Type Keyword and Press Enter to Search
×
Tai buvo paskutinė lietinga atostogų diena, po kurios pagaliau prasidėjo trumpa kaip savaitė lietuviška vasara. O kol lijo ir buvo galima dėl pateisinamų priežasčių neiti į pliažą, pasinaudojome paskutine proga nuvažiuoti į Nidą.  
 

Pernai kelionėje į Mingę įsiminė kurėno kapitono Aurelijaus Armonavičiaus pasakojimas  apie dvi smėlio užpustytas Nidas ir du Kuvertus, pašto prižiūrėtoją bei smuklininką Gotlybą Dovydą ir jo sūnų Georgą Dovydą, kurie XIX a. želdino ir tvirtino nerijos kopas ir gelbėjo trečiąją Nidą nuo smėlio. Ir kad Kuvertai palaidoti senosiose miško apželdintojų kapinėse. Kurio iš jų vardu pavadinta G.D Kuverto gatvė? Šį klausimą el. paštu uždaviau Neringos savivaldybės už turizmo informaciją atsakingiems specialistams, bet atsakymas atėjo be atsakymo. Matyt, mano laišką gavusi specialistė atsakymo nežinojo ir nerado lygiai taip pat, kaip ir aš.

G.D. Kuverto gatvės sankryžoje su Smiltynės-Nidos plentu buvo įsiliję kaip reikiant. Jaunuolynas, kuriame palaidoti abudu Kuvertai (dėkingų Nidos gyventojų pastatytas paminklas su vaza - ant judviejų kapo) ir kiti miško apželdintojai bei miškininkai, jau seniai virtęs gūdžiu eglynu, todėl teko brautis pro šakas ir voratinklius. Nors kapinaitės prie pat plento, bet truputį nejauku. Taip vat ramybėje ilsisi Nidos apželdintojai, šypsodamiesi iš aukštybių, kad jų darbai nenuėjo veltui.

O Nidos oro uostas buvo dukters idėja. Maniau, kad patekti į jį bus kur kas sudėtingiau, galbūt net teks prašytis prie apsaugos posto, bet iš pirmo žvilgsnio oro uostą saugo tik kuklus šlagbaumas ir daugiau nė gyvos dvasios, išskyrus tokius pat pramogautojus kaip mes.

Pakeliui atlikome humanišką misiją ir nuo sankryžos iki Pervalkos pavėžėjome sušlapusią tranzuojančią porelę, paskui apsisukome ir grįžome atgal į Nidą. Tiesiog. 

Gerai, kad longboardą per atostogas vežiojamės bagažinėje, maža kada pasitaikys proga ant jo užlipti. O geresnę legalią vietą prasilėkti su vėjeliu nei Nidos oro uostas rasti būtų sunku. Kovodamos su vėju ir lietumi nuėjome iki pat tako galo ir truputį paimprovizavome. Link dangaus.


Kedai džiuvo dvi paras, čia pat oro uoste į šiukšlių konteinerį iškeliavo beviltiškai sulaužytas skėtis. Bet buvo nepaprastai smagu!
Tik atvažiavus atostogų, feisbukas džiugiai pasveikino Welcome to Perwelk. Perwelk, klusniai žymi savo buvimo vietą socialiniuose tinkluose lietuviai.

Pervalkos apartamentų šeimininkai draugiškesni (arba pakantesni, bet koks skirtumas, bele tik priima) tokiems kaip mes poilsiautojams su gyvūnais nei Juodkrantės, be to, Pervalkai jaučiu sentimentus nuo studentiškų laikų.

Kasmet atostogaudama Neringoje tikrai nemaniau, kad galiu atrasti ką nors nauja. Bet vieną rytą, po to, kai apartamentų šeimininkas parodė grybingesnes vietas („jeigu renkate tokius grybus“), pirmą kartą būdama nerijoje išėjau grybauti. Kadangi nėjau gilyn į mišką, už kelių šimtų metrų nuo Pervalkos sugebėjau rasti vieną kitą lepšį, porą ūmėdžių, kalpokų, šilbaravykį ir daugybę simpatiškų rausvų grybukų, kurie akivaizdžiai buvo valgomi, bet nors grybauju nuo vaikystės ir grybus neblogai pažįstu, šituos mačiau pirmą kartą gyvenime. Atsakymą radau internete. Tokie grybai, pasirodo, yra atėjūnai, invaziniai. Kol kas jie net neturi padoraus lietuviško vardo (tikiuosi, VLKK nesugalvos sukurpti kokio infantilaus deminutyvo) ir vadinami baravykūnais arba balsevičiukais (pagal šeimą, kuri pirmoji pradėjo juos rinkti). Pastarasis pavadinimas gyvesnis, man labiau patinka.

Balsevičiukai prieš keliasdešimt metų pradėjo plisti nerijoje iš Alksnynės ir auga tik nerijoje ir niekur kitur Europoje. Kažkur skaičiau, kad greičiausiai į Lietuvą jų sporos atkeliavo per Klaipėdos uostą, su mediena ar pan. Tai ne tik gražūs, bet ir visai skanūs grybai, tuom gal kažkiek kompensuoja agresyvų plėtimąsi ir kitų grybų stūmimą iš Kuršių nerijos.


Šitų atėjūnų tiek daug, kad netingint ir žinant vietas per valandą galima prigrybauti pilną krepšį, nors pagal paliktus pėdsakus akivaizdu, kad tose vietose grybaujama kiekvieną dieną. Labai nesistengdama, vakarienę susigrybavau per nepilną valandą, kol savaitgaliniai gerų orų gaudytojai stumdė savo mašinas iš sausakimšų parkingų ir skubėjo prie jūros.

Papildymas. Po to, kai įrašu pasidalijau facebook, sulaukiau daugiau įdomios informacijos apie balsevičiukus (ačiū Romui, Agnei, Jolantai, Vaidai).

Grybautojo žinyne užrašytas grybo pavadinimas - raudonasis baravykas. Bet šis pavadinimas toks pat oficialus kaip ir balsevičiukas,  nes taip grybą vadina Neringos gyventojai. Lietuviško mokslinio pavadinimo dar nėra sugalvota

Invazinis grybas jau rastas ir Lenkijoje bei Latvijoje, o (bloga žinia) Lietuvoje jo randama ne tik Kuršių nerijoje, bet ir pušynuose link Palangos ir Šventosios. Tikėkimės, kad toliau nuo jūros klimatas jam nepatiks, būtų gaila, jeigu per laiką išstumtų mums įprastus grybus. 

Dar sako, kad Kuršių nerijos gyventojai renka ir valgo tik kepurėles, nes pagal skonį ir kvapą šis grybas geriesiems neprilygsta. Nors, žinoma, skonio reikalas. Man tai jis buvo visai nieko, bet kitąmet pabandysiu pasikepti kepurėlių su grietinėle.