Tai buvo paskutinė lietinga atostogų diena, po kurios pagaliau prasidėjo trumpa kaip savaitė lietuviška vasara. O kol lijo ir buvo galima dėl pateisinamų priežasčių neiti į pliažą, pasinaudojome paskutine proga nuvažiuoti į Nidą.  
 


Pernai kelionėje į Mingę labai užkabino kurėno kapitono Aurelijaus Armonavičiaus pasakojimas  apie dvi smėlio užpustytas Nidas ir du Kuvertus, pašto prižiūrėtoją bei smuklininką Gotlybą Dovydą ir jo sūnų Georgą Dovydą, kurie XIX a. želdino ir tvirtino nerijos kopas ir gelbėjo trečiąją Nidą nuo smėlio. Ir kad Kuvertai palaidoti senosiose miško apželdintojų kapinėse. Kurio iš jų vardu pavadinta G.D Kuverto gatvė? Šį klausimą el. paštu uždaviau Neringos savivaldybės už turizmo informaciją atsakingiems specialistams, bet atsakymas atėjo be atsakymo. Matyt, mano laišką gavusi specialistė atsakymo nežinojo ir nerado lygiai taip pat, kaip ir aš. O gal žinoma, kur Nidoje stovėjo Kuvertų paštas su smukle (arba smuklė su paštu), nuo kurių prasidėjo Nidos gelbėjimo darbai? Būtų gražu įrengti atminimo ženklą.

G.D. Kuverto gatvės sankryžoje su Smiltynės-Nidos plentu buvo įsiliję kaip reikiant. Jaunuolynas, kuriame palaidoti abudu Kuvertai (dėkingų Nidos gyventojų pastatytas paminklas su vaza - ant judviejų kapo) ir kiti miško apželdintojai bei miškininkai, jau seniai virtęs gūdžiu eglynu, todėl teko brautis pro šakas ir voratinklius. Nors kapinaitės prie pat plento, bet truputį nejauku. Taip vat ramybėje ilsisi Nidos apželdintojai, šypsodamiesi iš aukštybių, kad jų darbai nenuėjo veltui.

O Nidos oro uostas buvo Rusnės idėja. Maniau, kad patekti į jį bus kur kas sudėtingiau, galbūt net teks prašytis prie apsaugos posto, bet iš pirmo žvilgsnio oro uostą saugo tik kuklus šlagbaumas ir daugiau nė gyvos dvasios, išskyrus tokius pat pramogautojus kaip mes.

Pakeliui atlikome humanišką misiją - nuo sankryžos iki Pervalkos pavėžėjome sušlapusią tranzuojančią porelę, paskui apsisukome ir grįžome atgal į Nidą. Tiesiog :).

Gerai, kad longboardą per atostogas vežiojamės bagažinėje, maža kada pasitaikys proga ant jo užlipti. O geresnę legalią vietą prasilėkti su vėjeliu nei Nidos oro uostas rasti būtų sunku. Kovodamos su vėju ir lietumi nuėjome iki pat tako galo ir truputį paimprovizavome. Link dangaus.



Kedai džiuvo dvi paras, čia pat oro uoste į šiukšlių konteinerį iškeliavo beviltiškai sulaužytas skėtis. Bet buvo nepaprastai smagu!