėjom pėsčiomis, ne tik su dviem mažais vaikais tai būtų bloga mintis. Sekant nuorodomis, nuo Budrių gatvės iki bokšto kilometrą ar ilgiau į statų kalną teko važiuoti išmalta Bokšto (kito) gatve ir šunkeliu, kurie tą dieną buvo virtę grynu ledu. Mūsų mašinos užkopė, bet negarantuoju, kad žiemą visiems taip pasiseks.


Kalnas vadinasi Vilkakalnis. Pačios Ignalinos nuo jo nesimato, bokšto iš Ignalinos taip pat ne, tie kiti du bokštai, kurie matosi, yra ne tie. Bet atsiveria tikrai gražūs vaizdai į Šiekščio ežerą, kuris pagal rusų dačnikų tradiciją vis dar vadinamas Zelionoje, t.y. Žaliuoju. Tikrąjį ežero pavadinimą sovietmečiu mažai kas žinojo. 

Akys krypsta į Vilkakalnio šlaite paliktus surūdijusius keltuvų griaučius. Nežinau, ar jie susiję, bet šitame kalne nuo 1962 iki 1973 metų veikė medinis 50 metrų ilgio  - aukščiausias Baltijos šalyse - Ignalinos tramplinas. 1965-aisias jame įvyko pirmasis Lietuvos šuolių su slidėmis čempionatas. Šokinėjo tiesiai į ežerą. Laimei, anų laikų žiemos tokiam šokinėjimui buvo dėkingos. Vaikystėje gal ir esu mačiusi kažkokias tramplino liekanas, bet dabar nieko nebėra, tik proskyna.


Navigacija prie Ignalinos (Vilkakalnio) apžvalgos bokšto rekomenduoja važiuoti ne Bokšto gatve, o link žiemos sporto centro ir iš ten, matyt, į kalną kopti pėsčiomis. Man tai nesinorėtų.