Per nepilnas dvi atostogų savaites beveik 1000 km per Latviją, pora beveik darbo dienų ir beveik 28 valandos autobuse. Perskaitytų knygų - 0, O. Pamuko „Sniegas“ antras mėnuo guli prie lovos, nes neprisiverčiu perskaityti paskutinių šimto puslapių.
Kai jau turėjau autobuso bilietus į Vroclavą, paskaičiau atsiliepimus. „Mes pernai buvom. Sakyčiau nieko ypatingo. Antrąkart tikrai nebenorėčiau. Pasivaikščiojom šiek tiek ir nutarėm važiuot tolyn. Apart, kaip aš sakau, spalvotų namelių nieko įdomaus nematėm. O štai pakeliui tokių spalvotų senamiesčių dar ne vieną ir ne du matėm. Žodžiu, mums nepasirodė vertas dėmesio.“ Blemba, galvoju, tai ką mes ten veiksime ištisas keturias dienas? Na gerai, tris, nes turėjau viziją dienai išvažiuoti į Žemutinę Sileziją. Bet neišvažiavau, ir Vroclave man nei sekundės nebuvo nuobodu. Aiškiausias įrodymas, kad reikia rūpintis tik panašios patirties ir mentaliteto žmonių nuomone, o visa kita - ai... Šitas įrašas jums turbūt irgi nepatiks, jeigu ieškote informacijos apie Vroclavo naktinį gyvenimą arba gurmaniškus potyrius. Svetimuose miestuose mėgstu vaikščioti, landžioti, nuklysti, daug kartų grįžti į tas pačias vietas, atrasti mėgstamus kelius, kol svetimas miestas per trumpą laiką tampa bent truputį savu ir pažįstamu.
Kodėl Vroclavas? Nes skrydžių iš Vilniaus nedaugėja, atostogos neilgėja, užtat daugėja pliusiukų prie aplankytų must see. Akis užkliuvo už straipsnio apie penkis puikius, tačiau nepastebėtus Europos miestus, į kuriuos verta nukeliauti šiandien. Lenkija? O kodėl ne. Iš Lietuvos į Vroclavą veža „Ecolines“. Kelionė naktinė. „Ecolines“ masteliais keturiolika valandų yra „tik“, nes, pavyzdžiui, kelionė į Prahą trunka apie 20 valandų, o į Roterdamą apie trisdešimt, bet jeigu autobusas išvažiuotų ankti ryte ir kelionės tikslą pasiektų vėlai vakare, asmeniškai man būtų daug patogiau.
Kai jau turėjau autobuso bilietus į Vroclavą, paskaičiau atsiliepimus. „Mes pernai buvom. Sakyčiau nieko ypatingo. Antrąkart tikrai nebenorėčiau. Pasivaikščiojom šiek tiek ir nutarėm važiuot tolyn. Apart, kaip aš sakau, spalvotų namelių nieko įdomaus nematėm. O štai pakeliui tokių spalvotų senamiesčių dar ne vieną ir ne du matėm. Žodžiu, mums nepasirodė vertas dėmesio.“ Blemba, galvoju, tai ką mes ten veiksime ištisas keturias dienas? Na gerai, tris, nes turėjau viziją dienai išvažiuoti į Žemutinę Sileziją. Bet neišvažiavau, ir Vroclave man nei sekundės nebuvo nuobodu. Aiškiausias įrodymas, kad reikia rūpintis tik panašios patirties ir mentaliteto žmonių nuomone, o visa kita - ai... Šitas įrašas jums turbūt irgi nepatiks, jeigu ieškote informacijos apie Vroclavo naktinį gyvenimą arba gurmaniškus potyrius. Svetimuose miestuose mėgstu vaikščioti, landžioti, nuklysti, daug kartų grįžti į tas pačias vietas, atrasti mėgstamus kelius, kol svetimas miestas per trumpą laiką tampa bent truputį savu ir pažįstamu.
Kodėl Vroclavas? Nes skrydžių iš Vilniaus nedaugėja, atostogos neilgėja, užtat daugėja pliusiukų prie aplankytų must see. Akis užkliuvo už straipsnio apie penkis puikius, tačiau nepastebėtus Europos miestus, į kuriuos verta nukeliauti šiandien. Lenkija? O kodėl ne. Iš Lietuvos į Vroclavą veža „Ecolines“. Kelionė naktinė. „Ecolines“ masteliais keturiolika valandų yra „tik“, nes, pavyzdžiui, kelionė į Prahą trunka apie 20 valandų, o į Roterdamą apie trisdešimt, bet jeigu autobusas išvažiuotų ankti ryte ir kelionės tikslą pasiektų vėlai vakare, asmeniškai man būtų daug patogiau.
Iki Varšuvos buvo visai nieko. Suvalkai, Balstogė, šviesu pasidairyti į tvarkingas pakeles, išgėrėme kavos ir galėjome ištiesti kojas per dvi sėdynes. Wi-fi autobuse jau kaip ir norma, nebe joks wow. Po vidurnakčio pasiekėme nykią Varšuvos „Zachodnia“ stotį (dieną ji atrodė dar nykesnė), kurioje prilipo belenkiek žmonių. Sėdint miegoti sunku ir juo labiau kai aplinkui knarkia keliais balsais, todėl, kai miegas visai užlenkė, tik šiek tiek prisnūdau įkišusi galvą tarp sėdynių. Likus šimtui kilometrų iki Vroclavo, jau švintant, abi su dukra būtume mielai išgėrusios kavos, bet stiuardesė miegojo susirietusi varganiau nei keleiviai, o kadangi šita stiuardesė buvo maloni (ko nepasakysi apie kitas dvi, kurios lydėjo atgal), pagailo žadinti. Penktą ryto Vroclavas buvo žvalus ir darbingas. Gauti kambarį tokiu metu kad ir už plius pusę paros kainos buvo sėkmė, kuri reiškė galimybę kelias valandas pamiegoti prieš išeinant pažindintis su miestu.
Miestas apsimetėlis. Dukra sakė, kad jai panašus į Prahą ir Rygą, man taip pat į Taliną bei Berlyną. Per ilgą istoriją Vroclavas priklausė Lenkijos karalystei, Bohemijos karalystei, Austrijos ir Vengrijos imperijai, Prūsijos karalystei, Vokietijai ir Trečiajam Reichui. Ir nors 1945 metais, perbraižius Europos sienas, iki paskutiniųjų nepasidavęs ir sugriautas vokiečių miestas grįžo į Lenkijos teritoriją ir buvo apgyvendintas lenkais, nenuostabu, kad kas vokiška jam nesvetima. Vokiečių turistai nešiojasi kelionių vadovus su pavadinimu „Breslau“. Miestas ir jo turizmo informacijos centras pilnas turistų, o penktadienio vakarą didžiulėje Turgaus aikštėje jaučiuosi kaip Vilniuje per Naujųjų sutikimą.
Daug kur centre veikia nemokamas viešasis wi-fi tinklas. Lėtas, bet veikia.
Vroclave nykštukų apie tris šimtus. Sako, jie atsiranda ir dingsta kada
panorėję, bet aš kažkodėl netikiu tokia miesto planavimo laisve.
Šv. Marijos Magdalenos katedra miesto peizaže išsiskiria dviem bokštais be kupolų, jie nebuvo atstatyti po karo. Per vieną iš bokštų, panašesnį į užgriozdintą negyvenamo namo
palėpę, turistai užlipa į bokštus jungiantį tiltuką Mostek Pokutnic. Bijantiems aukščio
ir atvirų erdvių pakutena nervus.
Trečiasis apžvalgos bokštas yra Šv. Jono Krikštytojo katedroje Ostrow
Tumski rajone. Po karo irgi nei bokštų, nei paties stogo nebuvo likę, katedra iš esmės
atstatyta, kaip ir daug kas kita Vroclave. Čia į bokštą kelia liftas.
Senamiestis yra Vroclavo širdis, o Ostrow Tumski salynas kitoje Oderio pusėje jo siela.
Vroclavą tarpusavyje jungia galybė tiltų, kurie ne tokie romantiški kaip Venecijoje ir ne tokie iškilmingi kaip Budapešte, paprastesni, bet mieli. Mano mylimiausias maršrutas būdavo pereiti Piaskowy tiltu, pasukti link Tumski tilto ir grįžti Pokoju tiltu prie Nacionalinio muziejaus, kur graži ir sutvarkyta krantinė, visada pilna žmonių. Vroclavas gyvena daug arčiau prie vandens nei Vilnius. O Tumski tiltas dar vadinamas meilės. Spynas pardavinėja čia pat, meilę įamžinti galima iš gana plataus asortimento.
Vroclavo universitetas puikus. Jeigu bus laiko, galima užeiti ir užlipti į apžvalgos aikštelę, bet mes nėjome.
Prie universiteto ant postamento visame gražume stovi
studentas Hugo su špaga. Pagal legendą Hugo yra jaunas bajoras, kuris studijuodamas iššvaistė pinigus
linksmybėms ir moterims, o kartą pragėrė ir paskutinius drabužius, todėl
žmonės įdavė bent jau špagą, kad visi matytų - nors nuogas ir girtas,
bet vis tiek bajoras.
Universitetas gali pasigirti nuostabia barokine bažnyčia. Man patiko, kad Vroclave bažnyčios atidarytos lankytojams, turistai gali užeiti, apsižiūrėti, fotografuoti ir palikti auką. Visiškai sąžininga. Negaila nė vieno zloto, kurį įmečiau į šitoje bažnyčioje aukas
rinkusio vyro krepšelį. Kaip išsižiojau įėjusi, taip ir vaikščiojau
išsižiojusi ir užvertusi galvą.
Šimtmečio
salė (Centennial hall), kaip bebūtų keista, yra vienintelis
miesto pastatas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Normalūs
žmonės iki jo važiuoja tramvajumi arba plaukia laivu, o entuziastai kaip aš kelis kilometrus suvaikščioja. Žamiau dar vienas fantastiškas tiltas Zwierzyniecki prie Šimtmečio salės ir Zoologijos sodo.
Tą dieną Šimtmečio salėje vyko daug konferencijų, todėl centras lankytojams buvo beveik uždarytas ir apie jį negalėjau susidaryti nuomonės. Bet Šimtmečio salė laikoma vienu įspūdingiausių XX a. pradžios architektūros ir inžinerijos šedevrų Europoje, gelžbetoninės architektūros istorija. Architektas Maxas Bergas, baigta statyti 1913 m. minint Leipcigo mūšio, kuriame vokiečiai sutriuškino Napoleoną, šimtmetį. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą salė įtraukta 2006 metais už architekto kūrybiškumą, statinio ilgaamžiškumą ir jo multifunkcionalumą.
Iš kitos pusės salę supa didžiuliai media fontanai,
galerija ir japoniškas sodas. Tiesa, į pastarąjį nėjau, nes buvau pavargusi, o ir japoniška
kultūra man nelabai įdomi.
Bet varginantis žygis paupiu iš centro pakraščių padėjo nuspręsti, ką veikti paskutinę dieną, kai 11 val. išsiregistravusios iš viešbučio ir palikusios jame saugoti lagaminą turėjome kažkur praleisti 14 valandų iki autobuso.
Plaukiojome laivu Oderio upe. Laivai išplaukia kas penkiolika minučių
nuo stotelės šalia Tumski tilto.
Iš Vroclavo išvažiavome pirmą valandą nakties kartu su miniomis grėsmingai atrodančių žmonių juodais marškinėliais su užrašais „Iron Maiden“ iš Vroclave vykusio jų koncerto. Kai kurie kartu važiavo net iki Vilniaus.
Ačiū už gražų pasakojimą. Suintrigavote aplankyti šį miestą. Esu nemažai gero apie jį girdėjusi.
AtsakytiPanaikintiDžiaugiuosi! Truputį įsimylėjau šitą miestą :).
PanaikintiLabai gražus ir naudingas pasakojimas, kadangi liepos gale planuojame aplankyti šį miestą :) Jei reiktų rinktis vieną bažnyčios apžvalgos aikštelę, nuo kurios vaizdas jums labiausiai patiko? Labai gražios nuotraukos :)
AtsakytiPanaikintiAčiū! :) Jeigu visai mažai laiko ir reikėtų rinktis tik vieną, tada, ko gero, Šv. Elžbietos bazilika, nes ji yra "čia pat" Rynek aikštėje, lipti reikia savo kojomis, bokštas kaip bokštas - visiška klasika su vaizdu į "spalvotus namukus" :). Bet nuo katedros vaizdas irgi labai gražus, kitoks, į upę. O nuo Marijos Magdalenos vaizdas paprasčiausias, bet užtat tai ne bokštas, o tiltelis, ir laiptai bokšte tokie "permatomi" :). Kaina, berods, visų vienoda, 5 zlotai. Apžvalgos aikštelė yra ir universitete, bet joje neteko būti, gal jums pavyks :).
PanaikintiLabai gražiai rašote apie kelionę iš dukros ir mamos santykių pusės :) Smagu, kad galite taip keliauti moteriškai. Į Vraclovą planuoja važiuoti mano mama, tad labai naudingas įrašas - pasirūpinsiu, kad pamatytų visas gražias vietas, kiek tik leis jėgos apeiti ir apvažinėti. Ir tiesa, vis rašėte apie kavą.. Kiek pati esu keliavusi - kava kelionėse kažkaip visada dar skanesnė būna, ar ne? :) Man kažkaip taip būna.. O jei dar atrandu kokią naują kavą, visada stengiuos įsigyti. Grįžusi iš ilgesnės kelionės po Afriką, netgi buvau susigundžiusi kavos aparatų nuoma internetu, nes norėjosi tokios tobulos kavos, kokią ragavau ten.. :)) Na, čia jau kelionių poveikis - nauji įspūdžiai, nauji skoniai, kvapai ar net apsėdimai kaip va maniškis su kava :))
AtsakytiPanaikintiKol kas pakeliaujame kartu, bet ką gali žinoti, ar ilgai, nes dukrai jau tuoj dvidešimt - jos savos kelionės laukia, ir kavos mums skanios labai jau skirtingos. ;) Gerų Jums įspūdžių Vroclave!
PanaikintiLabai skaniai susiskaitė. Ir nuotraukos puikios. Ir žinių bagažas pas pačią ohoho. Liuks!
AtsakytiPanaikintiLivija
Blogger nustojo siųsti pranešimus apie naujus komentarus, todėl suradau tik dabar ir beveik netyčia, kaip apmaudu. :( Miela Livija, džiaugiuosi, kad jums patiko, ačiū, kad skaitote!
PanaikintiDekui už puikų pasakojimą😎tyrinėjant miestą pavyksta vis ką naujo ir idomaus rasti, o sūnus ieško nykštukų
AtsakytiPanaikintiMano dukra jau gerokai išaugusi iš nykštukų amžiaus, bet šiemet prisipažino, kad pasiilgo Vroclavo. :) Gal ne nykštukų, o miesto dvasios, ir Starbucks. :) Ačiū jums už gerą žodį!
Panaikinti