Type Keyword and Press Enter to Search
×
Noriu parodyti dar vieną gražią vietą, kurią Joninių savaitgalį atradome Latvijoje, Kurzemėje. 

Grįžtant iš Kolkos rago, tarp Melnsilo ir Rojos, pastebėjau rodyklę į Baltąją kopą. Nors buvo labai karšta ir tikrai skubėjome namo, ir buvome sutarusios nebestoti pakeliui be reikalo, ir greitis buvo nemažas, nesusilaikiau ir tiesiog įlėkiau į automobilių stovėjimo aikštelę stabdydama ir tuom pažadindama įmigusią dukrą, ir už tai gavau velnių :). Bet buvo verta.
 

Ši 20 metrų aukščio kopa kur kas senesnė už pajūrio kopas ir nuo Rygos įlankos yra nutolusi apie pusę kilometro. Ji susidarė senų senovėje Litorinos jūros laikotarpiu, yra mūsų Kuršių nerijos amžininkė. Pūrcieme buvo atrasta ir pirmoji šiaurės vakarų Latvijoje Akmens amžiaus gyvenvietė, archeologai kopoje rado daug vertingų dalykų. Ant kopos, virš Pilsupitės upės, įrengtas medinis takas, kurio bendras ilgis yra apie 900 metrų. Jo nereikia ieškoti, takas prasideda ir baigiasi prie pat kelio.


Labiau pasistengus, visa kopa galėtų patekti į vieną kadrą. 
Per nepilnas dvi atostogų savaites beveik 1000 km per Latviją, pora beveik darbo dienų ir beveik 28 valandos autobuse. Perskaitytų knygų - 0, O. Pamuko „Sniegas“ antras mėnuo guli prie lovos, nes neprisiverčiu perskaityti paskutinių šimto puslapių.

Kai jau turėjau autobuso bilietus į Vroclavą, paskaičiau atsiliepimus. Mes pernai buvom. Sakyčiau nieko ypatingo. Antrąkart tikrai nebenorėčiau. Pasivaikščiojom šiek tiek ir nutarėm važiuot tolyn. Apart, kaip aš sakau, spalvotų namelių nieko įdomaus nematėm. O štai pakeliui tokių spalvotų senamiesčių dar ne vieną ir ne du matėm. Žodžiu, mums nepasirodė vertas dėmesio. Blemba, galvoju, tai ką mes ten veiksime ištisas keturias dienas? Na gerai, tris, nes turėjau viziją dienai išvažiuoti į Žemutinę Sileziją. Bet neišvažiavau, ir Vroclave man nei sekundės nebuvo nuobodu. Aiškiausias įrodymas, kad reikia rūpintis tik panašios patirties ir mentaliteto žmonių nuomone, o visa kita - ai... Šitas įrašas jums turbūt irgi nepatiks, jeigu ieškote informacijos apie Vroclavo naktinį gyvenimą arba gurmaniškus potyrius. Svetimuose miestuose mėgstu vaikščioti, landžioti, nuklysti, daug kartų grįžti į tas pačias vietas, atrasti mėgstamus kelius, kol svetimas miestas per trumpą laiką tampa bent truputį savu ir pažįstamu.

Kodėl Vroclavas? Nes skrydžių iš Vilniaus nedaugėja, atostogos neilgėja, užtat daugėja pliusiukų prie aplankytų must see. Akis užkliuvo už straipsnio apie penkis puikius, tačiau nepastebėtus Europos miestus, į kuriuos verta nukeliauti šiandien. Lenkija? O kodėl ne. Iš Lietuvos į Vroclavą veža Ecolines. Kelionė naktinė. „Ecolines“ masteliais keturiolika valandų yra „tik“, nes, pavyzdžiui, kelionė į Prahą trunka apie 20 valandų, o į Roterdamą apie trisdešimt, bet jeigu autobusas išvažiuotų ankti ryte ir kelionės tikslą pasiektų vėlai vakare, asmeniškai man būtų daug patogiau.

Iki Varšuvos buvo visai nieko. Suvalkai, Balstogė, šviesu pasidairyti į tvarkingas pakeles, išgėrėme kavos ir galėjome ištiesti kojas per dvi sėdynes. Wi-fi autobuse jau kaip ir norma, nebe joks wow. Po vidurnakčio pasiekėme nykią Varšuvos „Zachodnia“ stotį (dieną ji atrodė dar nykesnė), kurioje prilipo belenkiek žmonių. Sėdint miegoti sunku ir juo labiau kai aplinkui knarkia keliais balsais, todėl, kai miegas visai užlenkė, tik šiek tiek prisnūdau įkišusi galvą tarp sėdynių. Likus šimtui kilometrų iki Vroclavo, jau švintant, abi su dukra būtume mielai išgėrusios kavos, bet stiuardesė miegojo susirietusi varganiau nei keleiviai, o kadangi šita stiuardesė buvo maloni (ko nepasakysi apie kitas dvi, kurios lydėjo atgal), pagailo žadinti. Penktą ryto Vroclavas buvo žvalus ir darbingas. Gauti kambarį tokiu metu kad ir už plius pusę paros kainos buvo sėkmė, kuri reiškė galimybę kelias valandas pamiegoti prieš išeinant pažindintis su miestu.
Miestas apsimetėlis. Dukra sakė, kad jai panašus į Prahą ir Rygą, man taip pat į Taliną bei Berlyną. Per ilgą istoriją Vroclavas priklausė Lenkijos karalystei, Bohemijos karalystei, Austrijos ir Vengrijos imperijai, Prūsijos karalystei, Vokietijai ir Trečiajam Reichui. Ir nors 1945 metais, perbraižius Europos sienas, iki paskutiniųjų nepasidavęs ir sugriautas vokiečių miestas grįžo į Lenkijos teritoriją ir buvo apgyvendintas lenkais, nenuostabu, kad kas vokiška jam nesvetima. Vokiečių turistai nešiojasi kelionių vadovus su pavadinimu „Breslau“. Miestas ir jo turizmo informacijos centras pilnas turistų, o penktadienio vakarą didžiulėje Turgaus aikštėje jaučiuosi kaip Vilniuje per Naujųjų sutikimą.


Daug kur centre veikia nemokamas viešasis wi-fi tinklas. Lėtas, bet veikia. 

Pažintį su miestu turistai pradeda nuo Turgaus aikštės, lenkiškai Rynek, mes irgi ne išimtis. „Spalvoti namukai“ daugiausia spiečiasi apie šitą aikštę, kitur senamiestyje labai daug pokarinių namų, kuriais užlopytos karo skylės. Čia kas rytą arba vakare būtinai išgerdavome kavos „Starbucks“ (nuostabu, ketvirtame pagal dydį Lenkijos mieste, šimtu tūkstančių gyventojų didesniame už Vilnių, yra „Starbucks“).

Dar Vroclave galima skaičiuoti nykštukus. Netyčia aptinki vieną, antrą, paskui truputį užsikabliuoji jų ieškodamas. Norint rasti visus nykštukus galima nusipirkti specialų žemėlapį. Vaikams ir turistams iš tolimų kraštų daug džiaugsmo.



Vroclave nykštukų apie tris šimtus. Sako, jie atsiranda ir dingsta kada panorėję, bet aš kažkodėl netikiu tokia miesto planavimo laisve.